Patalpų oro teršalai gali sukelti įvairių sveikatos sutrikimų, kuriems apibūdinti vartojamas terminas „nesveiko pastato sindromas“. Dažniausiai šis reiškinys pastebimas moderniuose, tačiau blogai vėdinamuose namuose. Šiuolaikiniams būstams taikomi kur kas griežtesni sandarumo reikalavimai nei anksčiau. Tam, kad naujos statybos pastatas atitiktų direktyvos reikalavimus, rekomenduojamas mechaninis vėdinimas su rekuperacija. Tačiau nors rekuperacija sutaupo apie 30 proc. pastato sunaudojamos energijos, inertiškas jos pasirinkimas vėliau kelia rimtų sistemų eksploatavimo problemų.
Gyvenimas tarp oro teršalų
Žmogaus temperatūros pojūčiui didelę reikšmę turi oro drėgmė. Geriausiai, kada santykinė patalpos oro drėgmė yra 30–60 proc. Jei patalpoje per drėgna ir vėsu, padidėja rizika sušalti, jei per karšta – perkaisti. Be to, netinkamai vėdinamoje, drėgnoje patalpoje palanku veistis įvairiems mikroorganizmams ir gyvuoti pelėsiams.
„Blogai vėdinamose patalpose kaupiasi ne tik nemalonūs kvapai, bet ir didėja kvėpuojant žmogaus išskiriamo anglies dioksido kiekis, kaupiasi įvairiausių cheminių junginių, pavyzdžiui, sieros vandenilio, metanolio, acetono, taip pat veisiasi ir namų dulkių erkės, jei aplinkoje yra sergančiųjų, didėja virusų koncentracija“, – pasakoja Lietuvos alergijos ir astmos asociacijos prezidentė, gydytoja alergologė doc. Violeta Kvedarienė.
Gyvendami ar dirbdami prastai vėdinamose patalpose, galime pastebėti įvairių dėl gleivinių dirginimo atsirandančių simptomų. Pavyzdžiui, nosies – sudirgusi, užsikimšusi nosis, dažna sloga; gerklės gleivinės, kai juntamas burnos arba gerklės skausmas; akių – jos tampa sudirgusios, sausos ar ašarojančios. Taip pat gali kamuoti nemalonūs odos simptomai – sausumas, niežulys ar dirginimas, kartais bėrimas. Retesni požymiai yra galvos skausmas, mieguistumas, irzlumas ir prasta koncentracija.
„Jei minėti simptomai žmogui kurį laiką nesilankant patalpose pranyksta, o negalavimų požymiai ir vėl atsinaujina į jas grįžus, negalavimus galima sieti su konkrečių patalpų oro tarša. Dažniausiai „nesveiko pastato sindromo“ priežastis yra nepakankamas ar neefektyvus patalpų vėdinimas“, – teigia V. Kvedarienė.
Norint kambariuose palaikyti sveiką mikroklimatą, būtina oro tėkmė. Jei oras nejuda, prastėja savijauta, taigi reguliarus patalpų vėdinimas padeda pašalinti įvairius teršalus, dulkes ir mikroorganizmus. Gyvenamose patalpose oras turėtų keistis ne mažiau kaip tris kartus per valandą. Dažniausiai patalpas renkamės vėdinti mechaniniu būdu – atidarydami langą. Tiesa, daugelis nustemba sužinoję, kad trijų valandų vėdinimo efektas išnyksta praėjus vos pusvalandžiui. Svarbu atkreipti dėmesį, jog „stovintis oras“ ir didelė drėgmė sudaro idealias sąlygas atsirasti pelėsiams, kurie, išskirdami toksines medžiagas, ne tik teršia orą, bet ir sukelia alergijas.
Decentralizuota ar centralizuota sistema?
Pagal Europos Sąjungos pastatų energetinio efektyvumo direktyvą jau nuo 2016 m. visų naujų namų energinis naudingumas turi atitikti A klasę, o nuo 2020 m. visi nauji pastatai privalės būti beveik nulinės energijos (A++ klasės).
Dažniausiai specialistai švietimo įstaigose montuoja visiškai decentralizuotas rekuperacijos sistemas. Architektas Simonas Kuncevičius spaudai pasakojo, kad viešosios paskirties pastatuose paprastai yra net kelios paskirties patalpos, kurioms būtini skirtingi oro kondicionavimo režimai. Todėl pirmenybė tokiuose pastatuose teikiama tokioms patalpoms, kurių kiekviena turi savo oro kondicionavimo sistemą. Toks sprendimas leidžia gana efektyviai jas eksploatuoti.
Dar vienas decentralizuotos rekuperacijos viešuose pastatuose privalumas, kitaip nei individualiuose namuose, yra erdvės taupymas. Nutiesus centralizuotus ortakius, patalpų aukštis sumažinamas mažiausiai 45 cm. Didesnio ploto patalpoje tai gali sudaryti net 15 proc. pastato tūrio. Būtent dėl to individuali rekuperacinė sistema nemontuojama sovietinio tipo daugiabučiuose.
Daugiabučiuose dažniau naudojama pusiau mechaninė oro kondicionavimo sistema, montuojama į tarplangius.
