Didele vertybe laikomi tvarumo sertifikatai, kaip pavyzdžiui LEED ar BREEAM tampa vis brangesniais ir kuo toliau, tuo aktyviau komercializuojamos ekologijos produktais. Už juos užsakovai sutinka mokėti daug, labai daug. Prie smegenų plovimo prisidedame visi. Juk niekas nesistengia šviesti visuomenės apie tikrąsias pasirinktų sprendimų pasekmes. Apie tai koks neišmanus ir netvarus gyvenimas pasyviame name, užmiestyje, kasdien burzginant savo transportą iki vaikų mokyklų ir darbovietės mieste. Lengviau dalinti popieriukus ir taip skatinti gamintojų, statytojų, užsakovų, architektų konkurenciją, manipuliuoti žiniasklaida ir jos skaitytojais. 

Sakysite, kad tai  geriau nei nedaryti nieko ir būsite teisūs. Tačiau gyventi tvariai ir išmaniai galima ir kitaip, keliaujant kitais  tikrumo paieškų keliais. O alternatyvų čia galima rasti nemažai. 

Kuria jausmus

Architektų studija „Do architects” įkurta keturių architektų: Andrės Baldišiūtės, Gilmos Teodoros Gilytės, Algimanto Neniškio ir Sabinos Daugėlienės. Nuo biuro įkurimo praėjo šešeri metai. Studija per juos dirbo su žinomais  projektais ir ne kartą nustebino architektūros gerbėjus, ir profesionalus savo nestandartiniu požiūriu, pradedant „Ogmios  miesto” projektu, „Misionieriaus sodais”, baigiant privačiais , kelis apdovanojimus laimėjusiais apartamentais. Visi projektai lyg vienas praktiškos, daugiafunkcinės ir tvarios architektūros rebusas. 

Įmonės direktorė Andrė Baldišiūtė sako, kad vienu metu studija kuria 20-40 skirtingo mąstelio projektų. Visada atsakingai įvertina kokiame konkurse dalyvaus, koks biuro užimtumas ir ar turi ką naujo pasakyti kiekviename konkurse.. Nusprendę dalyvauti, ilgai analizuoja programą ir įvertina ar tikrai reikia visko, ko nori užsakovas. 

„Galima turėti viską atskirai, tačiau dažniausiai įvairios funkcijos naudojamos ne vienu metu. Norime, kad erdvėse visada jaustųsi, jog yra žmonių. Kompaktiškumas nėra auka, o bandymas viską sutalpinti – kokybinis parametras. Juk daugiafunkcinės  erdvės de fakto mažesnėse pagal kvadratūrą patalpose sukuria erdvės pojūtį. Architektūra manipuliuoja žmonių jausmais. Ji gali priversti atsikvėpti arba prislegia. Geriausias  to pavyzdys – tunelis ir gotikinė bažnyčia. Todėl kokybiška architektūra yra estetiška ir kai pastatas  pilnas  žmonių”, – sako architektų komanda. 

Gilma Gilytė pastebi, kad nemažiau svarbus ir kontekstas. Kartais Niujorke, Honkonge tas pats pastatas, kuris Lietuvoje niekada „neveiktų” pritraukia  žmones ir funkcionuoja visu šimtu dešimt procentų. 

„Ogmios miesto” atveju architektūra užprogramuoja žmonių emocijas. Šioje vietoje reikalavimus tenkintų ir kitoks prekybos centras, tačiau žmogaus emocijos keičiasi einant iš vienos į kitą parduotuvėlę, lyg senamiestyje, ir tai, kad nė viena parduotuvė neatsuko nugaros kitai, yra pridėtinė vertė – aukščiau pakelta kartelė. Klausimas kur dar aukščiau? 

 „Objektas nenusileidžia iš dangaus. Jis ir jo idėja kyla iš sklypo, sklypo istorijos, žmonių, kurie ten turėjo kažkokias veiklas, konteksto. Architektūros estetika tai higiena, bet kokybiška architektūra kuria ir atkuria santykį, emocijas. Turi mažą sklypą, bet gali sukurti didelius miesto ar visos šalies pokyčius. Tinkamoje vietoje pasodinęs medį gali sukurti standartą sodinti medžius ir pan. Inovatyvumas tai žodis vaiduoklis. Yra amžinos vertybės, t.y. šviesa, augalai ir ryšiai tarp funkcijų”, – apie tikrų ir amžinų dalykų paieškas kalba A. Neniškis. 

Architektai neslepia savo požiūrio. „LEED ir BREEAM, ir kiti panašaus pobūdžio sertifikatai yra lobizmas”, – atvirauja jie. Komanda laikosi nuomonės, kad tiek architektūra, tiek gyvenime priimami sprendimai turi ateiti natūraliai, skaičiuojant ir renkantis ne tai kas brangiausia ar ekologiškiausia, madingiausia, o tiksliai pasirenkant optimaliausius sprendimus. 

