Profesorius G. Čaikauskas apie pliažą Lukiškių aikštėje: „Tai – labai netikėtas akibrokštas“

2020 m. liepos 17 d.

Giedre Linden.

giedre@structum.lt

Vilniaus miesto mero Remigijaus Šimašiaus iniciatyva pagrindinėje miesto ir šalies Lukiškių aikštėje įrengtas dirbtinis paplūdimys sulaukė nevienareikšmiškų vertinimų ir daugybės kritikos.

Šis miesto centre įkurtas dirbtinis pliažas su gultais, smėliu ir persirengimo kabina sulaukė daug visuomenės, politikų ir architektų diskusijų.

Savo nuomonę pareiškė ir Valstybinė kultūros paveldo komisija, kurios narių nuomone toks paplūdimys nedera su istorine ir memorialine vietos reikšme, ir Valstybinė lietuvių kalbos komisija (VLKK), kuriai užkliuvo užsienietiški užrašai pliaže. VLKK vadovas Audrys Antanaitis sostinės Lukiškių aikštėje įrengtą pliažą dėl angliškų užrašų vadina „moraliniu nusikaltimu lietuvių kalbai“.

Į pliažą Lukiškių aikštėje netruko sureaguoti ir Seimas, priėmęs Lukiškių aikštės Vilniuje memorialinio statuso įstatymą, kuriuo nustatyta, kad tai yra pagrindinė reprezentacinė Lietuvos valstybės aikštė ir formuojama su laisvės kovų memorialiniais akcentais. Memorialiniai Lukiškių aikštės akcentai turės atspindėti kovas už Lietuvos nepriklausomybę bei žuvusių kovotojų atminimą, 1863–1864 m. sukilėlių egzekucijos vietą ir šio sukilimo atminimo įamžinimą. Šį Seimo priimtą Lukiškių aikštės įstatymą pasirašė ir Lietuvos Respublikos Prezidentas Gitanas Nausėda.

Lukiškių aikštės pliažas sulaukė ir nemažai tarptautinio dėmesio. O ką apie šį pliažą pagrindinėje šalies aikštėje mano Lukiškių aikštės sutvarkymo projekto bendraautorius architektas profesorius Gintaras Čaikauskas? Apie tai portalas „Structum.lt“ pasiteiravo paties architekto.

– Kaip vertinate Vilniaus savivaldybės sprendimą įsteigti paplūdimį Lukiškių aikštėje?

– Labai netikėtas akibrokštas. Mūsų, autorių, kolektyvas net neįtarė apie šiuos planus, juolab paplūdimius miesto aikštėse kuriantys ir tuo besididžiuojantys kolegos (įmonės su užsienietišku pavadinimu „ARKKITEHTI“ specialistai, kurioje, pasirodo, dirba ir atestuoti Lietuvos architektų rūmų (LAR) nariai) taip pat mūsų neinformavo.

Nors šalia smėlio vanduo trykšta tik iš stacionarių fontanų, tačiau viešoje erdvėje išsiliejusi audringa tekstų ir nuomonių jūra, liudija, kad perlenkta lazda, sukeltas rimtas šoko efektas. Nemanau, kad būtų galima surengti kažką panašaus, jeigu iniciatyva nebūtų kilusi iš savivaldos pusės. Dar visi gerai atsimena brangios betoninės sienos eksperimentą. Ekspertai tokius reiškinius priskiria politikos sferai.

Netenka stebėtis – erdvės dažniausiai naudojamos apie tai neinformuojant autorių, panašu, kad tai atspindi Lietuvoje vyraujantį paviršutinišką požiūrį į architektus ir aplinkos formavimą. Trumpalaikiai, proginiai renginiai organizuojami nesiejant jų su vienokiais ar kitokiais statybos procesais, taigi ir pranešti projektuotojams gal ne visada reikia.

