„Nė viena karta, gyvenanti mieste, neturi teisės dominuoti ir kardinaliai viską pakeisti pagal to meto mąstymą. Svarbu, kad išlaikytume pagarbą prieš tai kūrusiems žmonėms, integruotume pokyčius tvariai ir holistiškai“, – teigia L. Kairienė ir atskleidžia, kodėl myli Vilnių, architektūrą ir pokyčius.
Kokie svertai lėmė, kad nusprendėte tapti architekte?
Nuo mažens labai patiko matematika. Savo malonumui po pamokų spręsdavau įvairius matematikos uždavinius, o mama, matematikos mokytoja, patikėdavo taisyti jaunesnių mokinių užduotis. Kita mano aistra buvo piešimas. Panevėžio dailės mokykla tapo antraisiais namais, laisvalaikį namuose taip pat skyriau piešimui ar tapybai. Ilgai laužiau galvą, kaip man sujungti abi mėgstamas veiklas, kol gavau įžvalgą iš tikybos mokytojos – architektūra gali sujungti abi šias sritis. Buvo labai smalsu išbandyti, kaip gali būti jungiami tokie du skirtingi gebėjimai ir taip sukuriami funkcionalūs ir kartu estetiški kūriniai – pastatai. Atsiimdama brandos atestatą jau žinojau, kad studijuosiu architektūrą, nes buvau išlaikiusi architektūros stojamuosius egzaminus ir kito kelio nė nesvarsčiau.
Papasakokite plačiau, ką jums davė studijos Lietuvoje ir Italijoje. Kokie dėstytojai, architektūra, kultūros jus formavo, keitė?
Mokiausi VILNIUS TECH – Vilniaus Gedimino technikos universitete (VGTU). Turėjau unikalią galimybę stiprinti savo anglų kalbos žinias, papildyti jas techniniais terminais ir mokytis iš jaunų progresyvių dėstytojų. Studijos sekėsi gerai, tad kreipiausi dėl „Erasmus“ stipendijos. Taip 2001-aisiais pradėjau studijuoti Florencijos universitete. Atvykusi į Florenciją radau tai, ko man trūko, – urbanistikos literatūrą. VGTU urbanistikos mokymo būdas buvo labiau empirinis – išmokdavome dalykus tiesiog darydami darbus ir gaudami kritikos iš dėstytojų. Man norėjosi suprasti erdvių formavimo principus. Florencijos bibliotekoje praleisdavau didžiąją dienos dalį, kaupiau urbanistikos istorijos ir teorijos žinias. Su profesoriumi Paolo Ventura studijavome jo komandos rengiamus Italijos miestelių urbanistinius planus. Sėmiausi ir kitų žinių – architektūros fotografijos, fasadų polichrominių tyrimų, „ArcGis“, „Photoshop“. Mano baigiamasis darbas Florencijoje buvo Palangos miesto urbanistinis planas. Tęsdama urbanistikos magistro studijas VGTU, laimėjau Italijos vyriausybės skiriamą stipendiją ir turėjau galimybę grįžti į Florencijos universitetą. Man netgi darbą pasiūlė Florencijos savivaldybės urbanistikos skyriuje, tačiau planai pasisuko kita linkme, ir likau Vilniuje. Studijos Italijoje man buvo labai svarbios – kita mokykla parodė ne modernistinius planavimo principus, o istorinių miestų praktika grįstą miestų planavimą, galėjau jį išbandyti praktiškai. Išmokta kalba ir pažinta kultūra suteikia galimybę megzti profesinius ryšius su italais iki šių dienų. Architektas Nunzio Rimmaudo, kuriantis Lietuvoje, buvo mano mokytojas, iš jo sėmiausi žinių apie darbą su kultūros paveldu. Pamačiau istorijai rodomą jautrumą ir nuolankumą – to itin reikia planuojant istorinius pastatus.
