Istorinių pastatų renovavimas neabejotinai yra subtilus ir daug laiko trunkantis procesas. Jis tikrai būtinas, norint išsaugoti ne tik praėjusių amžių architektų meninius šedevrus, bet ir originalų vietovės veidą bei atmosferą. Didelės istorinės vertės ar kultūrinės reikšmės paveldo pastatų atkūrimas yra nepaprastai svarbus. Dar daugiau – šiuos pastatus būtina saugoti ir restauruoti. Būtent restauruoti, o ne renovuoti, kad vertingi architektūros objektai, pakliuvę į renovacijos programą, nebūtų neatpažįstamai subjaurojami.
Praeities išsaugojimas ateičiai
Visos mus supančios erdvės yra dinamiškos ir gyvos – seni pastatai yra mūsų gyvenimo liudytojai ir istorijos įrodymai. Pastatų renovacija – tai mūsų atminties ir autentiškumo išsaugojimas. Pati renovacijos idėja kilo XVIII a. pabaigoje, siekiant išsaugoti 2 000 metų senumo pastatus. Per praėjusį šimtmetį saugomų istorijos paminklų sąrašas žymiai išaugo: nuo paminklo iki pastato, nuo gatvės iki kraštovaizdžio, nuo miesto rajoninių sprendimų iki vyriausybės politikos ir mokesčių lengvatų.
Restauracija ir renovacija, kaip atsakas į klimato kaitą ir žiedinę ekonomiką
Šiandien niekas neabejoja, kad istorinių pastatų išsaugojimas yra labai svarbus, siekiant suprasti tautos paveldą. Šiandien tampa ne mažiau svarbu, kad tai yra ekologiškai atsakinga praktika. Pakartotinai panaudojant esamus pastatus, istorinis išsaugojimas iš esmės tampa „istorinio“ perdirbimo programa. Pastatų komunikacijas galima modernizuoti, kad jos atitiktų šiuolaikinius pastatų poreikius ir statybų taisykles. Paveldo išsaugojimas yra ne tik atsakas į ekologinius dabarties iššūkius, bet ir ekonomiškai pagrįstas veiksmas – nekilnojamasis turtas įgyja didesnę komercinę vertę, nėra papildomai naudojamos statybinės medžiagos.
Geras tvarios renovacijos pavyzdys yra Sidnėjaus „Crago Flour Mill“ gamykla, veikusi nuo 1897 m., o XX a. devintojo dešimtmečio viduryje sustojusi ir apleista. 2008 m. architektų studija „Allen Jack + Cottier“ („AJ + C“), vykdžiusi gamyklos renovaciją, priėmė strateginį sprendimą statinius ne griauti, bet išsaugoti. Gamyklos komplekse buvo sukurtos 47 unikalios komercinės meno studijos, kurių kiekviena turi savo novatorišką dizainą ir atmosferą. Projektavimo metu buvo atlikta išsami pastato analizė ir ieškoma būdų sumažinti bet kokios naujos struktūros, taip pat ir komunikacijų, poveikį pastatui ir jo istorijai. Didelis dėmesys buvo skiriamas pastate išlikusioms jo garbingos darbinės istorijos detalėms, tokioms kaip įvairaus pobūdžio grūdų malimo mechanizmai, išsaugoti. Atsisakę nugriauti pastatą, architektai sutaupė apie 21 tūkst. tonų anglies dioksido. „Tvariausias dalykas, kurį galime padaryti, yra nekurti naujų daiktų, – teigia „AJ + C“ architektas Peteris Irelandas. – Dažnai sakau klientui, kad viskas yra turtas tol, kol neįrodysime kitaip.“
Specialistai teigia, kad visoms naujoms energijos taupymo technologijoms galima pasimokyti tvarumo iš senųjų pastatų. Pavyzdžiui, iki kondicionierių atsiradimo pastatai sėkmingai gelbėjo nuo kaitros dėl kryžminių skliautų ventiliacijos koridoriuose, žaliuzių, nuosvyrų ir mūrų. Senųjų pastatų mūrai geriau sulaiko šilumą žiemą ir šaltį vasarą. Jeigu seni pastatai tinkamai suremontuojami, jie gali naudoti mažiau energijos nei nauji pastatai.
