Švedija tituluojama žaliausia šalimi pasaulyje. Į lyderes ją išvedė sostinė Stokholmas – ypatingas miestas, kuriame visada buvo juntama stipri gamtos ir urbanizacijos sąveika. Kaipgi jam, išsibarsčiusiam per keturiolika salų, išraižytam įvairiausių vandens telkinių, apsuptam tūkstančių uolėtų salelių, pavyko tapti vienu iš labiausiai aplinką tausojančių miestų ne tik Europoje, bet ir visoje mūsų planetoje?
Pirmąsyk rašytiniuose šaltiniuose paminėtas XIII amžiuje, Stokholmas augo chaotiškai ir, pasak istorikų, pradžioje greičiau priminė kaimų santalką. Tačiau kuo labiau stiprėjo jo įtaka Europos prekybai, tuo sparčiau jame buvo plėtojama pramonė, tuo daugiau žmonių į jį plūdo.
XVIII–XIX amžiuose buvo pastatyta daug pilių ir dvarų, o miesto centre atsirado pirmieji viešieji parkai. Ilgainiui miesto architektūrai ir gamtovaizdžiui stiprią įtaką ėmė daryti socialinė bei ekonominė gyventojų padėtis. Vis dėlto XX amžiaus pradžioje išorinę miesto dalį tebesudarė šimtai kaimų ir pilys bei dvarai su parkais medžioklei ir pramogoms.
1700–1800 metais dalis tų parkų buvo atverta ir miestiečiams. Pirmiausia buvo įleista į karališkuosius sodus, šiam įvykiui skirtame įstatyme išvardijant, kas gali į juos įeiti ir kaip turi juose elgtis. Netrukus keli viešieji parkai buvo atidaryti ir miesto centre.
XIX amžiaus pradžioje vis labiau stiprėjanti buržuazija ėmė reikalauti socialinių centrų ir susitikimų vietų visai šeimai. 1832 metais buvo atidarytas Striompartarenas (Strömparterren) – pirmasis miesto parkas, įveistas valstybės lėšomis.
Nuo XIX amžiaus vidurio prasidėjus intensyviai industrializacijai, Stokholmas ėmė drastiškai plėstis, esamų parkų nebepakako. Oro ir vandens tarša pasiekė pavojingą ribą, žmonės dėl to pradėjo masiškai sirgti sunkiomis kvėpimo takų ir odos ligomis, smarkiai padidėjo kūdikių mirštamumas.
Pirmieji žingsniai tvarumo link
1866 metais miesto planuotojas urbanistas Albertas Lindhagenas pateikė pirmąjį ekstensyvų gatvių planą, pagal kurį į miesto gyvenamuosius kvartalus turėjo patekti daugiau šviesos ir oro. Šalia namų buvo pažymėtos vietos parkams.
Ypač prie gamtosaugos, aplinkosaugos ir miestiečių sveikatos gerinimo prisidėjo trečiąjį dešimtmetį Švedijos vyriausybės vairą perėmęs Peras Albinas Hanssonas, „tautos namų“ idėjos autorius. Jo iniciatyva buvo įsteigta ir Miškų priežiūros valdyba (Skogsvårdsstyrelsen), kurios paskirtis buvo ne tik valdyti, bet ir saugoti miškų išteklius, taigi, buvo pakloti pamatai tvariam miškų naudojimui. Tačiau prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, ir siekis išlaikyti jame neutralumo politiką nustelbė rūpinimąsi gamtos ir žmonių veiklos derme.
Po Antrojo pasaulinio karo Stokholmo gyventojų nenumaldomai daugėjo, dėl to kilo vis naujų socialinių ir ekologinių iššūkių, miestą krėtė aplinkosaugos krizės, oro ir vandens tarša šoktelėjo iki padebesių. Ne ką geresnė padėtis buvo ir kituose Švedijos miestuose. Reikėjo ką nors daryti, ir tos misijos ėmėsi premjeras Olofas Palme.
Jo vadovaujama vyriausybė, laikydamasi transporto, pramonės ir kitokios taršos prevencijos politikos, 1967 metais įsteigė Švedijos aplinkos apsaugos agentūrą, atsakingą ir už gamtosaugą bei tvarų vystymąsi, skatino kuo plačiau naudoti atsinaujinančią energiją, steigė vis naujus gamtos rezervatus ir propagavo ekologišką gyvenseną.