Esate Europos architektų tarybos (Architects’ Council of Europe, ACE) darbo grupės „Moterys architektūroje“ narė. Viename iš pranešimų teigiate, kad „architektų profesija yra pokyčių zonoje ir esminis lūžis vyksta šiuo metu“. Kodėl? Jūsų žodžiais, nemažai architekčių neatlaiko kietų rinkos taisyklių ir tempo. Bet jums pavyko…
Jau baigiamas ACE tyrimas „Lyčių pusiausvyra, įvairovė ir įtrauktis architektūroje“, netrukus jis bus publikuojamas. Idėja įvertinti Europos architektų pusiausvyrą kilo Vokietijoje pastebėjus, kad valstybės finansuojamas architektūros studijas moterų baigia daugiau nei vyrų, tačiau rinkoje moterų lieka mažiau. Tyrimo tikslas – identifikuoti priežastis ir paskatinti moteris likti architektūros rinkoje. Mano minimas lūžis – tai galimybės moterims būti įvertintoms pagal kompetencijas, o ne pagal praėjusio amžiaus stereotipus. Turime kalbėti apie vienodo atlygio sistemą, kuri siejama su kompetencijomis. Neskirstant pagal profesijas, vidutinis vyrų ir moterų darbo užmokesčio skirtumas ES tebėra 12,7 proc. (žr. www.europarl.europa.eu/news/lt/headlines/ society/20200109STO69925/moteru-ir-vyru-darbo-uzmokescio-skirtumai-es), t. y. tiek dirbančios moterys ES per valandą uždirba mažiau nei vyrai. Moterys taip pat eina mažiau vadovaujamų pareigų: 2020 m. duomenimis, 34 proc. didžiausių įmonių vadovų yra moterys. Vadovaujamas pareigas einančios moterys per valandą uždirba 23 proc. mažiau nei vyrai. Man pasisekė, kad po studijų pradėjau dirbti didelėje islandų valdomoje architektų kompanijoje. Skandinaviški valdymo principai ir pasitikėjimas tais, kurie rodo kompetenciją, padėjo užaugti nuo specialistės iki architektūros skyriaus vadovės. Islandų kolegų drąsinimas ir delegavimas atlikti vis sudėtingesnes užduotis vedė pirmyn, ir šiandien esu ten, kur esu.
Gal galėtumėte paminėti savo projektus, kurie jus džiugina? Arba ambicingesnius, išsiskiriančius iš kitų.
Privačiame sektoriuje dirbu beveik dvi dešimtis metų. Mano praktikoje buvo labai skirtingų projektų – interjerų, reklamos, bendrųjų planų, specialiųjų ir detaliųjų planų, privačių namų, ambasadų, religinės paskirties ir kompleksinių objektų. Nemažai esu prisilietusi prie specialiosios paskirties, pramonės kompleksų. Tikrai daug ambicingų projektų, tačiau atradau, kad daugiausia džiaugsmo teikia darbo procesas ir darbas su komanda. Kai kerpamas kaspinas, apima keistas tuštumo jausmas. Tikslas pasiektas ir norisi galvoti apie kitus projektus – kaip procesą. Beje, miesto kūrimas taip pat yra procesas, ir jis niekada nebus baigtinis.
Ar galima architektą vadinti menininku? Kas lėmė jūsų pasirinkimą dirbti valstybės tarnyboje? Ar negąsdino vyriausiojo architekto pareigos? Juk pastaraisiais metais šių pareigų leitmotyvas buvo nepasitikėjimas…
Architektūra yra taikomasis menas. Iš neprofesionalų dažnai girdžiu lūkestį apibrėžti taisykles taip, kad pastato gimimo egzistuoja nepaisant daugybės techninių ir teisinių reikalavimų, o archi[1]tektūra daro didžiulį poveikį žmogui: erdvės gali slėgti arba įkvėpti. Sukurti laikui atsparų pastatą yra menas. Gebėjimas suvaldyti proporcijas ir mastelį yra menas. Šiais laikais dažnai geru architektu vadina tą, kuris puikiai taiko teisės aktus ir gali „kūrybiškai“ rasti sprendimus norimam rezultatui pasiekti. Kviečiu architektus būti ambicingus ir nešti estetikos vėliavą nepaisant visų aplinkybių. Esu žingeidus ir atviras žmogus, mėgstu save išbandyti. Taip aš save stiprinu ir atrandu naujų požiūrio kampų. Po intensyvaus etapo priva[1]čiame sektoriuje nusprendžiau padaryti pauzę. Taip sutapo, kad gavau kvietimą išbandyti jėgas savivaldoje ir jį priėmiau. Mane žavėjo Vilniaus pokyčiai ir rodėsi, kad dirbanti komanda daro stebuklus. Norėjau pamėginti pritaikyti savo kompleksines žinias kuriant Vilnių. Architektūroje baimė – prastas pagalbininkas. Jei nuolat būčiau bijojusi kažko, kas nežinoma, nauja, neįprasta, matyt, nebūčiau pasirinkusi architektės kelio. Kiekvienas projektas yra autentiškas ir su savo iššūkiais. Nuostabu yra tai, kad iššūkiai, kuriuos įveikiame, mus augina. Vyriausiosios architektės pareigos – tai, žinoma, nauji išbandymai ir sunkumai, tačiau esu sąmoningai apsisprendusi pri[1]imti šį iššūkį ir užauginti save. Šįkart tikslas tikrai prasmingas ir teikiantis įkvėpimo eiti šiuo nelengvu keliu.