Viena opiausių problemų senuosiuose pastatuose – apšvietimas. Daugelyje pastatų reikia įrengti papildomą apšvietimą arba šviesos liukus. Vienas geriausių šios problemos sprendimo pavyzdžių pasaulyje – Melburne, Australijoje, esantis biurų pastatų kompleksas „171 Collins Street“. Šis kompleksas, į kurį įeina ir Viktorijos laikų namas, gavo aukštą 6 žvaigždučių ekologinį įvertinimą „Green Star“. Tai pirmasis aukščiausios klasės komercinis 6 žvaigždučių pastatas Melburne per 20 metų. „171 Collins Street“ pastatuose buvo naudojami aukščiausios kokybės izoliaciniai stiklai, kurie leidžia padidinti šviesos atspindį, ir įrengtas įspūdingas devynių aukštų stiklo atriumas, suteikiantis natūralią šviesą tiek bokštui, tiek gretimam „Mayfair“ pastatui. Specialistai atkreipė dėmesį ir į po grindimis sumontuotą oro paskirstymo sistemą, kuri tiekia šviežią orą, o kartu ir užtikrina sveikesnę bei ekologiškesnę darbo vietą, didesnį našumą ir energijos vartojimo efektyvumą. Pastate taip pat yra lietaus vandens surinkimo sistema, kuri filtruoja ir panaudoja vandenį iš naujo, visų pirma – tualetams ir oro kondicionavimo sistemai. Taip pat pastate įrengtas 315 kW gamtinių dujų kogeneracijos generatorius, kuris prarastą šilumą paverčia energijos šaltiniu, o išmetamo anglies dioksido kiekį sumažina dviem trečdaliais.
Svarbus renovacijos aspektas yra tai, kad didesnių senovinių pastatų atkūrimas gali būti labai veiksmingas būdas skatinti vietos ekonomikai. Istorinių pastatų restauravimo projektai suteikia daug naujų darbo vietų statybininkams, dekoratoriams, restauratoriams, architektams, prekybininkams ir amatininkams, o po darbų pabaigimo vietos ekonomikai naudos teikia turizmo ir laisvalaikio pramogų paslaugos.
Šiuolaikinės restauracijos technologijos
Renovuojami pastatai turi ne tik iliustruoti istoriją, bet ir išlaikyti aktualumą ateities kartoms. Tai reiškia, kad atnaujinant senovinius pastatus būtina numatyti tinkamas komunikacijų sistemas, kurios būtų pritaikytos gyvenimo sąlygoms ir atitiktų saugumo poreikius.
Bet kurio restauravimo proceso galutinis tikslas – išsaugoti objektą kiek įmanoma ilgiau. Restauravimo metodikos ir medžiagos parenkamos kiekvienam konkrečiam objektui atskirai, nes dėl netinkamo medžiagų arba technologijų parinkimo galime netekti vertingiausių objektų arba jų nykimas gali pradėti dar labiau progresuoti. Todėl restauratoriui svarbi ne tik patirtis ir įvairiapusė praktika, bet ir žinios apie naujausių restauravimo medžiagų savybes. Restauravimo procese naudojamos medžiagos turi išlikti stabilios ilgus metus ir nekeisti restauruojamų medžiagų savybių. Labai svarbu, kad atkūrimo procese naudojamos technologijos neiškreiptų pradinės objekto autoriaus idėjos, t. y. neturi keisti originalios medžiagos faktūros bei spalvinio sprendimo, ir turi būti grįžtamos, kad netrukdytų pakartotiniam restauravimui. Šiandien vis dažniau vietoj natūralių medžiagų naudojamos sintetinės, nes su jomis lengviau dirbti, atskiroms operacijoms reikia mažiau laiko. Tai pagreitina bendrą restauravimo procesą. Dar vienas nenuginčijamas sintetinių medžiagų privalumas – didelis atsparumas.
