Vakar, gegužės 16 dieną, mirė vienas iš paskutiniųjų didžiųjų modernistų Ieoh Ming Pei. Jis buvo 102 metų. Nors jis daugiausia dirbo Jungtinėse Amerikos Valstijose, I.M. Pei visada bus prisimintas dėl Europos projekto: Paryžiaus Luvro muziejaus, iškilusio 1980-aisiais.
Architektas dirbo su grakščiomis formomis, naudodamas akmenį, betoną, stiklą ir plieną. Luvro projektas – stiklo ir metalo piramidė pagrindiniame kieme su trimis mažesnėmis piramidėmis ir didžiuliu požeminiu priedu prie įėjimo į muziejų. Iš pradžių jo siūlomos koncepcijos buvo kritikuojamos. „Piramidė nežymiai keičia Luvrą, tuo pačiu metu tarsi ji būtų kilusi iš kito matmens“, – rašė architektūros kritikas Paulas Goldbergeris.
Luvro muziejuje saugoma daugiau nei 380 000 meno kūrinių, pastoviose ekspozicijose 60000 kvadratinių metrų erdvėje, padalintoje į aštuonis teminius skyrius, demonstruojama apie 35000 darbų. Muziejuje pristatomi paveikslai, skulptūros, archeologiniai radiniai ir architektūros detalės, graviūros, spaudiniai. 2008 metais Luvrą aplankė 8,5 milijonai žmonių. XX amžiaus pabaigoje naujasis įėjimas buvo projektuojamas 4 milijonams lankytojų per metus. Šiomis dienomis, jų skaičiui padvigubėjus, pati piramidė tampa kliūtimi pakliūti į muziejų. Iki 2012 metų įėjimo vidinės erdvės turėtu būti rekonstruotos, padidinant lankytojų pralaidumą.
Nepaisant to, pati piramidė yra trečias pagal populiarumą Luvro meno kūrinys. Ji atsilieka tik nuo garsiosios Mona Lizos portreto ir Milo Veneros skulptūros. Didžiosios piramidės aukštis 20,6 metrai, kraštinės ilgis 35 metrai.
I.M. Pei mokėsi iš tokių modernistų, kaip: Walterio Gropiaus, Marcelio Breuerio, Alvaro Aalto ir Le Corbusier.
1983 m. architektas laimėjo prestižinį „Pritzker“ architektūros prizą už tai, kad jo „įvairiapusiškumas ir gebėjimas naudoti medžiagas artėja prie poezijos lygio“. Architektas panaudojo savo 100 000 JAV dolerių prizines lėšas, kad atidarytų stipendijų fondą Kinijos architektūrą studentams studijuoti Amerikoje.
Ieoh Ming Pei gimė Kinijoje 1917 metais turtingoje bankininko ir kaligrafės šeimoje. Jo meniškos sielos motina padarė didesnę įtaką sūnui nei matematiškai tikslus tėvas. Studijavo architektūrą Masačusetso technologijos institute ir Harvarde. Baigęs studijas, I.M. Pei 1955 m. Niujorke įkūrė savo architektūros studiją „I. M. Pei & Associates“.
1964 metais jis buvo apdovanotas už John F. Kennedy prezidento bibliotekos ir muziejaus projektą. Tuomet buvo praėję vos metai po prezidento nužudymo. Tad projektas buvo vertintas itin griežtai. Vis dėlto, į architektūros įstoriją jis įeis kaip pakeitęs muziejų koncepciją.
I.M. Pei Rytų Nacionalinės meno galerijos Vašingtone pastatas 1978 m. pakeitė žmonių suvokimą apie muziejų. Pastatas buvo keistos trapecijos formos. I.M. Pei sprendimas buvo sumažinti pastatą nei norėjo užsakovai, o gautas rezultatas buvo dramatiškas, lengvas ir elegantiškas – tai vienos pirmųjų minios malonių šiuolaikinio meno pavyzdžiams. „Kai kurie žmonės sako, kad esu apsėstas geometrija. Galbūt aš esu, bet tai, ką aš manau: manau, kad architektūra yra … geometrija kietose, sustingusiose formose“, – 2009 metais statytame biografiniame – dokumentiniame filme sakė I.M. Pei.
Asmeniškai, I.M. Pei buvo žavingas ir neįprastai kuklus, pasižymėjo ypač geru humoro jausmu. Jo darbo procesas buvo evoliucinis, tačiau naujovė niekada nebuvo sąmoningas tikslas.
„Stilistinis originalumas nėra mano tikslas. Noriu rasti laiko, vietos ir problemos originalumą“, – sakė jis. Jis teigė, kad norėjo ne tik išspręsti problemas, bet ir „kurti idėjų architektūrą“. Jis pridūrė, kad „idėjos ir profesinė praktika nepakankamai susikerta“.
2008 metais architektas sukūrė „Islamo meno muziejų“, Katare. Jis pripažino, kad visiškai nežino nieko apie islamo kultūrą ir į projektą žvelgė kaip į galimybę sužinoti ir pasiūlyti naują interpretacijų tradicinių dalykų. Ilgalaikis Vakarų abstrakčių ekspresionistinio meno kolekcionierius, savo tyrimus pradėjo skaitydamas pranašo Muhammedo biografiją.
