Kokiais būdais ir pastangomis istoriniai pastatai ir interjerai nusimeta skurdžius „apdarus“, restauratorius V. Dzindziliauskas žino itin gerai. „Auksuojame, dažome naudodami polichrominę technologiją, atliekame lipdybos ir stiuko darbus, atkuriame fragmentus iš dirbtinio marmuro. Mano ir kolegų restauravimo įrankiai neturi kada ilsėtis“, – šypsosi restauratorius, kurio vadovaujamos individualios įmonės kolektyvo dėka pastatas, interjeras ir įvairūs fragmentai prikeliami iš užmaršties kartu su praėjusių epochų dvasia.

Išsaugojo Profesorių butų vardą

V. Dzindziliauskas prisimena, kaip tikrais kultūros paveldo atradimais tapo 2008 m. restauruoti dviejų istorinių pastatų, įrašytų į Lietuvos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, interjerai Vilniaus senamiestyje – prieš kelis šimtus metų Pilies gatvės 22 name gyveno Vilniaus universiteto profesūros atstovai. Po kruopštaus V. Dzindziliausko įmonės restauratorių darbo šie išskirtiniai kultūrinio palikimo „liudininkai“ – dabar čia restauruota 30 kambarių – su savo istorinės, meninės vertės interjerais priglobė biurus ir kontoras. Interjerai skirtingi, atnaujintas šešių piešinio rūšių skydinis parketas, o kur jo neišliko – išklotas naujas. Viskas, ką pavyko išsaugoti, kruopščiai atgaivinta ir restauruota: pradedant langų rankenomis ir baigiant lubų tapyba. Restauruota keletas sienų tapybos pavyzdžių, o visa dviejų erdvių pastato laiptinių sienų tapyba sušvito pretenzinga eklektikos prabanga, visas lubas dabar vėl puošia įmantrūs gipso lipdiniai – autentika išsaugota maksimaliai. „Norėdami sutvarkyti sudūlėjusias vieno kambario tapytas lubas, turėjome išimti gabalą tinko su piešiniu, jį restauruoti ir vėl įdėti atgal. Kur autentiška lipdyba buvo itin prastos būklės, naudotos išlietos senųjų lipdinių kopijos ir naujos, nesukeliančios priešpriešos medžiagos. Pagal restauracijos principus senovės neimitavome“, – pasakoja V. Dzindziliauskas. Jo restauruotos tapytos lubos daugybėje kambarių stulbina prabanga, ant vienų jų ištapyti metų laikus atspindintys siužetai.

Restauravo grafų rūmus

Kitoje sostinės vietoje, Vilniaus ir Islandijos gatvių sandūroje, stovintis XIX a. pradžios namas laikomas itin sėkmingu restauravimo ir pritaikymo šiuolaikiniams poreikiams pavyzdžiu. Todėl čia 2010 m. dirbę aukštos klasės specialistai, tarp jų ir sienų bei tapybos restauravimui vadovavęs V. Dzindziliauskas, stengėsi kruopščiai išsaugoti autentiškumą. „Pastato šeimininkai, Vilniaus klubo nariai, šį istorinį objektą – apleistą grafų Umiastovskių palikimą – norėjo regėti nepriekaištingai atkurtą“, – prisimena V. Dzindziliauskas.

Padėjo atgimti Pirklių klubui

Prieš kelerius metus Vilniaus Lukiškių aikštės prieigas papildė svarbią vietą atitinkantis aukščiausios klasės biurų kompleksas, sudarytas iš istorinio statinio ir su juo kontrastuojančio naujos statybos priestato. Dar 1913 m. architekto Michailo Prozorovo suprojektuoto trijų aukštų Pirklių klubo pastato pagrindinį fasadą ir išorės elementus puošė raudono dirbtinio smiltainio danga. „Toks dekoras anuomet buvo labai retas ir naudojamas tik atskiriems pastato fragmentams, todėl pastatas išsiskyrė prabanga ir originalumu. Elegantiškas jo vidaus ir išorės dekoras išreiškė progreso, kultūros naujovių ir pastovumo harmoniją, – pasakoja restauravimo įmonės vadovas. – Įėjusiuosius į pastato vidų pasitikdavo puošni ištapyta laiptinė su prabangiais veidrodžiais. Erdvios reprezentacinės salės sienas puošė plafonas ir bareljefai, o lubas – prekybos, iškalbos, komercijos ir pelno dievo Merkurijaus simbolika. Mažesniosios salės sienos irgi puikavosi originaliais lipdiniais.“

