Kurti neįmanoma be liturgijos žinių
Sakraline architektūra dar sovietiniais laikais susidomėjęs architektas Atgimimo pradžioje pasinėrė į sakralinių objektų kūrybą. Pasak K. Pempės, tuomet su jo tikrojo tikėjimo pradžia atsirado ir suvokimas, kas yra sakralinis menas: „Sakralinio meno ir architektūros objektais galime vadinti ne tik bažnyčias, koplyčias, istorines maldos vietas, bet ir pavienius kryžius, koplytstulpius, paminklus. Tikslaus sakralinės architektūros apibrėžimo nėra. Tai yra objektai, skirti tikėjimo tradicijoms perduoti, Dievo buvimo išraiškai. Juk bažnyčia visais laikais buvo ir yra kuriama kaip Dievo namai, erdvė, kurioje įvyksta žmogaus dvasinis susitikimas su Aukščiausiuoju.“
Renovuojant, atkuriant sakralinius objektus – istorines bažnyčias, šventoves ir kt., kuriant naujus projektus reikia istorinių žinių ir ypatingo liturgijos išmanymo. Nors atkurdamas ar statydamas naują šventovę architektas bendradarbiauja su vyskupija, klebonais, vietos bendruomene, reikia gerai suprasti liturgiją, išmanyti ne tik apeigų prasmę, bet ir atskirų bažnyčios elementų reikšmes.
„Restauruojant ar atkuriant reikia labai subtiliai derinti istorinius elementus, jų vertę ir liturginę prasmę. Tai svarbu ir kuriant naują bažnyčios projektą.Privalu išlaikyti esminius istorinius maldos namų sandaros, kompozicijos pagrindus. Netikinčiam architektui profesionalui bažnyčios pastatas dažnai yra modernus visuomeninis ar istorinis statinys, kuris gali būti įdomios, stulbinamai sudėtingos arba itin minimalistinės formos, gali stebinti kolegas, vartotojišką visuomenę. Bet katalikiškoji bažnyčia pirmiausia yra Dievo namai, vertikalus kelrodis į Dievą. Jos negalima architektūrinėmis gudrybėmis keisti į „horizontalų“ namą – tai prieštarauja katalikų teologijai. Taip pat turime išlaikyti esminę bažnyčios paskirtį – tai maldos namai.“
Problematika ir sunkumai
Darbas su sakraliniais objektais yra didelis įsipareigojimas architektui, dailininkui, restauratoriui – čia menininkas nėra laisvas kurti tai, kas jam patinka. Būtina perduoti liturginę tikėjimo tradiciją ir sukurti ar išsaugoti erdvę, kuri keltų sakralumo pajautą.
Atkuriant medines liaudies architektūros bažnytėles, senąsias bazilikas, be vertybių išsaugojimo, susiduriama su naujų technologijų ir įrenginių diegimo problema. Pavyzdžiui, kai Vilniaus arkikatedros bazilikos renovacijos metu K. Pempė kartu su architekte D. Stikleriene projektavo stiklinį įėjimo tambūrą. „Rinkomės šiuolaikinį, minimalistinį sprendimą, kuris atliktų reikiamą funkciją – sulaikytų viduje šilumą. Nemėginome derintis prie klasikinio Katedros stiliaus. Mano požiūriu, jei istorinėje sakralinėje erdvėje reikia šiuolaikinio technikos ar technologijos įrenginio, tai turėtų būti daroma maksimaliai minimalistiškai. Neimituojant senovinio stiliaus, nekonkuruojant su bažnyčios autoriais. Modernią šildymo sistemą galima paslėpti grindyse, pavyzdžiui, apšvietimo įrangą Arkikatedroje slėpėme virš kapitelių. Technologijos – priešgaisrinė signalizacija, garso įranga – neišvengiamos. Bet jas įmanoma įdiegti, tik tenka ieškoti kompromisų su paminklosaugininkais, istorikais, archeologais. Objektas turi būti visapusiškai ištirtas, tik paskui galima imtis realių darbų. Šiandien ne visuose istoriniuose sakraliniuose objektuose iki galo atlikti archeologiniai ir kompleksiniai tyrimai. Tai viena priežasčių, kodėl tiek nedaug renovuojamų senųjų bažnyčių.“
K. Pempė pabrėžia, kad sakralinė erdvė turi būti vientisa, baigtinė tiek išorėje, tiek viduje. Projektas priklauso nuo vietos, paskirties, bendruomenės didumo. Kuriant interjerą labai svarbu, kad bažnyčios bendruomenė, dvasininkai atsižvelgtų į specialistų siūlymus, kitaip rezultatas gali būti abejotinas. Pirmoji Atgimimo laikotarpiu K. Pempės statyta Alytaus Švč. Mergelės Marijos, krikščionių pagalbos, bažnyčia projektuota kaip didelė bazilika. Projektui įtakos turėjo pirmųjų romaninių bažnyčių stilistika, todėl bažnyčia suprojektuota su vienu bokštu. Kuriant šios šventovės interjerą architektai dalyvavo nedaug.