Kokiais darbo principais vadovaujatės ėmusis naujų pareigų?
Man svarbu vertybės. Pagarba žmogui – kolegai, oponentui, kito nuomonei. Svarbus dialogas ir argumentų kalba, kai tenka susitarti, regis, nesutariamais klausimais. Esu komandą telkiantis žmogus ir matau vertybę kurti drauge, įžvelgiant skirtingų žmonių galimybes, nes drauge galime daugiau. Jau ir dabar mano veikloje šalys gali pastebėti būrimą – kviečiu visus suinteresuo[1]tus prie vieno stalo. Toks būdas ne tik didina efektyvumą, bet ir kuria skaidrumą bei pasitikėjimą vienų kitais. Kaip miesto architektei man iškeltas uždavinys atstovauti visuomenės interesui, o tai reiškia – jungti daugybės šalių pozicijas ir suderinti taip, kad būtų priimtas nevienašalis sprendimas.
Kokių permainų tikėtis sostinės architektams ir vystytojams?
Tikslas yra kurti Vilnių drauge. Visi tam turime skirtingus uždavinius ir įrankius. Kadangi esame viena didelė Vilniaus miesto komanda, visiems reikia susitarti, kaip veikiame drauge. Savivalda yra jungiantis elementas, tad ji, kaip miesto vizijos vedlė, turi išsakyti savo lūkesčius. Kuo aiškiau vieni kitiems komunikuosime savo poziciją, tuo bus paprasčiau visiems veikti. Žinau, kaip mąsto verslo atstovai, žinau, kokia nelengva yra architektų duona, kuo gyvena bendruomenės, tad norisi atliepti skaidrumu ir aiškumu visiems: aiškūs procesai, kriterijai, išreikštos vizijos. Mano tikslas – kuo aiškiau komunikuoti, kad ir kokia forma tai būtų: proceso pavaizdavimas grafiškai, kvartalo koncepcija, veikimo principai tekstine išraiška. Šiuo metu buriu komandą, norinčią kurti drauge, ir dėliojame konkrečius planus, kaip tai padaryti, bet komunikacija bus stiprinama ir žinia, kurią turi išgirsti visi, bus siunčiama įvairiomis formomis.
Kokius sostinės vizijos architektūrinės ir urbanistinės plėtros prioritetus įvardytumėte?
Galbūt matote spragų, kurias reikėtų taisyti? Vilniaus miesto lūkesčius išreiškia ir mūsų visų įrankis yra galiojantis bendrasis planas (BP). Šiuo metu yra atliekamas monitoringas, visos šalys jau turi praktikos ir pastebėjimų, kaip šis įrankis veikia, mato trūkumų. Akivaizdu, reikia BP sprendinius patikslinančių dokumentų, nes kai kuriais atvejais jis pernelyg abstraktus, reikia lokalesnių rajonų (kvartalų) vizijų. Tokių, kurios pasaulyje vadinamos master plans. Teisiškai Lietuvoje yra reglamentuojami teritorijų planavimo dokumentai, kaip detalieji, specialieji miesto dalių, bendrieji planai, tačiau tokio miesto kaip Vilnius dydis, ambicijos, plėtros mastai sukuria poreikį išreikšti savivaldos matymą ir papildomais įrankiais. Dabar tai darome žodžiu, susirašinėdami raštais, t. y. bandydami reikšti lūkesčius kvartalui net tada, kai planuojamas vienas sklypas. Dažnu atveju plėtotojams ir architektams kyla klausimas, kodėl jiems tenka daryti kvartalo analizę, identifikuoti kontekstą, parodyti sprendinių integraciją su aplinka. Visa tai yra dėl to, kad norime įvertin[1]ti plėtros poveikį, bet patys nesame detalizavę teritorijos koncepcijos. Kai plėtros pokytis aplinkai yra žen[1]klus, teritorijos koncepcijos poreikis tampa itin svarbus.
Esate užsiminusi, kad Vilniuje būtų galima sukurti pavyzdinį gyvenamąjį kvartalą. Ar tai reiškia, kad tam tikro miesto mikrorajono laukia dideli pokyčiai? Kaip manote, kokia sovietinių mikrorajonų ateitis?