O. Palme suvokė, kad vienas tvarumo politikos besilaikantis miestas, viena tokia šalis situacijos planetoje nepakeis – žmonija nuo žūties gali išsigelbėti tik bendromis pastangomis. 1972 metais jo iniciatyva pasaulio lyderiai buvo sukviesti į Stokholme surengtą pirmąją Jungtinių Tautų (JT) konferenciją aplinkosaugos klausimais. O. Palme į juos kreipėsi tokiais žodžiais: „Oras, kuriuo kvėpuojame, nėra kurios nors vienos šalies nuosavybė. Mes juo dalijamės. Didžiųjų vandenynų neskiria valstybių sienos– jie yra mūsų bendra nuosavybė.“ Jam pavyko susirinkusiuosius įtikinti, jog reikia laikytis tam tikrų sutartų tarptautinių taisyklių, kad ta bendra nuosavybė būtų apsaugota ir išlaikyta būsimoms kartoms. Per Stokholmo konferenciją buvo parengta pirmoji JT pasaulio aplinkos apsaugos programa.
1976 metais Stokholmas priėmė savo, kaip miesto, pirmąją aplinkosaugos programą, ir žingsnis po žingsnio ėmė ją įgyvendinti. 2010 metais dėl tokių ilgamečių sėkmingų pastangų jis buvo pripažintas pirmąja Europos žaliąja sostine.
Tikslai vis didesni, reikalavimai – griežtesni
Stokholmas ir toliau sparčiai auga – jau pustrečio milijono žmonių puoselėja jame savo svajones apie gerą gyvenimą. Visiems reikia būstų, darbo vietų, komercinių ir viešųjų paslaugų, tarp jų mokyklų ir ikimokyklinio ugdymo įstaigų. Miestas turi plėtoti savo infrastruktūrą ir prižiūrėti, kad ji tinkamai funkcionuotų.
Daugėjant gyventojų, vis didesni tampa ir gamtosaugos, aplinkosaugos siekiai. XXI amžiaus antrojo dešimtmečio pabaigoje kartu su 2020–2023 metų aplinkosaugos programa buvo parengtas ir to paties laikotarpio klimato kaitos veiksmų planas „Stokholmas be iškastinių kuro ir palankus klimatui – iki 2040 metų“.
Aplinkosaugos programos tikslas – įgyvendinti klimato požiūriu pažangaus ir ekologiškai tvaraus Stokholmo viziją. Tam numatyti septyni bendrieji tikslai ir 16 tarpinių tikslų, kuriuos miestas turi pasiekti.
Pagal minėtąją viziją, Stokholmas iki 2040 metų tampa miestu be jokio iškastinio kuro ir jokių toksinių medžiagų. Prisitaiko prie klimato kaitos. Tampa išmanus ir naudoja tik atsinaujinančius išteklius. Jo darniose ekosistemose klesti biologinė įvairovė. Jame oras yra švarus, o triukšmo lygis – mažas.
Klimato kaitos veiksmų plane numatoma pasiekti, kad iki 2023-iųjų pabaigos CO2 emisija per metus būtų ne daugiau kaip pusantros tonos vienam gyventojui. 2020–2040 metų laikotarpiu anglies dioksido emisija turėtų būti ne didesnė kaip 19 milijonų tonų.
Visiems pastatams, kad ir kas tai būtų – viešbučiai, biurai ar būstai, – taikomi griežti energijos vartojimo efektyvumo standartai ir pirmenybė teikiama tvarioms statybinėms medžiagoms, žaliesiems stogams ir žaliajai erdvei, kuo geresnei šilumos izoliacijai, energiją taupančioms apšvietimo sistemoms, saulės ir vėjo jėgainėms ir kt. Miestas taip pat finansiškai skatina nekilnojamojo turto savininkus modernizuoti savo pastatus, kad jie taptų energiškai efektyvesni.
Faktai
• Stokholmas jau 2019 metais 70 procentų mieste suvartotos energijos gavo iš atsinaujinančiųjų išteklių, tokių kaip vėjo ir saulės energija.
• Nors miesto ekonomika nepaliaujamai auga, nustatyta, kad nuo 1990 metų vienam gyventojui tenkantis išmetamųjų teršalų kiekis, susidarantis dėl šildymo, elektros energijos vartojimo ir transporto, sumažėjo 70 procentų, taip pat pagerėjo vandens kokybė.