Tačiau konkrečiu atveju, kai aikštė dar nėra pilnai užbaigta, apie bet kokius statybinius procesus turi žinoti bent projekto vadovas – iki pilno objekto atidavimo eksploatacijai atsakingas asmuo. Manau, tai yra elementari profesinė tvarka. Tik fizinių pastangų dėka pavyko sustabdyti neestetiškus gazonų tvėrimus, įrodinėti, kad sniegą valiusi netinkama sunkioji technika, rimtai pažeidė paviršių dangas.

Kita vertus, patriotinės organizacijos, organizuojančios savo renginius, visuomet gauna oficialius savivaldybės leidimus, apie tai mus informuoja.

Veiksmas tapo aktyviu katalizatoriumi, kuris galimai pagreitins vertybių atrankos ir išgryninimo procesus, visuomenėje egzistuojančius jau ištisus dešimtmečius.

– Pagrindiniai kritikų argumentai dėl R. Šimašiaus pliažo yra, kad paplūdimiui parinkta vieta netinka, nes šalia yra buvę KGB rūmai, o aikštė buvo sukilėlių egzekucijų vieta, kritikus papiktino paplūdimio atidarymo data, be to užkliuvo angliški užrašai ir tai, kad šalia nėra didesnio vandens telkinio. Kaip vertinate kritikų argumentus?

– Kultūros paveldo, kalbos komisijų raštai, Seimo, Prezidentūros bei visuomenės reakcija, vedanti net iki susipriešinimo, rodo veiksmo neadekvatumą, išryškina rimtų problemų gylį. Šia forma propaguojama laisvės samprata tolima nuo didelės dalies visuomenės asmeninių vizijų. Sunku kalbėti visų vardu, demokratijos sąlygomis pasimatė kokie skirtingi yra žmonės. Auklėjimas šeimos aplinkoje, pavyzdžiui, daugeliui suformavo kultūrą, neleidžiančią vidury miesto, juolab urbanizuotoje erdvėje, kurios aura persmelkta dramatiškų istorijos įvykių dvasia, gulinėti apsitempus maudymosi rūbais, nors to policija ir nedraudžia. Dar daugiau – gydytojai nuolatos perspėja apie rizikingą saulės aktyvumo poveikį, mes nesideginame net ir prie natūralių vandens telkinių.

Užrašai mieste yra atskira, rimta tema. Teko girdėti labai nerimastingą ekspertų prognozę, kad maždaug po penkiasdešimties metų Lietuva bus pasiturinti, tačiau anglakalbė šalis. Apie mūsų kalbos likimą reikia galvoti jau dabar. Juk istorikai teigia, kad net ir LDK laikais lietuvių kalba nebuvo valstybine.

 – Kaip vertinate Seimo sprendimą reglamentuoti Lukiškių aikštės statusą ir sutvarkymą?

– Susiklosčiusi situacija po trisdešimties atkurtos Lietuvos laisvės ir nepriklausomybės metų rodo, kad visuomenė dar bręsta, o vertybių sampratos skirtumai toli gražu neišnykę, galimai kartais net ir pakurstomi naujai. Turime įsisąmoninti, kad simbolių reikšmė yra svarbi pasąmonės poveikio dalis, negalima jų traktuoti vien tik kaip kažkokių formalių daiktų, kurie gali būti interpretuojami subjektyviai, pagal kažkieno individualią valią, prisidengiant meninės saviraiškos laisvės lozungais. Neatsakinga simbolių traktuotė gali palikti atviras nišas priešiškų jėgų poveikiui, pasaulio globalizacijos procesų fone.

