Gintaras Čaikauskas – architektas, profesorius ir vienos seniausių architektūros studijų „Architektūros linija“ įkūrėjas, šiemet nominuotas Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Lietuvoje ir už jos ribų žinomo architekto G. Čaikausko darbai turi didelį kūrybinį indėlį tiek į memorialinius, tiek urbanistinius projektus, kurie svariai prisideda prie Lietuvos kultūros paveldo išsaugojimo ir šiuolaikinio miesto veido formavimo.

– Jūsų paskutinių metų kūryboje gausu memorialinių projektų. Papasakokite apie juos.

– Per pastaruosius kelerius metus turėjau garbės reikšmingai prisidėti prie penkių memorialinių objektų kūrimo ir realizacijos. Tai yra: M.K. Čiurlionio gimimo vietos įamžinimas Senojoje Varėnoje (bendraautorius skulptorius Gediminas Piekuras), 1863 m. sukilimo aukų įamžinimas Gedimino kalne, Vilniuje (bendraautorius skulptorius Gediminas Piekuras), Partizanų vadavietės bunkeris Kasčiūnuose, Partizano Juozo Jakavonio-Tigro memorialinis muziejus Kasčiūnuose, Grafų Tyzenhauzų atminimo ženklas Rokiškyje (bendraautorius architektas Faustas Lasys).

Tai projektai, kurie ypatingai svarbūs mūsų istorinei atminčiai. Man visuomet buvo labai įdomu įprasminti reikšmingus asmenis ir įvykius per šiuolaikinę architektūros meninę raišką.

– Kokį projektą šiuo metu rengiate?

– Šiuo metu kartu su bendraautoriumi skulptoriumi Gediminu Piekuru pradėjome dar vieną svarbų projektą – paminklinį objektą Juozui Lukšai-Daumantui, vienam žymiausių Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio veikėjų. Pagrindinė šio objekto idėja yra įamžinti Juozo Lukšos-Daumanto indėlį į Lietuvos laisvės kovą ir jo sudėtingą bei daugiabriaunę asmenybę. Lukša-Daumantas turėjo daug slapyvardžių, tokių kaip Vytis, Kazimieras, Skirmantas, Miškinis ir kiti. Ši asmenybės daugiaplanė prigimtis atsispindi paminklo simbolikoje – kūrinys kalba apie jo gyvenimo skirtingas tapatybes, architektūros studijas, kovas miškuose, pasiaukojimą už Lietuvą.

Paminklas statomas Juozo Lukšos-Daumanto skvere Minties gatvėje, Vilniuje, netoli tos vietos, kurioje buvo vienaukštis namas ir jame laikinai gyveno partizanas. Šis projektas ne tik simbolizuoja Juozo Lukšos-Daumanto pasiaukojimą, bet ir primena apie vietos istorinę svarbą.

– Kaip meninė idėja atsispindi šiame projekte?

–Meninė idėja perteikiama simbolių kalba. Paminklas atskleidžia Juozo Lukšos-Daumanto gyvenimo ir pasipriešinimo kovų istoriją, jo pasiaukojimą Tėvynės laisvei. Kiekviena paminklo plokštuma simbolizuoja vieną iš jo slapyvardžių – tapatybių, kurios padėjo jam išgyventi partizaninėse kovose. Paminkle integruoti medžiai, simbolizuojantys mišką ir partizano slapyvardį „Miškinis“. Penki ąžuolai paminkle atspindi penkerius Lukšos-Daumanto kovos metus.

Šviesa taip pat labai svarbi šiame projekte – ji ne tik išryškina skulptūrą, bet ir turi gilią simbolinę prasmę. Šviesa reprezentuoja istorijos pozityvią pusę, išlikimą ir norą būti matomu ateities kartoms.

– Dar vienas įdomus projektas, kurį netrukus pradėsite – kas tai?

– Taip, dar vienas svarbus projektas – Tautos laisvės obeliskas Šiauliuose, Prisikėlimo

Aikštėje (bendraautorius skulptorius Tadas Gutauskas). Šis 25 metrų aukščio paminklas yra dedikuotas Lietuvos laisvės kovoms. Obelisko architektūrinė idėja atspindi Lietuvos istoriją ir tautos laisvės siekį, kuris, nors ir buvo nutrauktas okupacijų metu, niekada nebuvo visiškai prarastas. Pagrindinė obelisko kompozicija išreiškia tautos stuburą – Lietuvos laisvės kelią nuo giliųjų istorinių šaknų iki nepriklausomybės atgavimo. Laikini istorijos trūkumai, sukelti okupacijų, bus vizualiai perteikti trūkiais obelisko struktūroje, kur ant jų bus įamžintos svarbiausios Lietuvos nepriklausomybės datos – Vasario 16-oji ir Kovo 11-oji. Šis minimalistinis ir simbolinis kūrinys taps reikšmingu Šiaulių miesto aikštės akcentu.

– Esate nominuotas Lietuvos nacionalinei kultūros ir meno premijai. Ką jums tai reiškia?

– Ši nominacija man yra itin svarbi ir garbinga. Lietuvos architektų sąjunga ir Lietuvos architektų rūmai mane nominuoja jau trečią kartą – 2006, 2015 ir 2024 metais. Vertinu mūsų architektų bendruomenės solidarumą, nes, nepaisant projektavimo konkurencijos, gebėjimas pasiūlyti kolegas tokiems apdovanojimams yra neįkainojamas. Nors architektūra dažnai suvokiama kaip taikomasis menas, kartais daugiau siejamas su nekilnojamojo turto verslu, džiugu matyti, kad architektai dažnai sulaukia pripažinimo už savo kūrybinę veiklą. Patekimas tarp nacionalinės premijos nominantų jau yra didžiulis pasiekimas ir pripažinimas.

– Kurie jūsų pastarųjų metų projektai jums yra patys svarbiausi?

– Nesigėdiju nė vieno savo darbo, nors jie gali būti vertinami skirtingai bėgant laikui. Tačiau galėčiau paminėti kai kuriuos reikšmingiausius projektus, kurie mano gyvenime paliko giliausią  pėdsaką: Daugiafunkcis centras „Forum Palace“,  Lukiškių aikštės sutvarkymas, Vilniaus Mokytojų namų kiemo sutvarkymas, Sportininkų rengimo centras Druskininkuose, VU Gyvybės mokslų centras, gyvenamieji kvartalai Paupyje, daugiafunkcis centras Viršuliškių skersgatvyje, aukštybinis biurų pastatas „Sky Office“, turizmo informacijos centras „Agila“ Nidoje, Lenkų kultūros namai, Teltonikos ofisas ir VU Steam centras.

Šiuo metu esame laimėję kelis konkursus ir ruošiamės realizuoti dar kelis svarbius projektus, kurių įgyvendinimo nekantriai laukiame. Tai – VU Chemijos fakultetas Santariškėse, mokykla Santariškėse, KVJUD kompleksas Klaipėdoje, LRT būstinė.