Geltonų plytų kelias, žinoma, yra išgalvotas elementas amerikiečių rašytojo Lymano Franko Baumo romane vaikams apie nuostabų Ozo šalies burtininką. Bet pasaulyje daugybė tikrų spalvotų kelių veda į nuostabius grindinio istorijos puslapius ir tikrai stebuklingus modernius jo pasiekimus.
Kelių, gatvių danga, dviračių ar pėsčiųjų takų grindinys tobulinamas tūkstančius metų. Romėnai ant savo nesuskaičiuojamų kelių dažniausiai klojo akmenis arba tiesė žvyrkelius. Nepraeinamų kelių romėnų kariuomenei nebuvo: šlapiose ir pelkėtose vietose būdavo atliekami sudėtingi inžineriniai darbai: supilama tvirta sankasa, ant jos – skaldos, surištos skiediniu arba moliu, žvyro ir smėlio sluoksniai, ant kurių buvo klojami akmenys.
Europos ir Amerikos žemynuose dar iki XX a. pradžios pelkėtose vietose gyventojams užtekdavo rąstų kelio, kuris būdavo nutiesiamas suguldžius medžių kamienus skersai šlapio, neišbrendamo purvyno. Kelias tapdavo įveikiamas ir gana ilgalaikis, nes rąstai, palaidoti šlapiuose, rūgščiuose dirvožemiuose ar durpėse, genda labai lėtai. Tiesa, rąstai laužė arkliams kojas, todėl ant tvirto rąstinių kelių pagrindo pradėta pilti žvyrą ir tiesti žvyrkelius. Paskutiniai rąstiniai Europos keliai nutiesti karinei technikai per Antrąjį pasaulinį karą.
Takui per sodą puikiai tinka ir storos lentos, ir į žemę stačiomis įkastos medžio kaladės – gal tai ir neilgalaikis, bet jaukus ir ekologiškas grindinys. Istorinė medinė grindinio danga išlikusi Vokietijoje ir puošia Veimaro gatves Tiuringijoje.
AKMUO
Dabartinių šaligatvių ir kelių grindinys kraštovaizdžio architektūroje yra sudėtingo peizažo dalis. Grindinio medžiagoms priskiriamas asfaltas, betonas, trinkelės, natūralus ir dirbtinis akmuo, plytos, plytelės ir, žinoma, akmenys bei mediena.
auko riedulių takelis per sodybą taip pat daug kam kelia sentimentų. Jį klojant pačiam galima puikiai praleisti savaitgalius sode ir sukurti savo rankų darbo mozaiką.
Vis dėlto šiuolaikinės akmens trinkelės yra sudėtingomis technologijomis pagrįstas gaminys. Šis grindinio elementas plačiai naudojamas apželdinant gyvenamuosius kvartalus ir individualių namų kiemus, nes vertinamas dėl grožio, tvirtumo ir ilgalaikiškumo. Akmens grindinio dangos gaminamos iš daugybės medžiagų, įskaitant granitą, marmurą, skalūną, travertiną, smiltainį, bazaltą, kalkakmenį ir kt. Patvari, mažai akyta, saulės ir drėgmės poveikiui atspari akmens danga naudojama kiemams, takams, poilsio ir pramogų zonoms prie baseinų įrengti. Akmeninės trinkelės gali būti išpjautos iš natūralių akmens blokų arba pagamintos iš susmulkinto natūralaus akmens.
Moderni liejama akmenukų grindinio danga yra lygi, sunkiai nudėvima ir lengvai prižiūrima. Tokiai dangai naudojamos natūralios ir perdirbtos medžiagos – epoksidinės dervos, poliuretanas, natūralūs ir smulkios frakcijos akmenukai. Akmenukų mišinys, sumaišytas su skaidria derva, užliejamas ant lygaus pagrindo. Besiūlė, poringa ir laidi vandeniui danga suteikia kiemo takams ir įvažiavimams modernų ir estetišką vaizdą. Ji bus paruošta vaikščioti per kelias valandas po įrengimo.
Dalis išlikusio seniausio Lietuvos kelio, kuris šimtmečius vedė iš Vilniaus į Trakus ir Kauną, išgrįsta unikaliais natūralių akmenų ir betono mišinio blokeliais, išlaikiusiais jau šimtmetį.
MOLIS
Tikras plytų grindinys egzistuoja ne tik fantazijoje – seni geltonų ir raudonų plytų keliai bėga tolyn per Vokietiją, Angliją ir kitas Europos šalis. Plytos yra viena seniausių natūralių statybinių medžiagų. Dėl mažų eksploatavimo išlaidų ir natūralumo molinės grindinio plytos iki šiol yra viena populiariausių dangos medžiagų. Šiuolaikinių molinių grindinių gamintojai klinkerio trinkeles išdega aukštakrosnėse , todėl jos yra ilgalaikės, atsparios šalčiui ir druskai. Jų neišblunkančių spalvų įvairovė priklauso nuo degimo laiko ir temperatūros bei molio rūšies – klinkeris natūraliai įgauna spalvą nuo šviesiai geltonos, raudonos, rudos, tamsiai rudos iki juodos. Spalvos niuansus lemia molyje esančios geležies kiekis bei kalcio junginiai.