Praėjusiais metais biuro komanda keliavo Niujorke ir ten praėjusio amžiaus penktąjame dešimtmetyje pastatyti suoliukai iš ąžuolo masyvo puikiai tarnauja ir šiandien. Jie gražiai sensta, gali būti atnaujinami. A.Neniškis sako, kad tinkas gali būti puikiai naudojamas, nes ir po šimto metų bet kuris meistras jį galės pataisyti. Medžiagiškumo tema plati ir svarbi. Jeigu būtume gebėję atsispirti madoms, gal būtume išsaugoję gražias senovines, lietuviškas trobas, pasižymėjusias jautriu skaidymu. Dabar iš jų likučių šviečia plastikiniai langai. Plastikiniai langai užtikrina geresnį energinį efektyvumą, tačiau tai negražu, nemalonu, nesinori jose būti. 

Kova su stereotipais

Komanda pastebi, kad estetinę klausą turi vystyti mokykla. Šveicarijoje yra labai gražios, šviesios mokyklos. Žmogus baigęs tokią mokyklą ir pats nenorės gyventi bet kaip ir bet kur. Jis puoselės savo aplinką, nes bus pripratęs prie aukštesnių standartų. 

„Į Lietuvą atėjo IKEA ir šiandien lietuvių estetinį pojūtį formuoja skandinavų gigantas. Po „Baldų rojaus”  net ir atsikartojantys moduliai, tačiau saikinga, ekologiška estetika yra tikra atgaiva”, – juokiasi pašnekovai. 

Architektai sako, kad jų darbas tai kova su stereotipais. 

„Kas vyko Lietuvoje ir kitose posovietinėse valstybėse? Įsivaizduokime šeima gyveno gražiam dvarelyje. Staiga nutrūko visi ryšiai su ta vieta ir ten apsigyveno žmonės, kurie nejautė ryšio su aplinka. Mes bandome lavinti skonį, bet neturime ryšio su aplinka. Aš neturiu iš močiutės paveldėto 18 amžiaus buto, o staiga Paryžiuje ar Italijoje turi. Kai turtas eina iš kartos į kartą, tai nepuoli naikinti sijos ar nekeiti lango į plastikinį, nes žinai, kad jį propromočiutė nupirko specialiame turguje. Tu jį restauruoji. Taigi, 1940-aisiais buvo viskas nukirsta. Atsistojome tuščioje baltoje celėje ir bandėme kurtis, o tada atėjo 1990-ieji ir vėl viskas nutrūksta, nes  atgal  žiūrėti baisu. Lekiame į Lenkiją medžiagų, vėl bandome kurti. Mes tik dabar pradedame išgryninti kas mums vertinga, kas svarbu. Čia reikia suvokimo, kuris ateina, kai visa tavo aplinka ir tavo tėvų tau pasakota istorija susiriša į visumą”, – pastebi A.Baldišiūtė. 

G.T. Gilytė sako, kad didžiąją tragediją supranti nuvykęs, pavyzdžiui, į Šveicariją. Ten 1960-ųjų namai yra puikiai išlaikyti. Lietuvoje daugelis tuo laikotarpiu statytų statinių yra nugyventi, svetimi, tada nėra prasmės kažką keisti.

19 amžius kieviena valstybė  yra savita. Projektuodami dažnai kalbame, kaip Berlyne, Italijoje, Niujorke… dabar ieškome kaip Vilniuje. Vyksta daug ekskursijų, parašyta daug romanų, dabar geras laikas atkurti istorinę atmintį, kuri duoda vertybinį pamatą mūsų sprendimams. 

„Žmogus linkęs pakeisti informaciją. Jeigu nugriuvo, tai viskas sugriuvo, nors gal tik stiklinė nugriuvo. Žmogus net ir nesąmoningai stengiasi viską kas buvo negerai nubraukti, tarkim, juodo istorijos laikmečio architektūrą. Bando tada viską kurti nuo nulio, lyg tai kitos medžiagos, kitos spalvos. Mūsų darbe atvirkščiai – reikia atskirti kas  yra stereotipas, o kas yra tikras poreikis. Kaip tarkim, ar 50 kv m individualus namas su saulės baterijomis užmiestyje, ar butas miesto centre, kai reikia visur suspėti. Turime skaičiuoti ir nepasiduoti bendroms tendencijoms, kad ir kokios viliojančios jos būtų”, – teigia A. Neniškis. 

***

Šiemet „Do architects” laimėjo išsamiai žiniasklaidoje aprašytą Vilniaus miesto savivaldybės organizuotą Tolminkienio gimnazijos architektūrinį konkursą. Architektai išsiskyrė pasiūlydami, kaip jie patys sako, kompaktišką projektą. 

Didelė erdvė su skirtingomis funkcijomis (valgykla, aktų salė) jungiama tarpusavyje bendra patalpa, kuri tarnauja tarsi svetainė. Taip programa papildo viena kitą, o erdvės tampa daugiafunkcinėmis. 

Kitas išskirtinumas – urbanistinis. Pastatas bus pritrauktas pagal perimetrinio užstatymo principą. Tad neatsiras  „niekieno” erdvių. Ten susidaranti trintis yra kokybiška ir miestietiška. 

„Do architects” atstovai pasakoja, kad likęs sklypo plotas bus tarsi suskaidytas į dvi dalis. Viena dalis taps žaidimų erdve, trečioji bus dedikuota miestui ir miestiečiams. Visas sklypo potencialas – išnaudotas šimtu procentų. 

****

Statybininkai skaičiuoja, kad pasyvaus namo statybos projektą išbrangina trečdaliu. Toks namas galėtų teoriškai atsipirkti per 10 metų. 

„DO architects“ vizualizacija