Vijokliais apželdinto Vilniaus miesto sienos jau nusidažė įvairiausiomis spalvomis – raudona, purpurine, oranžine, geltona. Rudens spalvomis džiuginančių, o vasarą žaliuojančių sienų sostinėje bus daugiau, nes šiemet sodinama kaip niekada daug vijoklių.
Želdinamos mokyklų ir darželių tvoros
Sostinėje paskelbus žaliąją bangą, per dvejus metus vijokliais apželdinta dešimtys kilometrų tvorų atitvarų ir sienų. Vijokliai stiebiasi Tūkstantmečio, Drujos gatvėse, prie Žvėryno krantinės laiptų, Upės ir Kalvarijų gatvių sankryžoje prie Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios, senamiestyje. Reformatų skvere apvydami specialius karkasus vijokliai suformavo jaukias pavėsines, kuriose įrengti suoliukai sukuria romantiškas poilsio vietas. Taip pat vijokliai puošia daugelį požeminių perėjų įėjimų.
Ekologai pabrėžia, kad vijokliai padeda kurti ne tik jaukesnę, bet ir sveikesnę aplinką. O miesto tvarkymo specialistai juos naudoja kaip žalius skydus nuo sienas teplioti mėgstančių vandalų. Jie sodinami ten, kur nuolat dygsta nelegalūs grafičiai, ant neišvaizdžių tvorų, atitvarų, garso sienelių, konteinerių, garažų, pramonių objektų ir pastatų. Nuo šio rudens vijokliais sostinėje apželdinamos ir viešojo transporto stotelės. Vijokliais sodinti negalima tik elektros pastočių ir stulpų – tam reikėtų gauti specialų leidimą.
Vijokliais šį rudenį želdinamos mokyklų, darželių apsauginės, dažniausiai tinklinės tvoros. Jos puikiai pridengia mokyklų ir darželių kiemus nuo gatvės triukšmo ir automobilių taršos, vaikai žaidžia sveikesnėje aplinkoje. Vijokliai užtikrina ir privatumą bei saugumą: kiemas pridengiamas nuo pašalinių akių.
Nėra vietos – apželdinamos sienos
„Vertikalaus apželdinimo nauda nėra tinkamai įvertinta. Vijokliais galima kompensuoti trūkstamų želdynų plotą vietose, netinkamose augti nei medžiams, nei krūmams. Jie gali žaliuoti, pavyzdžiui, senamiestyje ar teritorijose, kur nėra vietos įrengti žaliąją erdvę“, – sako kraštovaizdžio architektė-ekologė Vaiva Marozienė.
Vijokliai gausina miesto želdynus, yra ištvermingi, nereiklūs – gali augti ir skurdžioje dirvoje. Tačiau jiems reikia padėti – surasti į ką nors kabintis. Galima nutiesti lynus, specialias kopetėles (treliažus). Kartais jie apsiveja medžių kamienus, stulpus. Labai paprasta vijokliais apželdinti vielines tvoras. Prie betoninių tvorų reikėtų nutiesti lynus, kad vijokliai kabintųsi į juos.
Šiuo metu savivaldybės įmonė „Vilniaus parkai“ išbando naują vijoklių apsaugos būdą. Pasodinti jie uždengiami tam tikra viela, kad galėtų stiebtis ir prižiūrint teritoriją nebūtų netyčia nušienauti.
Augimo spartuoliai
Mieste sodinami penkialapiai vynvyčiai, gebenės lipikės, kurioms Lietuvos klimatas vis palankesnis. Populiariausia mieste auganti vijoklių rūšis penkialapis vynvytis visai nereiklus augimo sąlygoms – klesti tiek saulėtoje vietoje, tiek pavėsyje, yra atsparus oro užterštumui, o šaknims vietos reikia visai nedaug.
Augalas labai gajus – per metus gali ištįsti 2–3 metrus. Todėl vos per vieną ar du sezonus vynvytis paslėps 2 metrų aukščio sieną. Gebenės lėtesnės, bet taip pat labai atsparios ir gali augti itin nepalankiomis sąlygomis.
V. Marozienė paneigė vyraujantį požiūrį, kad vijokliai gadina pastatų sienas. Tokia nuomonė ypač įsitvirtinusi dėl gebenių, kurios turi orines šaknis ir jomis prisikabina prie sienos. „Orinės šaknelės tikrai nepakenks sienai. Tačiau augalai sukuria drėgnesnę terpę. Norint to išvengti, vijokliams reikėtų pastatyti papildomas medines atramėles, tinklus, į kuriuos jie galėtų kabintis“, – patarė kraštovaizdžio architektė.
Jei vijokliai pradeda dengti langus, trukdo į pastatą patekti šviesai, juos reikia genėti.
Palaikydami drėgnesnę terpę vijokliai gali apsaugoti medžių kamienus. Jie ypač efektyviai saugo tamsius medžių kamienus nuo kaitrios pavasario saulės, neleidžia jiems įplyšti ir vėliau dėl to pražūti. Žinoma, aplink kamieną susikuria drėgnesnė terpė. Tačiau jei medis sveikas, tikėtina, kad įvyks sklandi simbiozė – abipusė nauda ir vijokliui, ir medžiui.
Nuotr. Sauliaus Žiūros ir Vilniaus miesto savivaldybės arch.