ASFALTAS
Asfalto mišiniai dangų statyboje naudojami nuo XX a. pradžios, tačiau šiandien mažutės nanodalelės (2,54 cm medžiagos – maždaug 25 mln. nanodalelių) lemia milžinišką pokytį asfalto dangos pasaulyje. Naudojant itin mažus sluoksniuotų mineralinių nanosilikatų gabalėlius asfalto mišinyje, padidinamas medžiagos klampumas, palengvinamas jos liejimas. Šis asfaltas yra ne toks trapus, mažiau trūkinėja.
Nanogeležies dalelės asfalto mišinyje palengvina dangos priežiūrą. Atliekami tyrimai, siekiant sukurti kelių „savigydos“ savybes: tam naudojamos geležies nanodalelės, kurios įmaišomos į rišiklį. Kai tik saulė, ledas, lietus ir bendras nusidėvėjimas sukuria dangoje mikroplyšius, specialų magnetinį lauką skleidžianti mašina pakaitina tokios asfalto dangos paviršiaus rišiklį, turintį nanogeležies dalelių, ir kelio įtrūkimai „užgyja“. Ši technologija gali padvigubinti kelių naudojimo laiką, o duobių remontui tereikės kelių valandų, o ne kelių savaičių.
Nanodalelės didina ne tik asfalto patvarumą, bet ir eismo saugumą. Nanosilicio dioksido panaudojimas dangoje gali sumažinti slydimą. Mažesnis nei įprastų dangų slidumas sutrumpina stabdymo kelią ir padeda išvengti daugelio avarinių situacijų. O nanofosforas gelbsti žymint kelio linijas: tokia medžiaga švyti ir kelio žymėjimas yra geriau matomas važiuojant per lietų ar tamsoje.
Spalvotos, neslidžios minkšto asfalto kelio dangos naudojamos dviračių ir pėsčiųjų takams, perėjų zonoms, sankryžoms ar kitoms išskirtinėms kelio dalims įrengti.
BETONAS
Tačiau natūralaus akmens ar molio grindinį dažnai nurungia pastaruosius dešimtmečius itin išpopuliarėjusios betono trinkelės, XX a. 5-ojo dešimtmečio viduryje pradėtos gaminti Nyderlanduose. Ši šalis yra žemiau jūros lygio, jos žemė įmirksta, kelių grindinys juda ir skęsta, tad liejamas betonas ar asfaltas sutrūkinėja. Individualūs betono gabalai, panašūs į plytas, nesurišti tarpusavyje, o sukloti į smėlį tinka daug geriau.
Pirmosios betoninės plytelės buvo tradicinės statybinės plytos matmenų ir buvo vadinamos Olandijos akmenimis. Itin populiarios įvairių formų ir spalvų betoninės grindinio trinkelės gaminamos supylus betono bei dažiklių mišinį į tam tikrą formą ir leidžiant sustingti. Ant paskleisto smėlio trinkelių segmentai klojami norimu raštu, jokia rišamoji medžiaga ar klijai nenaudojami, išskyrus paties grindinio svorį. Betoninėmis trinkelėmis tinka grįsti kelių važiuojamąsias dalis, kiemus, takus, aikšteles. Jos ne tik ekonomiškos, bet ir turi papildomų ekologinių pranašumų – leidžia vandeniui nutekėti ir susigerti į gruntą. Dėl natūralios absorbcijos nesikaupia balos ir pagerėja nuotėkis. Kai kurios pralaidžios grindinio trinkelės yra skirtos lietaus vandeniui surinkti, kuris vėliau gali būti naudojamas augalams laistyti ar automobiliams plauti. Moderni pralaidi grindinio danga leidžia pro ją prasiskverbti ir skysčiams, ir dujoms.
GUMA
Bene saugiausia ir minkščiausia grindinio danga turbūt yra gumos granulių trinkelės, gaminamos iš perdirbtų padangų gumos granulių ir klijų. Lauko aikštelėms įrengti jos gali būti naudojamos įvairių storių, dydžių, spalvų bei specifikacijų. Jos lanksčios, atsparios dėvėjimuisi ir nekenksmingos aplinkai. Gumos trinkelės apsaugos nuo sužeidimų nukritus. Įrengiant aikšteles ar takelius, tereikia iš anksto pasirinkti jas tinkamo storio, atsižvelgiant į tai, iš kokio aukščio ketinama kristi. Įvairiaspalvė guminių trinkelių danga gali būti įrengta saugiose vaikų žaidimo aikštelėse ar bet kuriame kieme, kur sergantys ar senyvi žmonės gali pavojingai suklupti. Saugaus kritimo aukštis nurodomas nuo 0,7 iki 3 m, atsižvelgiant į pasirinktą trinkelių storį.
Nuo pirmųjų kelių tiesimo praėjo keli tūkstančiai metų, tačiau nuomonių, kas jiems tinka, o kas ne, vis tiek netrūksta. Vienos medžiagos išlieka ir tobulinamos, kitos, naudotos daugelį metų, dabar laikomos nebepriimtinomis. Tik žvyrkelis – amžinas nuo romėnų laikų. Žvyru iš artimiausio karjero padengti keliai bėga per visą Žemę – nuo Kanados ir Europos iki Naujosios Zelandijos. Netrūksta pasaulyje ir purvo kelių ar natūralių grunto takelių, kuriuos vis naujus nuolat pramina žmonių kojos.