• Vienas pirmųjų Švedijoje pastatų, įvertintų „nulio energijos“ sertifikatu, – būstų kompleksas „Kungsbrohuset“. Jame įdiegti pažangūs šilumos ir vėsinimo sistemų sprendiniai, taip pat atsinaujinančios energijos šaltiniai. Iki 2030 metų apleistoje Stokholmo karališkojo jūrų uosto (Norra Djurgårdsstaden i Stockholm) teritorijoje bus įgyvendintas itin ambicingas prie klimato kaitos pritaikytos miesto plėtros projektas, kuriame numatyta pastatyti 12 tūkstančių naujų būstų ir įsteigti 35 tūkstančius darbo vietų. Panašus inovatyvus miškingas miesto rajonas – Orsta Holmaras (Årsta Holmar) iškilo senoje pramoninėje teritorijoje.
• Jau devynerius metus iš palydovo „Landsat-8“ matuojama spinduliavimo temperatūra Stokholmo mieste leidžia atlikti daugelį analizių, tarp jų želdinių, pastatų konstrukcijų ir karščio sąveikos, taip pat išsiaiškinti, ar yra mieste vėsių zonų.
• Stokholmas supranta, kad klimato kaitos poveikio išvengti nepavyks, ir, vadovaudamasis klimatologų prognozėmis, pirmiausia investuoja į liūčių ir karščio bangų keliamų problemų prevenciją.
• Stokholme yra 45 tūkstančiai individualių namų, o maždaug pusė visų Stokholmo būstų – nuomojami. Nesvarbu, dėl kokio būsto būtų kreipiamasi, Energetikos ir klimato konsultacijų tarnyba pataria visiems, kaip savo namuose sumažinti energijos vartojimą, pakeisti šildymo sistemą, įsirengti saulės modulių, pagerinti langų sandarumą, būstų šilumos izoliaciją ir apšvietimą, gauti dotacijų.
• Statistikos duomenimis, Stokholmo gyventojai kasdien iš viso atlieka vidutiniškai du milijonus kelionių ir 80 procentų jų sudaro kelionės viešuoju transportu. Taip gerokai sumažinamos eismo spūstys, mąžta ir išmetamųjų dujų kiekis.
Mieste pirmenybė – viešajam transportui
Stokholmo susisiekimo strategija, parengta dar 2012 metais, vis peržiūrima ir papildoma atsižvelgiant į naujus miesto eismo iššūkius, klimato kaitą ir jos poveikį žmonių sveikatai bei gerovei. Kad ir kas būtų svarstoma, visada vadovaujamasi keturiais kriterijais: pajėgumas, prieinamumas, patrauklumas ir tvarumas. Jie taikomi ir esamiems, ir tiesiamiems naujiems keliams ir gatvėms, taip pat aikštėms ir krantinėms, kuriose yra eismo zonų, pavyzdžiui, automobilių stovėjimo aikštelių.
Siekdamas sumažinti išmetamųjų dujų kiekį ir padidinti eismo efektyvumą, Stokholmas ypač daug investuoja į viešojo transporto sistemą. Autobusai, traukiniai, tramvajai, metro ir vandens transporto priemonės daugiausia varomi biodegalais arba elektra. Daugelis viešojo transporto autobusų yra elektriniai arba hibridiniai – varomi ir elektros energija, ir biodegalais. Yra ir eksperimentinių vandeniliu varomų autobusų.
Stokholmo viešojo transporto sistema garsėja kaip viena geriausių pasaulyje. Kelionių kainos palyginti prieinamos, maršrutai lengvai suprantami ir aiškiai žymimi, keliaujant galima naudotis nemokamu WiFi ryšiu, be to, viešasis transportas integruotas su taksi, nuomojamų dviračių sistema.
Privačios – gyventojų transporto priemonės kol kas dar neatitinka miesto lūkesčių: nors ekologiškų transporto priemonių kasmet daugėja, dauguma vis dar varomos iškastiniais degalais. Pereiti prie tvarių transporto priemonių skatinama įrengiant viešąsias elektromobilių įkrovimo stoteles patogiose ir populiariose vietose – pavyzdžiui, prekybos centrų, viešbučių, oro uostų automobilių stovėjimo aikštelėse. Praėjusių metų pabaigoje tokių stotelių jau buvo per du tūkstančius.