Šeštojo dešimtmečio kvartalams, kurtiems pagal modernistinius principus, trūksta žmogiškojo mastelio. Didelės erdvės tarp pastatų nekuria kiemo jausmo, nes tuo metu nebuvo tikslo išreikšti privačią nuosavybę. Žmogui labai svarbu intuityviai suprasti taisykles – kaip judėti mieste, kad būtų kuriamas saugumo jausmas. Nežinomybė visad kuria nesaugą, o aiškumas – komfortą. Parengti kaimynijų planai turėjo duoti impulsą gyventojams formuoti sklypus prie pastatų ir tvarkyti juos kaip privatiems savininkams. Daugeliu atveju sklypų ribos sunkiai nubrėžiamos – nėra aišku, kur prasideda vieno namo interesai, kur yra kito namo ribos. Dažnu atveju per kvartalą veda kelias į mokyklą: infrastruktūra nepritaikyta automobilių eismui, o automobilizacijos lygis per pastaruosius du dešimtmečius ženkliai ūgtelėjo. Mieste eksperimentuoti – normali praktika, nes nėra daug absoliučiai visiems miestams tinkamų teorijų, kurias pritaikius įvyksta pokytis. Praktika parodo, ar teorija pasiteisino, nes miestas yra gyvas organizmas. Nagrinėdami kitų miestų pavyzdžius galime pastebėti tendencijas, tačiau reikia suprasti, kad miestas yra socialinis, ekonominis, aplinkosauginis ir kultūrinis konstruktas. Tai veikiantis gyvas organizmas, kurio reakcija į pokytį ne visada prognozuojamavisiems nepamiršti, kad kūrybos dalis
Vilniaus gatvių standarto pavyzdys parodė, kad visuomenė nebūtinai lengvai priima geras idėjas. Pokytis visada sukelia reakciją, ir tai reikia priimti kaip konstantą, tam pasiruošti. Kalbant apie eksperimentus mieste, norisi juos daryti su gyventojų palaikymu ir įsitraukimu. Šiuo metu vertiname renovacijos paraiškas ir pasiūlysime gyventojams planuoti pokyčius ir už sklypo ribų, ne tik pakeičiant esamų takelių dangas, bet ir sukuriant kompleksinius landšafto sprendinius, kartu integruojant visą jungiantį tos bendruomenės centrą. Pokyčiai priklausys nuo gyventojų noro ir poreikio keistis, nes pastatai yra privati nuosavybė. Žemė prie pastatų daugeliu atvejų nesuplanuota, o šis procesas vyksta labai vangiai dėl pačių savininkų nesusitarimo, ir tai išties komplikuota. Šių kvartalų ateitis priklauso nuo sėkmingo teritorijų planavimo – reikia aiškiai apibrėžti viešas, pusiau viešas ir privačias erdves. Kaip rodo neveikiančios pasiūlytos kaimynijų ribos, tai yra be galo sudėtinga. Dažnu atveju kvartalai per dideli, nėra suprantamos ribos, kur yra pri- ar pravažiavimas, kur automobilių statymo vieta, kur galėtų būti vidinė gatvelė tarp kvartalų. Vadinamųjų miegamųjų rajonų ateitis susijusi su pastato ir jo aplinkos sprendiniais. Miestas suka galvą, kaip paskatinti gyventojus inicijuoti sklypų formavimą ir pradėti aiškiai skirti, kur privati, kur vieša erdvė. O štai valstybės masto uždavinys – sukurti mechanizmą sovietmečio pastatų pokyčiams, nes jų nusidėvėjimas jau siekia 60 metų ribą ir reikia kompleksinio sprendimo visai Lietuvai.
Kokios pastatų ar jų kompleksų konversijos ypač reikalingos Vilniaus mieste šiuo metu? Kas Jums, kaip architektei, bado akis?