Šio secesinio turtingos istorijos Pirklių klubo pastato rekonstrukcija šiandien laikoma kruopščios restauracijos pavyzdžiu. Polichromijos, konstrukcijų, archeologijos ir dailės istorijos žvalgomuosius architektūros tyrimus ir paminklosaugos tvarkomuosius darbus V. Dzindziliauskas kartu atliko su architektu Robertu Žilinsku. „Mums pavyko maksimaliai išsaugoti ir restauruoti viską, apie ką turėjome pakankamai duomenų: atidengėme originalią rausvą cemento pagrindo apdailą, atstatėme originalių proporcijų langus ir pan.“, – komentuoja V. Dzindziliauskas, prisidėjęs prie sėkmingiausių pastarojo meto realizacijų.

Išsaugotas kareivinių meno paveldas

Marijampolėje po penkiais tinko sluoksniais 1998 m. vienoje kareivių svetainėje buvo aptikti šeši sieninės tapybos paveikslai. Po restauravimo ir konservavimo darbų, kuriuos 2003 m. atliko V. Dzindziliauskas ir Antanas Pužauskas, paaiškėjo, kad tai ne vieno dailininko tapyti tradicinės tematikos darbai: „Lietuvių kunigaikštis“, „Daktaras Jonas Basanavičius“, „Kunigaikštis Kęstutis“, „Karininko A. Juozapavičiaus mirtis ant Alytaus tilto“, „Jotvingių karys“, atlikti temperos technika (tapyba ant šlapio tinko). Tik pats didžiausias ir labiausiai laiko apgadintas paveikslas, vaizduojantis 1863 m. sukilimo sceną, dėl lėšų stygiaus liko neatnaujintas. „Šis kareivinių meno paveldas labai svarbus ne tik kareiviams, bet ir plačiajai visuomenei – kiekvienas paveikslas yra tarsi atskira istorijos pamoka ir liudijimas apie aukštą to meto kariškių kultūrą. Deja, daugelyje kareivinių šis paveldas sunaikintas“, – sako V. Dzindziliauskas. Restauratorių darbo dėka paveikslai pripažinti vertingi ir saugotini kaip XX a. 4 deš. vietinės tapybos pavyzdžiai.

