Architektūra turi įtakos formuoti miestiečių gyvenimo būdą. O kaip yra su atvirkštiniu variantu? Kiek patys miestiečiai gali formuoti architektūrinę aplinką?

Manau, sakyti, kad architektūros įtaka bendruomenei vienakryptė, būtų labai kategoriška. Tai reikštų, kad ten, kur architektūrinė aplinka nekokybiška, gyvena kažkuo prastesni žmonės. Arba atvirkščiai, idealioje architektūrinėje aplinkoje formuojasi idealios bendruomenės. Realybėje situacija priešinga – ten, kur iššūkiai didžiausiai, telkiasi aktyviausios bendruomenės. Ir priešingai – kur gyvenimas patogus ir aprūpintas, dažnai rasime pasyvesnius gyventojus. Todėl greičiau reikėtų pripažinti, kad vietovėse, kuriose architektūrinė aplinka leidžia arba bent jau netrukdo, teritorinės bendruomenės formuojasi savaime, pavyzdžiui, kaimuose, miesteliuose ir mažuose miestuose. Dėl didesnio gyventojų skaičiaus, silpnesnių jų kontaktų didmiesčiuose, tarp jų ir Vilniuje, situacija labiau komplikuota. Visgi sostinės gyventojai taip pat telkiasi ir vis aktyviau siekia spręsti su gyvenamosios aplinkos formavimu susijusius klausimus.

Gali būti, kad gyventojų aktyvumas susijęs su gyvenamosios aplinkos masteliu. Teritorinių bendruomenių įtaka raiškiausia kaimynijų lygmenyje. Kaimynija yra smulkiausias savarankiškas gyvenamasis teritorinis vienetas, besiformuojantis aplink aiškiai išreikštą kasdienių paslaugų centrą. Kaimynija taip pat pasižymi tam tikru tik jai būdingu charakteriu, kurį lemia jos istorinė raida, susiklostęs urbanistinis audinys, gyventojų socialinė ir demografinė struktūra ir kiti veiksniai. Kaip tik dėl šios priežasties, modulio „Architektūra ir bendruomenė“ užduotyje kaimynijas pasirinkome kaip pagrindinį vietovės esamos būklės ir bendruomenės poreikių tyrimo objektą.

Kaip manote, ar vilniečiai jau pakankamai dalyvauja miestui svarbių klausimų sprendimuose? Ką galbūt reikėtų daryti, kad aktyvumas didėtų?

Jau dešimtmetį domiuosi bendruomenių įsitraukimu į gyvenviečių aplinkos formavimą ir, reikėtų pasakyti, tikiu teritorinių bendruomenių ateitimi. Nuo kitų bendruomenių tipų – profesinių, pomėgių, protesto ir pan. – jos skiriasi savo žiniomis apie konkrečią jų gyvenamą vietovę. Šių bendruomenių nariai yra vietiniai ekspertai, apie vietovę žinantys daugiau nei bet kokie kiti specialistai. Jie ne tik gali pasakyti, ko jų gyvenamosiose teritorijose reikia jau šiandien, ir ko galbūt prireiks ateityje, bet kartu yra atviri konstruktyviai diskusijai, originalioms idėjoms, alternatyviems pasiūlymams. Nors bendruomenių dalyvavimo miesto reikaluose tradicija Lietuvoje dar tik formuojasi, bet VGTU Urbanistikos katedra jau kurį laiką savo kuruojamose disciplinose siekia supažindinti studentus su bendruomenių „judėjimu“, formuoti jų profesinius gebėjimus, atsižvelgiant į šioje srityje kylančius iššūkius.

Teritorinių bendruomenių narių dalyvavimas sprendimų, susijusių su jų gyvenamąją aplinka, priėmime yra ne tik sveikintinas, bet ir būtinas. Aišku, svarbiausia suvokti, kad sprendimai negali gimti per naktį. Kartu dirbti turi mokytis ne tik bendruomenių atstovai, bet ir architektūros, urbanistikos bei savivaldos specialistai. Visam tam reikia laiko, kurio, bent šiuo metu, viena arba kita proceso pusė per dažnai nėra linkusi skirti. Reikia nepamiršti ir to, kad bendruomenes paliečiantys projektai neturi pabaigos – tiek pat, kiek ir pradinės diskusijos, projekto rengimas bei įgyvendinimas, yra svarbi ir suformuotos miesto viešosios erdvės, pastatytų įrengimų tolesnė priežiūra ir išlaikymas.