Šiuolaikinės technologijos leidžia ne tik pakeisti senas medžiagas naujomis, bet ir suteikia galimybę praplėsti restauravimo ribas. Pavyzdžiui, Johnas Ruskinas suteikė restauravimui naują kūrybiškumo gyslelę – privertė restauruotas struktūras papasakoti savo istorijas. Naujos medžiagos ir skaitmeninės technologijos leido mokslininkams pasinerti į įdomius eksperimentus – ant senovinių pastatų sienų tepamas skystas lateksas, kuris fiksuoja sienų dulkes ir užterštumus. Sustingęs lateksas nuimamas ir tiriamas, siekiant atverti istorijas, kurias liudija restauruojamas pastatas.
2017 m. menininkas Jorge’as Otero-Pailos ir neurologas Andreasas Kelleras, besispecializuojantis kvapų srityje, pradėjo dėstyti naujovišką restauravimo programą, kuri nagrinėja ryšį tarp kvapo ir atminties, analizuojant senų objektų kvapus. Tikslas – išgauti retų knygų, senų baldų ir pastatų kvapų pagrindinę sudedamąją medžiagą, kad vėliau būtų galima eksponuoti ne tik, tarkime, 1906 m. namo architektūrą ir interjerą, bet ir svarbų jo identiteto požymį – kvapą.
Deja, ne visų istorinių pastatų restauravimo kelias yra lengvas. Gana dažnai tiksliai restauracijai nepakanka
duomenų, o pats pastatas yra smarkiai suardytas. Šiuolaikinės technologijos leidžia išspręsti šią problemą pasitelkiant trimatį (3D) lazerinį skenavimą. Pavyzdžiui, „Google Arts & Culture“ kartu su lazerinio skenavimo nekomercine organizacija pradėjo projektą „Open Heritage“. Projekto tikslas – naudojant trimatį skenavimą, didelės raiškos nuotraukas ir kameras DSLR, virtualiojoje realybėje atkurti istorinę architektūrą ir taip palengvinti restauratorių darbą. Šiuo metu projektas skaitmenine forma išsaugojo 25 paminklus iš 18 šalių. Vienas virtualiojoje realybėje išsaugotų pastatų – Ananda Ok Kyaung šventykla Bagane, Mianmare, nukentėjusi žemės drebėjimo metu 2016 metais.
Senovinių pastatų renovacija
Pastarąjį dešimtmetį didėja tendencija, kai paveldo struktūros įtraukiamos į šiuolaikinės architektūros projektus, siekiant suteikti didesnę estetinę vertę. Atkuriant tokius hibridinių struktūrų pastatus, būtina atsižvelgti į skirtingus tiek šiuolaikinio pastato, tiek su juo susijusio istorinio pastato poreikius. Dar vienas didžiausias iššūkis derinant senąją ir naująją architektūrą – estetiškas ir patrauklus rezultatas pakeičiant pastato funkcijas. Kaip sėkmingą paveldo ir modernumo derinimo pavyzdį galima pateikti renovuotą pastatą Toskanoje. Griūvančius pastatus savininkai pavertė „Monteverdi“ butiko tipo viešbučiu su kaimiško stiliaus liukso miegamaisiais ir uoloje įkurdintu SPA centru. Architektams teko spręsti sudėtingą uždavinį – ne tik atstatyti pastatą, bet ir nuspręsti, kokį laikotarpį atspindės jo galutinė išvaizda. Bėgant metams, pastatas buvo kelis kartus rekonstruojamas ir, pavyzdžiui, XX a. viduryje jis buvo papuoštas nebūdingais pastato stiliui balkonais bei langų dizaino elementais. Šių „naujų“ detalių rekonstrukcijos metu buvo nutarta atsisakyti. Architektai taip pat nusprendė išnaudoti visas senas namo medžiagas, likusias po rekonstrukcijos. Kaip jie tai padarė? Tarkime, senas duris perdarė į spintos dureles.