O Santariškių Gailestingumo koplyčią, harmoningai įkomponuotą vidiniame ligoninės kiemelyje, architektas vadina vienu iš modernios šventovės pavyzdžių. Ir sėkmingo kūrėjų bei dvasininkų bendruomenės bendradarbiavimo rezultatu. „Koplyčios statyba inicijuota Jo Eminencijos kardinolo Audrio Juozo Bačkio, jis skyrė ir savo tėvų santaupas. Ligoninei tai labai reikalingas objektas. Čia turėjome kūrybinę laisvę, kurią derinome su liturgijos reikalavimais. Rezultatas – geras“, – teigė K. Pempė.
Su architektais K. Kisieliumi, G. Ramuniu, A. Asausku įgyvendintos Lietuvos kankinių bažnyčios statybos Domeikavoje – ilgiausiai trukęs K. Pempės sakralinės architektūros projektas. Ši bažnyčia taip pat vieno bokšto, modernaus stiliaus. Iš kitų išsiskiria atskiru krikštyklos pastatu. Tai architektų idėja, nes pagal katalikų liturgiją tik pakrikštytas žmogus gali būti prie altoriaus. Aštuoniakampę krikštyklą, sujungtą su pagrindiniu pastatu, puošia vietos kalvių nukaltas metalinis, spalvotais stikliukais spindintis erškėtis – kančios ir neblėstančios vilties simbolis. Bažnyčios statybos pradėtos prieš 20 m., bet dar dabar statoma klebonija. „Ne visos bendruomenės, norinčios atnaujinti ar pastatyti bažnyčią, yra turtingos. Lėšų stygius – opi sakralinių projektų įgyvendinimo problema.“
Moderniosios sakralinės architektūros požymis – minimalizmas, asketizmas. Tačiau K. Pempė stengiasi suderinti liturgijos reikalavimus su tradicijomis tiek istorinių bažnyčių atnaujinimo, tiek šiuolaikinių, naujų bažnyčių projektuose. Mecenatų Aurelijos ir Aurelijaus Rusteikų Dubingiuose vietoj sudegusios senos medinės bažnyčios statomoje Šv. Jurgio kankinio bažnyčioje architektas kartu su bendraautore D. Pauliukoniene stengėsi išsaugoti liaudiškąjį paprastumą. Naujoji bažnyčia – panašaus aukščio kaip buvusioji, to paties kryžiaus plano, rudai pilkų čerpių stogas iš tolo atrodo kaip malksnos. Ji bus toje pačioje sakralinėje vietoje, tame pačiame šventoriuje, išsaugant istorinę tvorą, varpinę ir kt. Viduje naudojamos klijuoto medžio konstrukcijos.
„Sakralinei architektūrai nereikia specifinių medžiagų, jos renkamos pagal aplinkybes, atsižvelgiant į užsakovų pageidavimus. Kryžiaus aukštis, išorinės, vidinės puošybos elementai – diskusijų ir susitarimo dalykas. Vienas iš nedaugelio reikalavimų – altoriaus stalo viršus, vadinamoji mensa, visuomet turi būti balto ar šviesaus akmens. Moderniojoje architektūroje kaip sakralinį elementą dažnai naudoju arką. Arkos motyvas kuria erdvę ir naudojamas visais laikais – nuo pirmųjų krikščionių“, – teigia K. Pempė. Šiaurietiškas minimalizmas atsispindi ir vidinėse naujųjų bažnyčių erdvėse: liturginių elementų skaičius – minimaliai būtinas, mažiau dėmesio puošybai. Bet visuomet išliks pagrindiniai dalykai: Nukryžiuotasis, tabernakulis, altorius, sakykla, koncelebruojančio vyskupo sostas. Bus skulptūra, vitražas, Marijos altorius, bažnyčiai vardą suteikusio šventojo atvaizdas, Kryžiaus kelias. Deja, naujai statomų bažnyčių projektuose nebelieka vietos dideliems vargonams – naudojami elektriniai. Tai taip pat finansų trūkumo rezultatas, nes svarbus bažnyčios atributas – vargonai – yra brangus instrumentas.
„Kalbant apie senųjų bažnyčių renovavimo, naujų objektų statybos problematiką, reikėtų pabrėžti pas mus visiškai išnykusią ar sunaikintą mecenatystės tradiciją. Dubingių bažnyčios mecenatai A. ir A. Rusteikos – itin retas atvejis, kai verslo žmonės aukoja pinigus sudegusiai bažnyčiai atkurti. Turtingieji dažniau stato namus sau, ne Dievui, ir tikisi būti amžinai laimingi. Valstybė, deja, neturi tiek lėšų, bendruomenės negali suaukoti tiek, kad galėtume restauruoti visą sakralinį paveldą. Jei atsirastų daugiau mecenatų, galėtume. Kita vertus, tikiu, kad per sakralinį menąmūsų gyvenime atsiras daugiau meilės, tikėjimo ir tarpusavio pagalbos“, – pastebi K. Pempė.