Stokholmas įvertino ir tai, kad dauguma Stokholmo gyventojų kasdien yra veikiami triukšmo, kuris kartu su kitais stresą keliančiais veiksniais daro neigiamą įtaką žmonių sveikatai, gali tapti miego ir dėmesio, širdies ritmo sutrikimų priežastimi. Nustačius, kad vienas iš didžiausių triukšmo šaltinių mieste yra intensyvus eismas pagrindiniais keliais ir geležinkeliais, ribojamas eismas ir statomos triukšmasienės, kiti įrenginiai triukšmui slopinti gyvenamosiose ir poilsio zonose, mokyklų kiemuose ir pan.
Eismo intensyvumą ir oro taršą miesto centre Stokholmas sumažino dar praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį įvedęs čia spūsčių mokestį. Šiuo metu jis siekia 135 Švedijos kronas (apie 12 eurų) sezono metu ir 105 kronas (9 eurus) ne sezono metu vienai transporto priemonei per dieną.
Dviračių eismas stebimas 30 metų, pėstiesiems – specialūs takai
Stokholmo miesto tarybos tikslas – įkvėpti kuo daugiau žmonių važinėti dviračiais kuo ilgesnius atstumus didžiąją metų dalį, todėl Eismo ir techninės priežiūros komitetas 2012 metų spalį patvirtino Dviračių eismo planą, ir jau 2013 metų vasarį buvo pradėta kurti dviračių eismo infrastruktūra: tiesiami dviračių takai, rengiamos vis naujos dviračių stovėjimo aikštelės, diegiamos dalijimosi sistemos, gerinamos dviračių eksploatavimo bei techninės priežiūros sąlygos, keičiami eismo signalų prioritetai.
Iki 2018 metų miestas investavo daugiau kaip vieną milijardą kronų (apie 86 milijonus eurų), kad dviračiai gyventojams taptų patogia ir prieinama transporto priemone. Siekiama, kad 2030 metais kelionės dviračiais sudarytų 15 procentų visų kelionių Stokholme piko valandomis.
Ypač svarbu mažinti automobilių eismą ir skatinti keliones dviračiais miesto centre, todėl čia jau 30 metų stebimas dviratininkų srautas. Dviračių perėjose ties miesto centrinės dalies ribomis, iš viso 14 taškų, kasmet gegužės–birželio mėnesiais registruojami važiavimai dviračiais. Siekiant kompensuoti palyginti didelius atskirų metų svyravimus, kurių gali atsirasti dėl skirtingų oro sąlygų ar kitų laikinų aplinkybių, skaičiuojami ir lyginami penkerių metų stebėjimų vidurkiai. Ilgalaikė tendencija rodo, kad važiavimų dviračiais daugėja.
Kad statistika būtų dar patikimesnė, vieną pasirenkamą gegužės–birželio dieną 20-yje miesto centro taškų dviratininkai skaičiuojami 7–9, 12–14 ir 16–18 valandomis: laikoma, jog tokiu metu važiuojantys dviratininkai sudaro apie 40–50 proc. viso dienos dviratininkų srauto. Ir šiuo atveju norima išvengti oro sąlygų ir nenumatytų aplinkybių įtakos rezultatams, todėl lyginami vidutiniai penkerių metų duomenys.
Pastaruosius du dešimtmečius dviratininkų srauto apskaita atliekama ir kitose Stokholmo dalyse. Nuo 2015 metų daugiau kaip dviejuose šimtuose Stokholmo rankinio valdymo perėjų kartu su dviratininkų apskaita kasmet pavasarį ir rudenį atliekama ir pėsčiųjų apskaita. Taip pat nuolat duomenis teikia septynios stacionarios automatinio pėsčiųjų skaičiavimo stotys.
Siekiant sveikatinti miesto bendruomenę, nutiesti patogūs pėsčiųjų takai, jungiantys miesto vidines dalis su priemiesčio apylinkėmis. Siūlomi 26 maršrutai pro įdomius miesto objektus, per parkus ir žaliąsias erdves, prie vandens telkinių, reikia tik atsisiųsti į savo išmanųjį įrenginį maršrutų žemėlapį. Visi pėsčiųjų takai taip apgalvoti, kad netoli jų būtų miesto metro, traukinių ar tramvajų stotelės ir pasivaikščiojimą būtų galima baigti kada panorėjus.