Šios aikštės erdvės reglamentavimas, pradėtas dar sunkiais 1999 metais, vėl atnaujintas „ne iš gero gyvenimo“. Manau, kad itin atsakingi politiniai sprendimai, susiję su esminiais tautos istorinės raidos atminties klausimais, pagarbos imperatyvai, panašu, kad kol kas negali būti palikti savieigai ir likimo atsitiktinumų valiai. Yra teritorijos kuriose reikalingi ir puikiai tinka meniniai eksperimentai, tačiau yra vietos, kuriose turi būti aiškiai ir tiksliai apibrėžta elementari tvarka. Demokratinėje sistemoje jau tapo įprasti alkoholio bei rūkalų draudimai viešose erdvėse, tylos metas, renginiuose dažnai rekomenduojami aprangos kodai, pokalbių telefonu tvarka. Kai kuriose šalyse net asmeninių kvepalų poveikis neturi trikdyti aplinkinių. Laisvame pasaulyje egzistuoja ir kiti oficialiai įteisinti veiksmų ribojimai. O ką jau kalbėti apie draudimą keliauti karantino sąlygomis… Egzistuoja ir teisinė sąvoka „gera moralė“, gal ji turi būti giliau atskleista. Tai yra pažinimo, auklėjimo, ateities visuomenės saugojimo ir formavimo priemonės, nes šalia daugybės kitų tikslų, tam reikalinga valstybė, kurioje skirtingai mąstantys piliečiai turi taikai gyventi laisvės ir demokratijos sąlygomis. Natūralu, kad valstybė negali visiškai nusišalinti nuo gyvenimo realijų, kai rezultatai tampa ne tik subjektyviais kūrybos, bet ir paties gyvenimo prasmės simboliais. Žinome tiesas apie istorijos žinojimo svarbą. Manau, kad elgesio viešose erdvėse kultūrą, tradicijas ir veiksmų ribas būtina diegti sąmoningai ir nuosekliai, bet tai, aišku, toli gražu ne vien architektų darbas.

Laisvė be sąmoningos atsakomybės gresia paprasčiausiu chaosu ir anarchija. Projektuotojai nuolatos susiduria su gyventojų „laisvės sampratos išraiškomis“ savavališkai stiklinant balkonus, įrenginėjant kondicionierius, darkant fasadus, tveriant tvoras ir pan. Siekiant išgyvendinti šias tradicijas, pirmiausiai pati valstybė ir savivaldybės turi rodyti nuoseklumo principingumo ir elementarios, kasdienės tvarkos laikymosi pavyzdžius.

– Kaip Jūs įsivaizduojate, kokia turėtų būti Lukiškių aikštė? Ar apskritai įmanomas visus tenkinantis sprendimas?

– Pagal savivaldybės oficialiai pateiktą techninio projekto užduotį aikštė sukurta kaip (cituoju) „demokratiška miesto viešoji erdvė, kurioje būtų suderintos valstybinės reprezentacinės ir visuomeninės rekreacinės funkcijos Numatyti memorialinę vietą paminklui (valstybės simboliui) ir kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimui. Pasiūlyti paminklo pobūdį (vertikalus, horizontalus), parametrus (proporcijas, dydį), medžiagiškumą, mastelį su aikštės ir gretimybių dydžiu. Atlikus tvarkymo darbus aikštė turi būti estetiškai išbaigta ir funkcionuoti iki paminklo įrengimo etapo“.

Aikštė pilnai atitinka šias paskirtis, tai patvirtino gyvenimas. Nuo 2017 metų rudens, išardžius statybų tvoras, aikštėje įvyko gausybė renginių – nuo oficialių valstybinių švenčių su iškilmingomis karių rikiuotėmis, vėliavų pakėlimu, kovų atminties minėjimų iki meno parodų, mugių, linksmų miesto švenčių su įvairiausiais koncertais. Veikia atvira biblioteka, miestiečiai ir svečiai poilsiauja ir iškylauja ant žolės bei daugybės suoliukų saulės atokaitoje ar medžių paunksmėse.

Pasigirstantys būgštavimai, kad memorialinė funkcija aplinkai galimai suteiks liūdesio atspalvį, iš esmės nepagrįsti. Fizinė aikštės erdvė didelė (viršija keturių futbolo stadionų plotą), taigi joje realiai sukurtos visos užduotyje numatytų funkcijų zonos. Iki „atviro pliažo“ idėjos niekada nekilo jokių konfliktų ar susipriešinimo dėl netinkamo erdvės naudojimo.