Kalbant apie miestiečių dalyvavimą miesto kūrime, ar išskirtumėte vieną kitą sėkmės atvejį?

Sėkmingais derėtų laikyti visus vienokiu ar kitokiu teigiamu rezultatu pasibaigusius atvejus. Apskritai, nesu tikras, ar šiuo metu žiniasklaidoje nušviečiami procesai ir socialiniuose tinkluose vykstančios diskusijos reprezentuoja tikrąjį Vilniaus ar kitų Lietuvos miestų ir kaimo bendruomenių veidą. Savo praktinėje, akademinėje ir mokslinėje veikloje susiduriu išskirtinai tik su atsakingais, kūrybingais, gebančiais kritiškai mąstyti ir toliaregiškai modeliuoti situaciją bendruomenių atstovais. Dažnai lengva kritikuoti įvairius procesus ir projektus, į juos neįsigilinus, nesuprantant jų priešistorės, projekto tikslų ir uždavinių, kompleksiško proceso ir kitų aspektų. Gal todėl, atsiribodami nuo garsiai besireiškiančių protesto bendruomenių, realių teritorinių bendruomenių nariai yra linkę nuosekliai ir kantriai siekti jų gyvenamosios aplinkos pagerinimui aktualių projektų įgyvendinimo. Nors šie projektai gali atrodyti smulkūs ir nereikšmingi, kaip vaikų žaidimo aikštelė, viešojo transporto stotelė ir pan., jie turi didžiulį teigiamą poveikį vietos gyventojams.

Kiek miesto bendruomenės turi įtakos jo tapatybės formavimuisi?

Miestas ir yra jo bendruomenės. Todėl miesto tapatybę galima suvokti kaip atskirų jį sudarančių bendruomenių tapatybių koliažą. Kadangi miesto išskirtinumas dažniausiai patiriamas per jo urbanistines viešąsias erdves, aktyvesnis teritorinės bendruomenės dalyvavimas jai artimiausių kaimynijos viešųjų erdvių formavime galėtų tapti puikia priemone didinti vietos gyventojų indėlį į kryptingai formuojamą vietovės įvaizdį. Tiesa, kartais viešųjų erdvių projektavime vis dar per daug laiko skiriama diskusijai apie erdvės dizainą ir kitas projekto detales, kurių architektūrinė kokybė yra tiesioginė projekto autorių (architektų) užduotis ir atsakomybė. Bendruomenės reprezentavimui kur kas svarbiau gali būti tai, kas vyksta aplink tvarkomą esamą ar kuriamą naują miesto viešąją erdvę. Jei erdvių prieigose būtų formuojami lokalūs socialinių paslaugų centrai, telkiamos įvairios bendruomeninės veiklos, teritorinių bendruomenių poveikis miesto tapatumui tik stiprėtų.

Žvelgiant iš bendruomenių perspektyvos, kokia kryptimi toliau turėtų judėti Vilnius?

Vilnius, kaip valstybės sostinė, iš dalies yra „pasmerktas“ būti didžiausiu ir moderniausiu Lietuvos miestu. Tačiau šiame vaizdinyje turėtų būti atrasta tinkama vieta ne tik miesto istorijai, bet ir kultūrai, kurią iš esmės lemia miestą sudarančios bendruomenės, jų įvairovė ir aktyvumas. Nemanau, kad būtų objektyvu kalbėti apie vieną Vilniaus viziją, vienalytį ir vienintelį jo identitetą, nes tokiu atveju paliestume tik labai mažą dabartinio miesto dalį – greičiausiai, jo istorinį branduolį ir centrinę dalį. Už pastarųjų gyvuoja daugybė kitų Vilniaus kasdienybės realijų. Kiekviena kaimynija, kiekviena joje šeimininkaujanti bendruomenė turi teisę, kad jos tapatybės ženklai būtų reprezentuoti miesto įvaizdyje. Turiu galvoje ne formalų reprezentavimą, bet pripažinimą, kad šios teritorinės bendruomenės egzistuoja, ir jos turi teisę pasisakyti juos tiesiogiai liečiančiais miesto tvarkymo ir plėtros klausimais. Tad, jei reikėtų apibendrinti, sakyčiau, kad Vilnius jau dabar yra, o ateityje turėtų išlikti ir toliau formuotis kaip pažangių ir aktyvių bendruomenių miestas. Kaip tik dabar puikus metas, ypač su architektūriniu aplinkos formavimu dirbantiems specialistams, taip pat savivaldos ir pačių bendruomenių nariams mokytis dirbti kartu, siekiant šios vizijos įgyvendinimo.