Ruošiantis 130-osioms Paryžiaus ir visos Prancūzijos simbolio metinėms, dizaineris Aline Asmar d’Amman pradėjo Eifelio bokšte įsikūrusio „Žiulio Verno” restorano atnaujinimo darbus. Kaip pats dizaineris išduoda, tai bus visiška kulinarijos šventovių transformacija.
Eifelio bokštas buvo pastatytas per 2 metus. Jo konstrukcijai prireikė 2,5 mln. kniedžių, 18 038 geležies gabalų, 60 tonų dažų. 7300 tonų sveriantis bokštas slegia žemę kaip žmogus, sėdintis ant kėdės (4 kg/cm²).
Eifelio bokšto konstrukcija, atraminių stulpų išlinkimas buvo preciziškai apskaičiuoti: vėjo lenkiamoji ir šlyties jėgos palaipsniui transformuojamos. Eifelio inžinerija buvo tokia tiksli, kad net pučiant stipriausiam vėjui, bokštas nesvyruoja daugiau nei 12 cm. Bokšte yra 1665 laipteliai ir trys platformos su apžvalginėmis aikštelėmis. Jose įsikūrusiais restoranais. Pirmoji aikštelė – 57 m (345 laipteliai), antroji – 115 m, trečioji – 276 m aukštyje (talpina 800 žmonių). Giedromis dienomis iš apžvalgos aikštelių atsiveria 60 km panorama.
Valgyti trečiojoje aikštelėje esančiame „Dame de Fer“ restorane reiškia valgyti skaniai. Tai gastronomijos olimpas, kuriame susijungia vaizdas, skonis, kvapas ir net klausa. Restoranas pirmą kartą duris pravėrė 1889 metais.
Visi skirtinti ir visi skoningi
Pirmose Eifelio bokšto aukštelėse anksčiau buvo keturi restoranai. Dabar vienas – „Žiulio Verno” restoranas, įsikūręs antrojoje aikštelėje su tiesioginiu priėjimu prie pietinės Eifelio bokšto pusės, pavadintas iškilmingu prancūzų rašytojo, poeto ir dramaturgo vardu. Jo atnaujinimo darbai buvo pradėti šiemet.
Kiekvienais metais apie šešis milijonus lankytojų sulaukiantis restoranas yra vienas iš labiausiai pamėgtų turistų traukos vietų (net 80 proc. lankytojų yra užsieniečiai). Restorano vyr. virėjas Antonas kiekvieną sezoną atnaujina meniu, įtraukdamas puikius klaiskinius, sezoninius patieklaus, gaminamus iš vietos produktų. Šiame restorane siekiama skatinti žmogų sutelkti dėmesį į maistą.
Restorano interjero erdvėje dominuoja pilkos ir baltos spalvos derinys su juodais akcentais. Trečiojoje aikštelėje, kaip spaudai pasakojo dizaineris Asmar d’Ammaną, restorano interjeras įkvėptas juodojo, balto, sidabro ir auksinių atspalvių. Jų dėka dizaineris vizualiai nukreipia lankytojų žvilgsnį į žemiau savo gyvenimą gyvenantį miestą ir aukščiau esantį dangų. Vietinė spauda analizavo, kad dizaineris Asmar d’Amman suprojektavo interjerą, kuriame pramoninis mišinys su sudėtingais metalo dirbiniais įsilieja su paveldu. Skamba mįslingai? Tai sidabro, mėlynos ir žalios, pilkos spalvos atspalviai, atspindintys dangų, Senos upę ir akmenimis.
„Prabangios medžiagos leidžia atgaivinti šį nuostabų inžinerijos, architektūros ir gastronomijos susidūrimą. Tai vizualinis dialogas su Paryžiumi. Čia susilieka šiuolaikinė puošyba su 1900-ųjų konotacija“, – sako Asmar d’Amman,
Individualūs projektai
Atnaujinimo darbus atlieka gerai Prancūzijoje žinomi amatininkai. Be pilkųjų onikso stalų ir dviejų unikalių akmens stalviršių iš Venecijos, dizaineris kiekvienam restoranui projektuoja individualius interjero elementus.
Trys pagrindiniai restorano interjero elementai – sidabriniai aksominiai suolai, papuošti perlais, sukurti XVIII amžiuje, amatininkų. Į interjerą integruoti Prancūzijos ąžuolo stalviršiai. Interjerą naktį apšvies Marie Khouri bronzinės žvakidės ir šviestuvai.
Ant restoranų sienų kabo milžiniški veidrodžiai. Juose atsispindi elegantiški šviestuvai, kurie simbolizuoja ties bokšto šerdimi besisukančius mechaninius ratus.
Dėmesys simbolikai
Dizaineris pasakoja, kad stiprioms moterims pagerbti jis iš medžio sukūrė „nėrinių kėdes”, kurios primena moteriškas tinklines kojines. Šie kūriniai užpildo atsivėrusią tuštumą priešais senovines knygas, mechaninius ratus, gofruotos tekstilės elementus ant sienos.
„Karl Lagerfeldu yra išskirtinis genijus. Jo neprilygstamas fotografo žvilgsnis ir toliau įkvėps mano projektus“, – sako Asmar d’Amman.
Interjero dizaineris įrengė ir privatesnes patalpas, kurios yra labiau nutolusios nuo pagrindinių restoranų erdvių. Tarkim, keturiems – šešiems svečiams skirtos patalpos. Šiuolaikiniai meno kūriniai yra prieinami ir virtuvės personalui. Senovinis fotoaparatas, stovintis tarp personalo patalpų ir svečių salės, atskleidžia ryšį tarp įrankių, Antono virtuvės ir statybų.
Svečius pasitiks nuorodos į šiuolaikinę prancūzų kalbą, istoriją, kultūrą, – centrinė Paryžiaus emblema, kuri turėjo būti sugriauta po 1889 metų, dar kartą atgimsta.
Stephan Julliard nuotr. Architecturaldigest.com informacija
