Prieš tapdamas architektu, Remas Koolhaasas (g. 1944) dirbo žurnalistu. Nusprendęs pasukti į architektūrą, jis 1968–1972 m. studijavo Architektūros asociacijos Architektūros mokykloje Londone, 1972–1975 m. žinias gilino Kornelio universitete Itakoje, Niujorke. 1975 m. kartu su Elia’umi ir Zoe Zenghelisais bei savo žmona Madelon Vriesendorp įsteigė Didmiesčių architektūros biurą (OMA), kurio padaliniai įsikūrę Roterdame ir Londone. OMA (angl. Office for Metropolitan Architecture) įvairiose pasaulio šalyse yra geriausiai žinomas savo savitos stilistikos architektūros projektais. Tarp jo biuro suprojektuotų architektūros realizacijų – Kinų televizijos būstinė CCTV Pekine, Sietlo biblioteka, Rothschildų banko būstinė, Londono galerijos „Serpentine“ paviljonas, „Educatorium“ Utrechte, Olandijos ambasada Berlyne ir daug kitų.

Pripažinimo R. Koolhaasas pirmiausia sulaukė ne kaip architektas, bet kaip miesto teoretikas, kai 1978 m. išleido knygą „Niujorkas: retroaktyvus manifestas Manhatanui“. Leidinyje teigiama, kad Manhatano architektūra vystėsi kaip organinis procesas, kurį formavo įvairios kultūrinės jėgos. Vadovaujantis šia idėja, Niujorką ir kitus didžiuosius miestus galima laikyti modernios patirties metafora. Šiuo etapu R. Koolhaaso ir OMA veikla daugiausia apsiribojo teoriniais ir konceptualiais darbais, kurie likdavo neįgyvendinti, pavyzdžiui, „Parc de La Villette“ (1982–1983) ir „Très Grande Bibliothèque“ (1989), abu skirti Paryžiui. Vienas stambus realizuotas projektas – Nacionalinis šokio teatras (1984–1987) Hagoje, išsiskyręs vilnijančiu stogu ir aiškiu erdvių atskyrimu.

10-ąjį deš. OMA pavyko įgyvendinti keletą svarbių darbų: projektą „Nexus Housing“ (1989–1991) Fukuokoje, Japonijoje, muziejų „Kunsthal“ (1992) Roterdame, privačią rezidenciją (1994–1998) Bordo, Prancūzijoje, ir daugiafunkcį Utrechto universiteto pastatą „Educatorium“ (1993–1997) Nyderlanduose. Kitaip nei dauguma amžininkų, išsiskyrusių savita estetika, R. Koolhaaso projektai neturėjo juos siejančios stilistikos. Architektas, pasitelkdamas pažangiausias modernias technologijas ir medžiagas, kūrė darbus, atitinkančius konkrečios vietos ir kliento poreikius. Pavyzdžiui, Bordo statytame name, skirtame žmogui, sėdinčiam neįgaliojo vežimėlyje, buvo įrengta įsimintina stiklinė patalpa, atliekanti lifto, kuriuo galima judėti tarp skirtingų pastato aukštų, funkciją. Imdamasis šių užsakymų, R. Koolhaasas atsisakė remtis buvusiais stiliais (tai pavadino „sentimentalumo pabaiga“), o jo atspirties tašku tapo šiuolaikinio pasaulio grubumas. Pavyzdžiui, muziejuje „Kunsthal“ miesto modernumas atsispindi per tokius elementus kaip elektroninė švieslentė ar oranžiniai plieno elementai.

Remdamiesi R. Koolhaaso teoriniais darbais, jo asimetrijos, sudėtingų erdvės tyrinėjimų ir netikėtų spalvų pomėgiu, dauguma jį priskyrė dekonstruktyvistams. Tiesa, kitaip nei daugumos dekonstruktyvistų, jo darbai nesiremia stipriu teoriniu pagrindu, jiems labiau būdingas stiprus žmogiškumo pojūtis ir dėmesys tam, kaip architektūra veikia kasdienybę, ypač miesto kontekste. Šis stiprus ryšys su realybe atsispindėjo ir
R. Koolhaaso kurtuose miesto planuose (dar vienas architekto susidomėjimo objektas), ypač naujojo Lilio (Prancūzija) miesto centro bendrajame plane (1985–1995), kuris padėjo paversti Lilį verslo, pramogų ir gyvenamųjų namų centru. Centriniu plano elementu tapo išgirtasis „Grand Palais“ – elipsės formos konstrukcija iš plastiko ir aliuminio.

R. Koolhaaso antrojoje knygoje „S, M, L, XL“ (1995) pateikiama visų XX a. pab. OMA laimėjimų ir architektūros darbų apžvalga. XXI a. R. Koolhaasui ir OMA prasidėjo užsakymų gausa. Kaip labiausiai vertus dėmesio derėtų paminėti mados namų „Prada“ tarptautinių parduotuvių seriją, Nyderlandų ambasadą (1997–2003) Berlyne, Ilinojaus technologijos instituto Studentų centrą (1997–2003) Čikagoje, Sietlo (Vašingtonas) viešąją biblioteką (1999–2004), Pekine įsikūrusią valstybinės Kinijos centrinės televizijos būstinę (CCTV; 2004–2008). CCTV pastatas, išsiskiriantis savo kampuotos kilpos forma, yra pagrindinis komplekso, kuriam priklauso ir R. Koolhaaso projektuotas viešbutis „Mandarin Oriental“, smarkiai nukentėjęs gaisro metu jį statant 2009 m., centrinis elementas.

Nuo 1995 m. R. Koolhaasas dėsto magistrantams Harvardo universitete. Tarp daugybės jo apdovanojimų puikuojasi ir Pritzkerio premija, įteikta 2000 metais. Fondo prezidentas Thomasas J. Pritzkeris architektą pavadino „naujosios moderniosios architektūros“ pranašu. 2003 m. R. Koolhaasas buvo apdovanotas Japonijos meno asociacijos premija už architektūrą „Premium Imperiale“, 2004 m. – Karališkojo Britanijos architektų instituto karališkuoju auksiniu medaliu. 2010 m. Venecijos architektūros bienalėje architektas už gyvenimo nuopelnus apdovanotas „Auksiniu liūtu“. Jis taip pat žinomas dėl savo tarpdisciplininių tyrimų, architektūrą siejančių su politika, medijomis, sociologija, mada ir
t. t. Architektas yra įkūręs tyrimo biurą AMO.