Pastaruosius penkerius metus Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia vis sulaukia restauratorių dėmesio. Prieš kelerius metus sutvarkytas pagrindinis fasadas ir bokštai, šiomis dienomis Kultūros infrastruktūros centro (KIC) užsakymu baigtas remontuoti stogas, savo eilės laukia signatarinis bokštelis ir kryžius, pranešė KIC.
Prieš šimtą ir daugiau metų darytose Vilniaus nuotraukose akį patraukia bendrame žemaūgių pastatų fone aukštyn besistiebianti Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia. Nors šiandien už jos kyla ir aukštesni statiniai, bažnyčia iš tolo krinta į akis. Ypač po to, kai buvo restauruoti bokštai ir pagrindinis fasadas. Darbai baigti 2019 m. pabaigoje, o nuo šių metų liepos pabaigos prie jos vėl dirba restauratoriai. Šį kartą KIC užsakymu bažnyčios stogą tvarko UAB „Vilniaus restauratoriai“, kuriems pastatas gerai pažįstamas, nes jie su kolegomis – UAB „Restauracijos ir statybos trestas“ – remontavo ir jo fasadą.
Skardos lakštas su istoriniu spaudu
„Stogas buvo uždengtas neautentiškomis „Marselio“ čerpėmis, tad jas pakeitėme autentiškomis S formos olandiško tipo čerpėmis. Stogas daugelyje vietų buvo kiauras, čerpės išretėjusios, stogo konstrukcijos pažeistos drėgmės ir puvinio. Jį remontuojant teko keisti dalį konstrukcijų, plombuoti pažeistas vietas“, – apie atliktus restauravimo, konservavimo darbus teigia KIC techninės priežiūros projekto vadovas Mironas Čebatulis.
Pasak pašnekovo, tvarkant stogą restauratorių laukė netikėtas radinys – skardos lakštas, kuris, galima manyti, buvo naudotas ankstyvo laikotarpio skardinimo darbams, su pažymėtu gamybos spaudu, priklausančiu gamintojui Piotrui Šuvalovui. Šis Rusijos valstybės ir karo veikėjas, nuo 1757 m. ėjęs Ginklų kanceliarijos viršininko pareigas, pastatydino artilerijos gamyklą ir įsteigė pramonės bei kasybos įmonių. Jose ir buvo pagamintas lakštas, nugulęs ant Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios stogo.
Tvarkant bažnyčios stogą, įrengta vandens nutekėjimo sistema, sniego skirstytuvai. Šie darbai jau baigti. Dabar restauratorių laukia dar vienas etapas – pagal ikonografinę medžiagą atkurti signatūros bokštelį, nes atlikus tyrimus nustatyta, kad iki XX a. pradžios bokštelio architektūrinė išraiška buvo kitokia nei dabartinio. Kadangi šiandieninio bokštelio būklė bloga, nuspręsta atkurti jį tokį, koks buvo iki XIX–XX a. sandūroje atliktos rekonstrukcijos, ir taip sugrąžinti buvusį bažnyčios siluetą. Bokštelis dabar jau nukeltas ir išvežtas į gamybos dirbtuves. Restauruotas jis bus vėl užkeltas ant bažnyčios stogo. Nuo bokštelio nuimtas kryžius tvarkomas kalvių dirbtuvėse.
Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios stogo tvarkymo darbai, kaip pranešė KIC, finansuojami pagal Lietuvos Respublikos ir Šventojo Sosto sutarties dėl bendradarbiavimo švietimo ir kultūros srityje (paveldotvarka) įgyvendinimo 2020 m. programą, jų vertė – 247 210 eurų. 1,56 % prie jų prisideda parapija.
Bažnyčios istorija
Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios ir jėzuitų vienuolyno statinių ansamblį aukštame dešiniajame Neries krante ties Žaliuoju (Mūriniu) tiltu pradėjo statyti jėzuitai, kuriems 1697 m. Vilniaus vaivada Kazimieras Sapiega dovanojo Šnipiškes. Šv. Rapolo bažnyčia ir trečiosios probacijos jėzuitų namai įsikūrė dviejų kelių sankryžoje, ties nedidele kalva, ant kurios apie 1720 m. buvo pastatytas koplytstulpis su kryžių nešančio Kristaus figūra.
Bažnyčia statyta 1702–1730 m. už įkūrėjo – Vilniaus žemės teismo raštininko Mykolo Koščico – lėšas. Statybas rėmė Vilniaus vaivada Kazimieras Jonas Sapiega, lauko etmonas Mykolas Kazimieras Radvila. Statybai vadovavo meistrai jėzuitai Hiacintas Ptakas ir Jurgis Šikas. Bažnyčia konsekruota 1730 m. rugsėjo 28 d., tačiau statybos darbai tęsėsi ir toliau. 1752 m. pagal architektų J. Dyderšteino ir J. Nezemkausko projektą buvo pastatyti trečias ir ketvirtas bokšto tarpsniai, įrengtas didysis altorius, XVIII a. antrojoje pusėje iškilo antras bokštas. Panaikinus jėzuitų ordiną, 1773 m. bažnyčia ir vienuolynas atiduoti pijorams, o 1791 m. ji tapo parapine.
Daug permainų bažnyčiai teko patirti XIX amžiuje. 1812 m. prancūzai, o 1832 m. carinė valdžia buvo ją pavertę kariniu sandėliu, ji kelis kartus remontuota. 1903 m. birželio 25 d., į dešinįjį bokštą trenkus žaibui, suskilo vidurinio tarpsnio viršutinė kolonos dalis, nukentėjo bokšto sienos mūras. Tačiau maldos namai atlaikė visus šiuos išbandymus. 1975 m. pagal Paminklų konservavimo instituto techninį darbo projektą buvo atlikti bažnyčios restauravimo darbai, kurių vadovas G. Laucius.
Bažnyčia yra pereinamojo laikotarpio iš brandžiojo į vėlyvąjį baroką stiliaus, trinavė, kompaktiško stačiakampio plano, dvibokštė, bazilikinė. Apatiniuose pagrindinio fasado tarpsniuose dominuoja šiam laikotarpiui būdinga plokščia siena su griežtomis orderio padalomis. Šią fasado dalį paįvairina laiptai su plastiška mūrine tvorele, barokinis įėjimo portalas, ovalus langas. Antrame rytinio fasado tarpsnyje nišose simetriškai įkomponuotos fasadų skulptūros: „Šv. Juozapas Kalasantas“ ir „Šv. arkangelas Rapolas“. Puošnūs bokštai su kampuose stovinčiomis kolonomis ir voliutomis suteikia bažnyčios siluetui grakštumo.
Nuotraukose:
Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios tvarkymo darbai (KIC nuotr.).
Istorinis skardos lakštas su spaudu (KIC nuotr.).
Vilniaus Šv. arkangelo Rapolo bažnyčia 1874 metais.