Bažnyčioms – ypatingas dėmesys

Visuomenei siekiama kuo daugiau atverti išlikusį įvairių istorinių epochų architektūrinį, interjerinį meno paveldą, restauratorių iš naujo atgaiviną Lietuvos bažnyčiose, vienuolynuose, rūmuose, dvaruose ir kituose pastatuose. Per Nepriklausomybės atgavimo metus restauruota daug unikalių objektų, tačiau dėl lėšų stokos ir nesant aiškesnės paveldo išsaugojimo politikos restauravimo darbų apimtis yra vis dar nepakankama. Tačiau nežiūrint į tai, kaip sako restauratorius V. Dzindziliauskas, darbų jo profesijos atstovams – apstu. Jo paties rankomis jau iščiupinėta daugybės Lietuvos bažnyčių, bažnytėlių ir koplyčių mūsų kultūrai neįkainojamos vertybės. „Tai sostinės Šv. Petro ir Povilo, Šv. Stepono, Šv. Mykolo bažnyčios, taip pat Liškiavos, Šeduvos, Kybartų ir kitos, kurių būtų ilgas sąrašas“, – šypsosi specialistas. Jis su malonumu prisimena Kupiškio rajone Palėvenės Šv. Domininko bažnyčioje jo įmonės atliktus centrinio altoriaus ir presbiterijos sienų tapybos konservavimo bei restauravimo darbus, kuriems iš viso per penkerius metus skirta 180 tūkst. eurų. „Nuo išraiškingo ir plastiško avarinės būklės altoriaus ir kolonų pašalinome vėlesnių perdažymų aliejinių dažų sluoksnius, atidengėme autentišką dirbtinį marmurą, nuvalėme visus lipdinius ir skulptūras. Restauruotas altoriaus paveikslas „Šv. Jonas krikštytojas“, atkurti centrinio altoriaus auksuoti lipdinių paviršiai. Centrinio altoriaus restauravimo darbų metu netikėtai atidengėme už altoriaus esančią vertingą sieninę tapybą ir dekorą – atšokęs nuo sienos suskeldėjęs tinkas su dekoru kėlė grėsmę baigiamam restauruoti altoriui“, – vardija restauratorius. Palėvenės bažnyčios interjeras su devyniais altoriais yra vienas originaliausių Lietuvos vadinamojo liaudiškojo baroko pavyzdžių.

Kražių bažnyčioje atkūrė caro kazokų išdaužytas vazas

Į Kražių Švč. Mergelės Marijos Nekaltojo Prasidėjimo bažnyčią 2006 m. grįžo atkurtos dvi didžiulės vazos, kurias per Kražių skerdynes nuniokojo caro siųsti kazokai. Vazas atkūrė kultūros paminklus restauruojanti V. Dzindziliausko individuali įmonė. Kražių bažnyčios altoriaus restauravimo projekto vadovas V. Dzindziliauskas sako vazas per kelis mėnesius atkūręs pagal kitų bažnyčių baroko stiliaus altorių analogus. „Iš pradžių joms buvo išlankstytas metalinis karkasas, po to sluoksnis po sluoksnio dėta stiuko (smėlio, marmuro ir kalkių mišinys) masė, labai panaši į marmurą, – prisimena restauratorius. – Prieš pradedant altoriaus restauravimo darbus buvo atlikti tyrimai, kurių metu rastos baroko stiliaus altoriams būdingos nišos, paprastai skiriamos vazoms. Jas ir kitas altoriaus detales greičiausiai nudaužė per Kražių skerdynes kardais švaistęsi bažnyčios gynėjų sutramdyti caro atsiųsti kazokai. Nukapotos šventųjų skulptūrų galvos, angelų sparnai, sunaikinti kiti altoriaus puošybos fragmentai, kurie jau buvo kartą neprofesionaliai atkurti ir todėl vėl aptrupėjo.“ Naujas detales atkūrė V. Dzindziliausko įmonės dirbtuvėse lipdytojos restauratorės
G. Grigienė ir A. Karvelytė.

Kražių bažnyčios altorius, kažkieno neišmanėliškai nudažytas aliejiniais dažais, pradėtas restauruoti 2001 m. „Altorių šveitėme, kol nuėmėme senus dažus ir pasiekėme originalųjį sluoksnį. Kadangi altorius sukurtas iš mūro, apdaila buvo dirbtinio marmuro, o lipdiniai – iš stiuko ir pagražinti auksu bei sidabru, toks jis ir atkurtas“, – pasakoja V. Dzindziliauskas. Numatyta restauruoti ir vėliau statytus du šoninius altorius iš gipso – tokius restauruoti paprasčiau ir pigiau: nuvalius kreidą užtenka naujai gruntuoti ir nudažyti.

V. Dzindziliausko įmonė rekonstravo ir Kražių bažnyčios altorių puošusio Marijos paveikslo sugadintą kirvarpų rėmą: sutvirtino paveikslą, rėmą pasidabravo ir paauksavo.