Faktai
• Palyginti su 2006 metais, kasdien keliaujančiųjų dviračiais Stokholmo mieste 2022 metais padaugėjo nuo 76 tūkstančių iki 150 tūkstančių.
• 37 procentai visų kelionių mieste atliekama pėsčiomis. Miesto centre tokios kelionės sudaro 52 procentus.
• 50,5 procento keliaujančiųjų pėsčiomis yra moterys.
• Vidutiniškai Stokholmo gyventojas pėsčiomis nueina 1,6 kilometro per dieną.
• Elektriniams paspirtukams taikomos tokios pat eismo taisyklės kaip ir įprastiems dviračiams, didžiausias jų greitis gali būti 20 km/h, didžiausia variklio galia – 250 W. Nuo 2022 metų rugsėjo 1 dienos draudžiama elektriniais paspirtukais važinėti pėsčiųjų takais ar juos čia statyti.
Žaluma – prie kiekvienų namų
Kuo daugiau mieste žalumos, tuo lengviau spręsti lietaus vandens ir debesuotumo valdymo problemas, reguliuoti temperatūrą per karščio bangas. Augmenija valo orą ir vandenį, suteikia galimybę atsipalaiduoti. Biologinės įvairovės apsauga labai svarbi siekiant ekologiškos ir tvarios miesto plėtros: jei jame gausu įvairių augalų, gyvūnų ir veikiančių ekosistemų, lengviau sukuriama gera gyvenimo aplinka ir žmonėms.
Stokholmo tikslas – pasiekti, kad ne toliau kaip 200 metrų atstumu nuo kiekvieno miestiečio namų būtų žalioji erdvė, žaidimų aikštelė, vieta pasikaitinti prieš saulę ir pasivaikščioti, pailsėti nuo triukšmo ne didesnį kaip 50 dB garsą skleidžiančioje aplinkoje (dėl to net sudarytas žaliųjų teritorijų žemėlapis pagal triukšmo lygį jose).
Ne toliau kaip už 500 metrų turi būti gėlynas, žaidimų su kamuoliu aikštelė, vieta vasaros iškyloms ir žiemos pramogoms; ne toliau kaip už 1000 metrų arba lengvai pasiekiami viešuoju transportu – paplūdimys ar lauko baseinas, gyvulininkystės ar sodininkystės oazė, bėgiojimo takas, parkas, gražus gamtovaizdis, vandens telkinys ar laukinės gamtos lopinėlis. Taip pat turi būti sudaromos sąlygos pasiirstyti valtimis, jodinėti, žvejoti, dalyvauti renginiuose ir pasisėdėti restoranuose po atviru dangumi, apsipirkti daržovių turguose. Tankiai apgyvendintose mišriose miesto teritorijose viešosios atviros erdvės turi sudaryti 15–20 procentų viso žemės ploto.
Miestas nori, kad visos paslaugos, visos pramogos būtų lengvai pasiekiamos visiems. Todėl įrengiant tiek rekreacines zonas, tiek žaidimų aikšteles galvojama apie neįgaliuosius ir senyvus žmones: taikomas kontrastingas ženklinimas, statomi laiptai su turėklais, prie parko suolų pritaisomi porankiai, parenkamas atitinkamas apšvietimas ir net kelių danga (manoma, kad labiausiai tinka asfaltas, lygios betono ir akmens plokštės). Išimtys – tik pėsčiųjų takai, besidriekiantys uolėtomis ir stačiomis vietovėmis.
Miesto želdynai tvarkomi ekologiškai, stengiamasi palaikyti biologinę įvairovę: augalai tręšiami organinėmis medžiagomis, tokiomis kaip kompostas ir lapų durpės, tam tikri plotai paliekami laukinėms gėlėms, retesnių rūšių augalams ir gyvūnams. Stokholme yra didelių spygliuočių miškų ir milžiniškų ąžuolų, pelkių ir tvenkinių, užliejamų pievų. Nieko nebestebina miesto gatvėmis straksintys kiškiai ir naktį ūbaujančios pelėdos.
Taip pat skatinamas miesto ūkininkavimas – viešosiose erdvėse įrengta keletas bendruomenės sodų ir ūkių, remiamos žaliavalgių iniciatyvos, organizuojami renginiai sveikesnei maisto vartosenai propaguoti.