Patriotinių organizacijų atstovai iki šiol neprieštaravo skirtingų nuotaikų ir scenarijų renginiams, džiaugėsi demokratišku aikštės įvaizdžiu, kuris nebeprimena sovietinių laikų košmarų, erdvės lankytojų gausa, fontanuose ir žaidimų aikštelėse krykštaujančiais vaikais.

Neprieštaravo net čiuožyklos ledui, nes nuoširdžiai tikėjo būsimo demokratiškai išspręsto istorijos atminties ir pagarbos memorialo vizija, laukė jo realizavimo.

Istorijos žinojimas, atmintis ir pagarba susieta su šių laikų gyvenimo aktualijomis – puikus, tikrosios laisvės išraiškos pavyzdys. Visa tai yra užkoduota aikštės sprendiniuose, jie atspindi istorijos daugiasluoksniškumą (čia tvyrojo žaliosios priemiesčių erdvės, vyko turgus, rengti cirko pasirodymai, tačiau čia buvo vykdomos ir laisvės kovotojų egzekucijos, karių rikiuotės ir pan.), tereikia viską nuosekliai įgyvendinti iki galo.

Oficialiai žinoma, kad memorialinėje aikštės dalyje suformuotame „Šimtmečio rate su tūkstantmečio juosta“ prieš buvusį KGB pastatą,  jau yra įbetonuotos ir pašventintos kapsulės, padėta informacinė lenta. Tai nėra žmonių kaulai ar kiti kapinių atributai – specialiose kolbose  savanorių pastangomis surinkta virš šimto relikvijų (žemės žiupsnelių, kovotojų asmeninių daiktų ir pan.) iš skirtingų laikų kovų už Lietuvos laisvę vietų. Idėjos prasmingumu neabejojančių žmonių lėšomis (šios aikštės dalies aikštės tvarkymo biudžetas buvo itin kuklus) jau įrengti stiprūs poliniai pamatai (laikinai užberti akmens skalda) būsimam akcentui – visų laikų kovotojų už Lietuvos laisvę memorialui su valstybės simboliu – Vyčiu.  Tamsios spalvos memorialinis takas veda link erdvės gilumoje, kur ties bažnyčia – stovi išsaugoti kryžius ir plokštė, skirti 1863m. sukilimo aukoms atminti.

Techniniame projekte pateikti memorialo sprendinio apmatai, jo vieta patvirtinta kartu su techniniu projektu, gautas to meto aplinkos ir kultūros ministerijų vadovų pritarimas. Įvyko visuomeninių organizacijų inicijuotas atviras pagrindinio valstybės simbolio konkursas, išrinkti laureatai.

Tiesiog stebėtina, kad mūsų šalyje visai neegzistuoja valdžios institucijų sprendimų perimamumas. Po įvykusių rinkimų, iš naujo suorganizuotos neapibrėžtą juridinį statusą turinčios kūrybinės dirbtuvės, kuriose, komisijai nesilaikant pateiktų savo sąlygų bei viešai žinomų kultūros paveldo vertybių apsaugos reikalavimų, atrinktas erdvei prieštaringas sprendinys, taranuojant nuosekliai vykusių darbų eigą, sustabdė aikštės užbaigimo procesą ir sukėlė šią naują diskusijų bangą. Sudaro toks įspūdis, kad kažkam naudingas šis niekada nesibaigiantis abstrakčių diskusijų procesas, inicijuojant vertybių perkainojimą tolstančio laiko sąskaita, išvengiant konkrečių sprendimų tvirtinimo.

 

https://structum.lt/wp-content/uploads/2020/03/LV_structum_outdoor_340x430_0320.jpg

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Būk pirmas!