Miestą kuria pastatų ir erdvių visuma. Gatvės yra didžiausią plotą mieste užimančios viešosios erdvės po natūralių gamtinių arealų. Vieno pastato ar viešosios erdvės, pavyzdžiui, aikštės ar skvero, virsmas nepakeis miesto, tačiau pakitę kvartalai ar gatvių tinklas – taip. Antra vertus, tiesa ir tai, kad pavieniai, taškiniai objektai gali tapti miestiečių mąstymo būdo katalizatoriumi, ir tai būtų postūmis į didesnius sisteminius pokyčius. Holistiniai pokyčiai pageidautini daugelyje kvartalų, nes nuo Nepriklausomybės didelių sisteminių pokyčių buvo nedaug. Didžiausias proveržis – Paupio konversija. Nors viso miesto masteliu tai mažos apimtys, jos yra keičiančios kūrėjų ir gyven[1]tojų mąstymą, formuoja miestiečių lūkesčius. Iš dešimtmetį užtrukusio projekto pamatėme, kad gebame sukurti kokybišką vientisą urbanis[1]tinį audinį, ne tik taškinius objektus. Kiekvienas dešimtmetis atneša naują mąstymą, ir būtų nuostabu, jei galėtume reikšti savo idėjas apgalvotomis intervencijomis – suteikę ateities kartoms galimybę atkoduoti laikotarpį pagal istorinį sluoksnį. Miestas yra sluoksniuotas darinys ir čia slypi jo grožis. Nė viena karta, kurianti, gyve[1]nanti mieste, neturi teisės dominuoti ir kardinaliai viską pakeisti pagal savo mąstymą. Svarbu, kad išlaikytume pagarbą prieš tai kūrusiems žmonėms, integruotume pokyčius tvariai ir holistiškai. Visi miestai turi jautrių istorinių sluoksnių, kuriuos norisi ištrinti, tačiau tikslas yra ne tas. Tikslas yra ne keisti istoriją, o pritaikyti miestą žmonėms ir jų naujiems tam laikotarpiui būdingiems įpročiams, atliepti vyraujančią filosofiją. Miestas gražus savo autentiškumu ir badyti akis gali tik jo nefunkcionalumas, nepatogumas gyventi. Taigi, jei kalbame apie teritorijas, kurias norime iš esmės pakeisti – konvertuoti vieną mono-funkciją į kitą, turime tai daryti taip, kad paliktume istorinius ir kartais naujai suvokiamus sluoksnius su pagarba. Padėkime ateities kartoms perskaityti miesto istoriją ne iš vadovėlių, nes pastatai ir erdvės taip pat kalba. Pokyčio potencialas turi gimti natūraliai, nes miestą kuriame visi. Nebėra miesto planavimo iš centri[1]nės valdžios. Nebediktuojama ir ne[1]primetama vienu mostu grandiozinių didelių pokyčių, kaip tai buvo daroma sovietiniais laikais. Ir tai yra žavinga, nes privataus ir viešojo sektoriaus susitarimas ir yra sėkmė. Nepakanka brėžiniuose (neperžengiant privačios nuosavybės ribų) pažymėti Vilkpėdės konversijos prioritetą – reikia realiai daryti pokytį, o jis dažniausiai susijęs su apimtimi ir laiku, tačiau kartu svarbu kalbėti apie vizijas, nes jos žmones įkvepia ir skatina keistis. Norėčiau, kad šalia miesto centro esanti Vilkpėdė arba autentiškoji, gamtos apsupta Naujoji Vilnia pa[1]sipudruotų veidą ir atspindėtų šios kuriančios kartos filosofiją. Keistis turi ir miegamieji kvartalai, tačiau ten pokyčio priemonės visai kitos ir daug kompleksiškesnės. Keičiamos gyvenamosios teritorijos yra susijusios su gyventojų įpročiais, jų kultūra. Nugriauti pramoninės teritorijos pastatus ir kurti be esamos bendruomenės yra daug paprasčiau, nei keisti veikiančius urbanistinius organizmus. Svajoju, kad išdrįstume konvertuoti teritorijas su aiškia ambicija: kvartalas be automobilių arba medinės modernios architektūros kvartalas.
Ar pradėjus eiti naujas pareigas jau teko patirti iššūkių? Gal bendravote su sostinės gyventojais, išklausėte jų idėjas, pasiūlymus?
Pirmosios savaitės buvo labai intensyvios. Svarbus darbas – valdyti prioritetus ir suburti komandą darbams deleguoti, nes dabar kyla poreikis save „multiplikuoti“, kad sugebėtum būti tuo pat metu keliose vietose. Akivaizdu: esamas administracinis mechanizmas visiškai netinkamas, reikia jį tobulinti. Kai buvo paskelbtas pranešimas, kad pradedu eiti naujas pareigas, gavau daug laiškų su pastebėjimais, pasiūlymais, kvietimais dalyvauti renginiuose, paskaitose. Buvo daug rašančių apie problemas. Susitikau su bendruomenių, privačiais ir verslo atstovais, planuojame bendrus susitikimus su skirtingomis šalimis: architektais, plėtotojais. Dialogas mezgasi ir puoselėju norą išgirsti bei įsiklausyti į veikiančias šalis, kad būtų galima imtis pokyčių, leisiančių mums visiems kurti komfortiškesnį Vilnių.
Tekstą parengė Neringa Žvybienė.