Aplinkos departamentas kartu su kitais miesto departamentais parengė pasiūlymus miesto administracijai ir įmonėms dėl biologinės įvairovės stiprinimo priemonių konkrečiuose rajonuose. Atskiras vadovas dėl biologinės įvairovės stiprinimo parengtas ir Stokholmo nekilnojamojo turto savininkams.
Faktai
• Stokholme gyvena apie 30 rūšių žinduolių: šikšnosparnių (9 rūšių), smulkių graužikų (voverių, žiurkių, pelių ir kt.), ežių, kiškių, kiaunių, elnių, briedžių, barsukų, bebrų, netgi snapuočių (banginių rūšis) ir pilkųjų ruonių.
• Norėdamas sudaryti sąlygas neršti žuvims, Stokholmas pavasarį dalį pievų užlieja. Kai kuriose iš tokių pievų pastatyti bokštai, kad žmonės galėtų stebėti žuvų nerštą. Pasibaigus neršto sezonui, vanduo iš šių pievų nutekinamas. Vasaros pabaigoje jos nuganomos, kad pernelyg neapaugtų. Po žiemos viskas kartojama iš pradžių.
• Stokholmo miestui priklauso 21 vandens telkinys, 13 rezervatų. Specialiai kuriamos pelkės ir tvenkiniai, kad gamtoje galėtų laisvai veistis varlės ir ropliai. Taip pat kuriama geresnė aplinka vandens paukščiams ir vabzdžiams. Stokholmas siekia, kad iki 2027 metų visų miesto telkinių ekologinė ir cheminė būklė atitiktų ES Vandens pagrindų direktyvą.
• „Geriau pažindami Stokholmo laukinius augalus ir gyvūnus, suteiksite daugiau galimybių juos pažinti ateities kartoms“, – teigia miesto aplinkosaugininkai ir kviečia gyventojus padėti sudaryti miesto biologinės įvairovės žemėlapį – pranešti apie aptiktus nykstančių ir saugomų rūšių augalus ir gyvūnus.
• Gyventojams draudžiama savo nuožiūra gyvūnus šerti ir gaudyti, taip pat jie įpareigoti netrikdyti jų ramybės, nesiimti jokių veiksmų – kad ir kas nutiktų, kreiptis į atitinkamas institucijas. Vis dėlto incidentų pasitaiko. 2021 metais Stokholmo policijai teko nušauti kelis briedžius, kuriuos suerzino žmonės, bebandydami su jais pasidaryti asmenukių. 2017 metais į vieną privatų namą, ragais išdaužęs langą, ėmė veržtis briedis, apgirtęs nuo parūgusių sodo vaisių. Namo savininkas buvo priverstas sprukti pas kaimyną.
Kuo mažiau išmesti, kuo daugiau perdirbti
Stokholme, kaip ir visoje Švedijoje, siekiama netoksiškos aplinkos: visuomenės sukurtos ar išgautos medžiagos turi nekelti grėsmės žmonių sveikatai ar biologinei įvairovei, todėl intensyvinamas medžiagų perdirbimas, kad vienam asmeniui tenkančių buitinių atliekų kiekis kasmet vis mažėtų, kartu mažtų ir sąvartynų poreikis.
Stokholmas stengiasi kuo geriau savo gyventojus informuoti apie chemines medžiagas, siekiama palaipsniui daugiau kaip trečdaliu sumažinti miesto veikloje naudojamų cheminių medžiagų, griežtinami cheminių produktų aplinkosauginio vertinimo kriterijai statybų projektams.
Visame mieste įdiegta atliekų rūšiavimo sistema, skatinanti perdirbimą ir kompostavimą, taip pat yra specialių vietų elektronikai, pavojingoms ir kitoms specialiosioms atliekoms surinkti. Gyventojai mažinti atliekų kiekį skatinami ir mokesčiu už išmestas atliekas.
Stokholmas užsibrėžęs iki 2040 metų tapti miestu visiškai be atliekų, tad jau 2021 metais buvo perdirbama 30 procentų miesto atliekų, dar 69 procentai – sudeginama inovatyviose atliekų deginimo arba biomasės kogeneracinėje elektrinėse, kurios per deginimo procesą tuo pat metu gamina elektros energiją ir šilumą.
