Namas, kuriame sumontuotos autonominės inžinerinės sistemos, t. y. vadinamasis offgrid’as, nebūtinai turi stūksoti atokioje vietovėje. Didėjant centralizuoto elektros energijos tiekimo kaštams, brangstant vandeniui, būsto šildymui ir net atliekų tvarkymo paslaugoms, vis daugiau žmonių nusprendžia ieškoti pigesnių namo išlaikymo alternatyvų ne tik gyvenvietėje, bet ir dideliame mieste.
Italai, graikai ar ispanai, lepinami šiltesnio klimato ir saulėtų dienų, autonominių namų privalumais naudojasi dažniau nei lietuviai. Tačiau nepriklausomybė nuo tinklų – ne tik nuosava saulės elekrinė ant stogo. Namo vandentiekio ir nuotekų sistemos taip pat turi būti autonominės, jo gyventojams reikia pasirūpinti ir savarankišku atliekų rūšiavimu. Maža to, namas ir viduje turi būti toks pat modernus: pažangūs konstrukciniai ir inžineriniai sprendiniai leidžia taupyti, saugoti gamtą ir komfortiškai gyventi ištisus metus. Susikurti visišką autonomiją nėra nei paprasta, nei pigu, tačiau norint, kaip žinome, viskas įmanoma.
Su saule ir vėju
Saulės elektrinė ant namo stogo – kaip jau minėta, tik pirmas žingsnis į nepriklausomybę. Nepanaudotą saulės energiją, t. y. jos perteklių, tenka saugoti namo savininkui. ES statistika rodo, kad saulėtais mėnesiais gyventojai buityje suvartoja iki 40 proc. pasigamintos saulės energijos. Likusią
energiją jie turi kaupti didelės talpos baterijose. Dažniausiai pasirenkamos ličio jonų baterijos, nes jų ne tik talpa didesnė, bet ir eksploatavimo trukmė ilgesnė, palyginti nedidelė kaina. Tinkamai laikomos ir iki 80 proc. užpildomos ličio jonų baterijos gali būti eksploatuojamos 3–12 metų priklausomai nuo konkretaus modelio. Mūsų šalyje norint įsirengti saulės elektros energijos kaupimo įrenginius galima tikėtis finansinės pagalbos. Viena iš sąlygų, keliamų paramos prašytojui, – baterijose turi būti kaupiama ne mažiau kaip 75 proc. visos pagaminamos elektros energijos. Parama teikiama per Lietuvos energetikos agentūros skelbiamus ir ES finansuojamus projektus.
Kaupiant energiją įgyjama nemažai privalumų: tolygiau funkcionuoja namų elektros tinklas, užtikrinamas nuolatinis energijos tiekimas net ir neturint prieigos prie centralizuoto elektros tinklo. Dar vienas pliusas – galimybė kurti autonominį išmanųjį tinklą. Lietuvoje kaupti energiją net ir nedideliais kiekiais verta tiems, kurie yra atokiau įsigiję vasarnamius ar sodybas savaitgaliams leisti. Tačiau jei svarstoma apie tokią sistemą nuolatiniame gyvenamajame būste, neišvengiamai reikės baterijų, kurios galėtų reikiamą elektros energiją saugoti bent keturis mėnesius. Ekonominiu požiūriu tokio projekto kaštai sugrįžta toli gražu ne taip greitai, kaip norėtųsi. Atsinaujinančių išteklių energijos gamybą įmanoma diversifikuoti derinant saulės ir vėjo jėgainių darbą: kol lietuviškas dangus apniukęs, elektros energiją gamina vėjas, o nušvitus saulei ima veikti saulės elektrinė. Šie įrenginiai montuojami skirtingose erdvėse, tad vienas kitam netrukdo, lieka tik įvertinti, kaip abi jėgainės atrodys namų teritorijoje, ar kaimynams netrukdys vibracijos.
Skysti reikalai
Kondensacinės vandens rinkimo sistemos ore esančią drėgmę pavers geriamuoju vandeniu, tačiau kiek jo bus, priklauso nuo aplinkos temperatūros ir drėgmės. Jei santykinė oro drėgmė nesiekia 30 proc., o aplinkos temperatūra žemesnė nei 18 °C, vandens surenkama labai mažai. Tam tikrais metų laikais Lietuvoje pravarčiau surinkti lietaus vandenį stogo latakais ir vamzdžiais į įvairias talpyklas, užuot naudojus kondensacines sistemas.
Geriausia, jei netoli namo yra vandens telkinys ar šulinys. Antra vertus, reikia nepamiršti, kad ir šaltinio vanduo gali būti užterštas. Apie tai gali įspėti net šaltinio tėkmė. Jeigu jinėra tolygi ištisus metus, vis sustiprėja ar susilpnėja, tai gali reikšti ne tik vandens lygio svyravimus, bet ir užteršimo tikimybę. Rekomenduojama visada stebėti šaltinio tėkmę vasaros pabaigoje ir rudenį. Paprastai šiais sezonais požeminio vandens lygis yra žemiausias, todėl nesunku nuspėti tėkmės svyravimus ištisus metus. Projektuojant vandens tiekimą iš šaltinių, ežerų ar upių svarbu atsižvelgti į statybos teisės reglamentus, kurie numato, kokį kiekį vandens galima panaudoti. Šulinys su saulės energijos varomu siurbliu arba gravitacinė vandentiekio
sistema – dar pora svarstytinų sprendimų aprūpinti namus vandeniu.
