Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Geotechnikos katedros docentė dr. Danutė Sližytė pabrėžia, kad konkrečiam statiniui tinkamiausio pamato tipo parinkimas priklauso nuo informacijos, gautos inžinerinių geologinių tyrimų metu, nustačius grunto kaitą, savybes, gruntinio vandens lygį.
Geologiniai grunto tyrimai būtini
Prieš projektuojant pamatus, kiekvienoje statybvietėje būtina atlikti inžinerinius geologinius tyrimus, išsiaiškinti konkrečios vietos grunto fizines ir mechanines savybes. Tyrimai turi būti pakankamai išsamūs, jų apimtis priklauso nuo pastato ar statinio sudėtingumo apkrovų lygio ir geologinių sąlygų. Kartais naudinga inžinerinius geologinius tyrimus suskaidyti į kelis etapus: žvalgomuosius, projektinius ir papildomus. Turint pirminius tyrimų rezultatus, galima patikslinti techninę užduotį geologams ir gauti optimalų informacijos kiekį. Ruošiant techninę užduotį, reikia žinoti būsimą žemės paviršiaus lygį, maksimalias iškasas ir pan. Jeigu statinys bus jau užstatytoje teritorijoje, tikslinga pasidomėti, kokie pamatai yra po kaimyniniais pastatais.
Ruošiant darbo projektą, gruntas turi būti ištirtas bent jau per tris pamato pločius giliau pamato pagrindo. Šiais laikais stebima gana bloga tendencija: kai kurie inžinieriai geologai labai formalizuoja techninę užduotį ir, žinoma, visada remiasi Statybos techniniu reglamentu. Tarkime, techninėje užduotyje prašoma išgręžti 6 m gręžinius ir atlikti tokio pat ilgio statinės penetracijos bandymus. Nors tyrimų metu inžinierius geologas mato, kad nepasiektas stiprus pagrindas, vis tiek giliau jis netirs, nes užduotyje taip neparašyta. Turint tokius tyrimus, netgi nelieka galimybės pakoreguoti techninės užduoties kitame tyrimų etape.
Pasak dr. D. Sližytės, ištyrus gruntą bei suprojektavus pamatus, juos įrengiant nereikėtų pamiršti geologinės ataskaitos: „Reikia prisiminti, kad tyrimai vis dėlto atlikti tik atskiruose taškuose, o tarp tų taškų likusioje statybos aikštelės vietoje turime tik prielaidas apie gruntą. Tomis prielaidomis dažnai remiasi ir kai kurie pamatų projekto sprendiniai. Dėl šios priežasties, iškasus pamatų duobę ar įrengiant pamatus, turėtų būti patikrinama, ar statybos metu randamas tas pats gruntas kaip ir atliekant inžinerinius geologinius tyrimus. Jeigu aptinkami kiti gruntai ar kitoks sluoksnių storis, būtina informuoti konstruktorių, kad jis patvirtintų arba pakeistų projektinius sprendinius. Būna ir kuriozinių situacijų, kai gręžiniai daromi ar zonduojama lokaliai suardytame grunte, pataikoma į seną užpiltą šulinį ir apie aikštelę sprendžiama iš vietinio susilpnėjimo.“
Gilieji pamatai – silpnam gruntui
Silpnuosiuose gruntuose – durpėse, puriame smėlyje, dumble ar kt. – statomiems pastatams rekomenduojama rinktis giliuosius pamatus. Lietuvoje daugiausia naudojami poliniai pamatai. Polių tipas, gylis priklauso nuo statybvietės geologinių sąlygų ir konkretaus statinio projekto. Atsižvelgiant į gruntą bei apkrovą, polių ilgis gali labai skirtis ir būti nuo kelių iki keliolikos metrų.
Pasak dr. D. Sližytės, būtina jau projektuojant apgalvoti ne tik polių tipą, ilgį, naudojamas technologijas, bet ir galimą poveikį aplinkai. Dėl spraustinių vibracinių ar kaltinių polių įrengimo metu veikiančių dinaminių poveikių gali būti pažeistos aplinkinių pastatų ar statinių konstrukcijos.
Seklieji pamatai – ne tik individualiems namams
Lengvų konstrukcijų mediniai, karkasiniai namai perduoda pamatui palyginti nedideles apkrovas. Tad, jeigu gruntas yra stiprus, individualaus namo statybai tinka seklieji pamatai. Anot dr. D. Sližytės, juos klojant labai svarbu kokybiškai paruošti pamatų duobę – vengti suardyti natūralią laikančiojo grunto struktūrą. To nepadarius pamatai gal sėsti, pastatas deformuotis ir supleišėti. Gruntas taip pat turi būti apsaugotas nuo vandens bei šalčio poveikio. Docentė pastebi, kad dideliuose pramonės objektuose, daugiabučių statyboje seklieji pamatai yra primiršti. Tačiau, kuris pamatų tipas ekonominiu aspektu yra geriausias, galima nuspręsti tik atlikus variantinį projektą ir įvertinus visus aspektus. „Šiuolaikinės statybos tempai dideli, dažnai būna, kad įrengiami pamatai, o dar nėra galutinai suprojektuotos visos komunikacijos, žinomos tik apytikslės vietos. Klojant sekliuosius pamatus, būtina žinoti pamato pagrindo lygį, svarbu užtikrinti gerą jo sąlytį su laikančiuoju grunto sluoksniu. Be to, pamatus būtina kloti giliau už komunikacijas. Jei komunikacijos bus įrengtos giliau, įvykus skysčių nuotėkiui, gali būti paplautas arba išjudintas natūralus gruntas. Tai lemia per didelį pamatų nusėdimą arba net konstrukcijų griūtį“, – pabrėžia dr. D. Sližytė.
Svarbiausia – atsparus gruntas
Įrengiant sekliuosius pamatus, svarbu ir tai, ar namas planuojamas su rūsiu. Nuo to priklauso pamato įgilinimas. Pastatuose be rūsio rekomenduojama atkreipti dėmesį į šalčio įtaką ir grunto kilsnumą. Mūsų klimato sąlygomis renkant sekliojo pamato įgilinimą, būtina atsižvelgti į pagrindu naudojamo grunto jautrumą šalčio poveikiui. „Pagal tai gruntai skirstomi į kilsniuosius – tai moliniai gruntai, dulkingieji bei smulkieji smėliai kapiliarinio prisotinimo zonoje. Nekilsnieji – uoliniai, labai rupūs gruntai su smėlio ar stambesniu užpildu, žvyrai, rupieji bei vidutinio rupumo smėliai. Esant nekilsniems gruntams, pamato gylis nepriklauso nuo sezoninio įšalo gylio. Nustačius, kokie gruntai yra pamatų pagrindas, reikia apskaičiuoti minimalų pamatų įgilinimą pagal kilsnumą. Apskaičiavus, minimalus įgilinimas pagal šią sąlygą Lietuvoje tikrai bus mažesnis nei dar galiojanti nuomonė, kad minimalus įgilinimas turėtų būti ne mažesnis nei 120 cm“, – teigia pašnekovė.
Pastaruoju metu individualių namų statyboje populiarėja plokštuminiai pamatai. Statybų specialistai siūlo tokius pamatus naudoti tik ant stipraus grunto. Reikia nepamiršti, kad, išliejus pamatų plokštę, daryti kokius nors komunikacinių įvadų pakeitimus jau tampa sudėtinga.