Stokholmo biomasės kogeneracinė elektrinė, degindama biomasę, išskiria tik tą CO2, kurį augalai yra pasisavinę iš atmosferos augimo metu. Ji neišskiria papildomo CO2 iš iškastinio kuro, atitinka griežtus aplinkosaugos reikalavimus ir yra reguliariai tikrinama, todėl laikoma viena pažangiausių bei švariausių kogeneracinių elektrinių pasaulyje ir buvo nominuota ES tvaraus vystymosi apdovanojimui.
Miestas tikisi, kad iki šių metų pabaigos daugiau medžiagų bus perdirbama nei deginama ir energijos gavyba iš plastiko, palyginti su 2019 metais, sumažės maždaug trečdaliu, o maisto atliekų biodujoms gaminti ir į ciklą grąžinamo fosforo kiekis padidės beveik tris kartus. Taip pat bus efektyviau naudojami statybų proceso ištekliai, daugiau perdirbama statybos atliekų.
Stokholmo rajonas Hamarbi Šiostadas (Hammarby Sjöstad) – viena iš nedaugelio pasaulio vietų, kur gali būti perdirbamas ir vėl naudojamas nuotekų vanduo. Surinktas iš kiekvieno namo, jis perduodamas į valymo įrenginius, čia pašalinamos kenksmingos medžiagos, iš vandens gauta biomasė naudojama kaip trąša augalams, o švarus vanduo tiekiamas į sanitarinius mazgus (tualetus), šildymo ar vėsinimo sistemas, augalams laistyti.
Jis negali būti naudojamas maistui gaminti, nes valymo įrenginiai dar nepajėgūs pašalinti visų chemikalų ir bakterijų, kurie gali būti pavojingi žmonių sveikatai. Nors vanduo naudojamas uždaru ciklu, gyventojai suinteresuoti jį taupyti, nes ir už perdirbtą vandenį jiems reikia mokėti.
Faktai
• Technologijų ir aplinkos tvarios dermės pavyzdys – projektas „Stokholmo duomenų parkai“ (Stockholm Data Parks): siekiant sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisiją ir suvartojamos energijos kiekį, šilumai gaminti naudojama miesto duomenų centrų generuojama energija.
• 2022 metų kovą Stokholmo laikraštis „Mitt i“ pranešė, kad į Skogskiurkogerdeno (Skogskyrkogården) centrinio šildymo sistemą bus tiekiama iš miestiečių kremavimo gaunama energija. Nuo 2006 metų tokią praktiką taiko ir antrasis Stokholmo krematoriumas Rekstoje (Råcksta). Skirtingai nei praėjusio amžiaus paskutinį dešimtmetį, tai jau nebekelia visuomenės pasipiktinimo. Daugiau kaip 80 procentų mirusių švedų yra kremuojami, tad panaudoti jų deginimo metu susidarančią energiją atrodo visai natūralus sprendimas.
Iššūkiai, kliūtys ir sėkmės pagrindas
Stokholmo ilgalaikiai miesto plėtros planai brėžia aiškią tvarumo kryptį ir leidžia padaryti didelę pažangą siekiant iškeltų tikslų. Mieste gerokai sumažėjo išmetamų teršalų, pagerėjo vandens kokybė, buvo sudarytos sąlygos gyventi sveikiau ir ekologiškiau. Jis tapo pasauliniu darnios miestų plėtros lyderiu, jo iniciatyvos ir praktika pripažįstamos ir įvertinamos prestižiniais tarptautiniais apdovanojimais.
Vis dėlto ne viskas pavyko ir pavyksta iš karto ir sklandžiai.
Pirmiausia teko įveikti kai kurių politinių grupių pasipriešinimą ir suburti tvarumo idėjas palaikančias politines jėgas.
Ne mažesnis iššūkis buvo ir yra didelės žaliosios infrastruktūros bei technologijų sąnaudos. Miestas šį iššūkį įveikia bendradarbiaudamas su privačiuoju ir viešuoju sektoriais, ieškodamas finansavimo per tarptautines organizacijas ir finansiškai skatindamas gyventojus bei įmones pereiti prie tvarumo praktikos.
Taip pat svarbu pelnyti gyventojų pasitikėjimą. Miestas nuolat propaguoja ekologišką gyvenseną, šviečia apie jos svarbą ir padeda gyventojams keisti savo kasdienybę, nes be individualių veiksmų jokių tikslų pasiekti nepavyks.
Kol kas Stokholmui sekasi – gyventojai priima pokyčius ir tampa aktyviais miesto žaliojo kurso iniciatyvų dalyviais.