Trečias būdas – šalia namų pastatyti arba į žemę įkasti cisternas ir reguliariai jas pripildyti vandens. Tačiau atsivežtas arba tiesiai į cisterną iš aplinkos surinktas vanduo netinkamas buitiniam vartojimui, jame gali būti šiukšlių ar teršalų. Namuose vartojamą vandenį reikia chemiškai apdoroti, filtruoti, dezinfekuoti UV filtrais, nudruskinti. Beje, visas anksčiau išvardytąsias vandens kaupimo sistemas galima derinti. Pavyzdžiui, šaltinio vanduo gali tikti
gerti ir valgiui ruošti, o lietaus – augalams kieme laistyti. Off–grid reiškia, kad namas atsietas ir nuo miesto kanalizacijos sistemų, kurios veda į nuotekų valymo įrenginius. Jei panaudotas vanduo neturės kur nutekėti, jis gali patekti į aplinką ir padaryti daug žalos. Vadinamasis pilkasis vanduo – dušų, vonios, kriauklių ir skalbyklės nuotekos – yra ne toks kenksmingas kaip juodasis – tualeto nuotekos. Pilkąjį vandenį prieš vamzdžiais grąžinant į gilesnius žemės sluoksnius reikia mažiau apdoroti (bet vis tiek tai padaryti privalu). Tualeto nuotekas reikia apdoroti labai kruopščiai, tam tinka kompostavimo tualetai (nuotekos su organinėmis medžiagomis sukuria kompostą) ir biotualetai. Kartu teks naudoti biologiškai skaidomus valymo produktus ir tualeto įrangą, gerinančią sistemos saugą bei tvarumą. Pavyzdžiui, anaerobinį nuotekų valymo įrenginį – požeminį kelių sekcijų rezervuarą, vadinamą septiku. Maisto atliekoms kompostuoti galima įsigyti specialių įrenginių, kurie maisto atliekas kompostu paverčia per parą. Tokį kompostą
per žiemą galima kaupti plastikiniuose maišuose, o atėjus pavasariui išberti ant vejos, po vaiskrūmiais ar kitose augmenijos vietose.
Taupo net patalpų išdėstymas
Autonominės sistemos nėra pigios, tad taupyti juo labiau būtina. Mažiau energijos vartojantys prietaisai, vandenį taupantys maišytuvai, dušo galvutės – taip, kaipgi be jų! Tačiau prie pasyvaus taupymo ženkliai prisideda ir tinkami namo išorės bei vidaus sprendiniai. Štai Kanados Kvebeko provincijoje,
Bromonte, Mont Geilo (Mont Gale) kalnų papėdėje, trijų aukštų energiją taupantį namą pasistatyti sumaniusi šeima pirmiausia kreipėsi į architektų biurą „L’Abri“. Kad būtų pasiektos norimos eksploatacinės savybės, architektai pasiūlė dvigubo tašo sienas, trijų stiklų paketų langus. Abu sprendiniai padeda išsaugoti namuose daugiau šilumos. Pietinėje namo pusėje buvo suprojektuoti didesni langai, kad viduje kuo ilgiau vyrautų natūrali šviesa. Centrinis dvigubo aukščio kambarys – namo šerdis. Jame didžiąją dienos dalį būna natūralus apšvietimas, nes iš antrojo aukšto skirtingų pusių suprojektuoti nedideli langai, gaudantys saulės spindulius ir šilumą.
Šiaurėje namo dalyje įrengtų miegamųjų langai gerokai mažesni, tačiau per juos matomas su namu besiribojantis miškas. Naudos iš šios ribos taip pat yra, nes medžiai užstoja atšiaurų vėją. Namo terasą nuo saulės iš dalies apsaugo pavėsinės, jos reguliuoja ir namo vidaus patalpų temperatūrą. Žemiausiame namo aukšte, kurio nereikia daug šildyti, nes dalis pastato nuo vėjo pasislepia uolėtoje
kalvoje, įrengtas garažas, kuris kartu praverčia ir kaip dirbtuvės. Namo šeimininkai į statybas žiūrėjo labai atsakingai ir atidžiai rinkosi tvarias statybines medžiagas, tokias kaip spygliuočių dailylentės, deginta kedro mediena, celiuliozės izoliacija, iškastiniai akmenys. Stogui pasirinkti dažyto plieno lakštai, atsparūs korozijai ir UV spinduliams. Kiekvieno taupaus ir tvaraus namo statyba reikalauja didesnio pasiruošimo, tačiau įgytas pranašumas visus kaštus atlygina su kaupu, reikia tik kantrybės.
Autorius Neda Žvybienė.