Atgaivino Kretingos koplyčią

Prieš kelerius metus V. Dzindziliausko įmonės specialistai tvarkė koplyčią, pastatytą 1933 m. viršum vienuolio pranciškono, botaniko, švietėjo Jurgio Pabrėžos kapo senosiose Kretingos kapinėse. Per laiką įskilo nugarinė siena, susidėvėjo pamatai, trupėjo apdailos elementai. „Pirmiausia sutvirtinome įskilimus ir atkūrėme kitapus sienos esantį Švč. Mergelės Marijos paveikslą. Supratome, kad koplyčia nebuvo tvarkyta profesionalių restauratorių, iniciatyvos imdavosi tik pavieniai meistrai – paveikslas buvo kelissyk uždažytas, jis nukentėjo ir dėl to, kad po juo ant lentynėlės būdavo deginamos žvakės“, – prisimena restauratorius. Tai jis pastebėjo, kad nežinomo autoriaus paveikslas neturi analogų: jis atliktas aliejine tempera ant betono. „Paveikslas stovi lauke, yra veikiamas oro sąlygų, todėl nuo jo pagrindo buvo atšokę dažai, teko juos pritvirtinti. O nukentėjusi nuo žvakių liepsnelių paveikslo apačia mums taip ir liks mįslė, nes nebematyti, kas buvo nutapyta ten, kur debesėliai“, – sako V. Dzindziliauskas. Restauratoriai ieško autentiškos medžiagos ir būtų labai dėkingi, jeigu jiems galėtų pagelbėti J. Pabrėžos kapo prieškario laikų nuotraukų išsaugoję skaitytojai.

Kėdainiuose atgimsta unikalus interjeras

Šiuo metu V. Dzindziliausko vadovaujama įmonė atlieka pagrindinio Kėdainių senamiesčio akcento – didingos renesansinės XVII a. evangelikų reformatų (dar vadinamos Kalvinų) bažnyčios unikalių interjero detalių atkūrimo darbus. Ją 1631 m. pradėjo statyti Kristupas II Radvila (1585–1640), o 1653 m. užbaigė sūnus Jonušas Radvila (1612–1655). Bažnyčia buvo kartu ir Radvilų šeimos muziejus. Ji yra viena seniausių ir didžiausių išlikusių protestantų šventovių visoje buvusios Abiejų Tautų Respublikos teritorijoje.

Sovietmečiu bažnyčia buvo paversta sandėliu, o vėliau – vaikų sporto mokykla ir didžioji jos interjero dalis buvo sunaikinta. Šiandien grąžintoje tikintiesiems bažnyčioje yra išlikusi neseniai iš dalies atkurta renesansinių formų ąžuolinė sakykla, gausiai ornamentuota sudėtingais drožiniais, o šoninėse bažnyčios nišose – ąžuolo skydai. 2001 m. dabar čia restauravimo darbus atliekantis V. Dzindziliauskas Kėdainių krašto muziejaus archyvuose aptiko ikonografinę medžiagą – bažnyčios interjero nuotraukas, pagal kurias nuspręsta atkurti neišlikusius sakyklos elementus. „Deja, buvo sunaikinti bažnyčios interjerą anksčiau puošę subtilūs manieristiniai medžio plastikos darbai: pagrindinio įėjimo dešinėje, ant paaukštinimo, buvęs ąžuolinis Radvilų sostas su dviem korintinėmis kolonėlėmis bei kairėje, už sakyklos, buvusi nedidelė puošni ąžuolinė kunigų ložė, – apgailestauja restauratorius, kuriam jau pavyko atkurti unikalią sakyklą. – Jai naujas detales drožėme iš senos, išlaikytos sausos ąžuolo lentos, kolonoms – iš išlaikytos sausos klevo medienos. Visą medieną padengėme antiseptikais, tonavome ir vaškavome. Dabar labai tikimės iš Reformacijos metų minėjimo komisijos sulaukti lėšų, kad galėtume atkurti kunigaikščių Radvilų sostą ir kunigų ložę – tai būtų deramas ir prasmingas Reformacijos 500-ųjų metinių paminėjimas.“