XX a. – naujų technologijų ir medžiagų kūrimo laikotarpis. Architektūros srityje – tai stiklo era, kai stiklas pradėtas naudoti ne tik kaip apdailos medžiaga, bet ir kaip bendrumo su gamta sampratos įkūnijimas. Stiklinių namų aušra sutapo ir modernizmo stiliaus ištakų periodu. Na, o vadinamieji trys modernistinės architektūros banginiai, atsiradę mechanizavimo ir industrializacijos laikais, buvo betonas, plienas ir plokščias stiklas.
STIKLO EROS AUŠRA
Pirmą iš tikrųjų stiklinį namą 1851 m. pirmajai pasaulinei parodai Londone pastatė sodininkas ir architektas Josephas Paxtonas. Jo „Crystal Palace“ – ketaus ir stiklo architektūrinės sąjungos pavyzdys – buvo vadinamas didžiuliu XIX a. proveržiu. Apie šio objekto išskirtinumą byloja tai, kad pakartoti panašų projektą tapo įmanoma tik po beveik 40 metų, kai Louisas Sullivanas Čikagoje pastatė stiklinį dangoraižį.
Vėlesnė namų iš stiklo istorija buvo itin sėkminga. Kitaip ir negalėjo būti, nes stiklo namų aušra sutapo su modernizmo stiliaus ištakomis.
PAVEIKĖ VISĄ XX A. ARCHITEKTŪROS RAIDĄ
Skaidriųjų pastatų istorija neatsiejama nuo modernizmo architektūros legendų – Le Corbusier ir Ludwigo Mieso van der Rohe. Pirmasis jų kartu su laisvu išdėstymu, plokščiais ir valdomais stogais aktyviai skatino skaidrumą, fasadų permatomumą, o kartu ir stiklo naudojimą. „Raktas į viską – šviesa: šviesa apšviečia formas, o tada jos pradeda skleisti emocinę galią“, – rašė Le Corbusier.
Architektas L. Miesas van der Rohe atskleidė architektūrinę stiklo svarbą, 1929 m. pasaulinei parodai, kuri vyko Barselonoje, sukurdamas iki šiol nepamirštamą šedevrą – Vokietijos paviljoną. Pastatas su stikline siena tapo kertiniu ne tik pačiam architektui, bet ir paveikė visą XX a. architektūros raidą. Per karą paviljonas buvo sunaikintas ir tik 1986 m. ispanų architektai be brėžinių, vadovaudamiesi tik negausiomis tarpukario nuotraukomis, savo intuicija ir labai šykščia archeologija, atstatė L. Mieso van der Rohe kūrinį. Vėliau architektas įgyvendins ir savo stiklinių dangoraižių svajonę – gyvenamuosius namus Čikagoje (1951), ir biurus „Seagram Building“ (1958), ir IBM (1971) Niujorke.
KAI IŠ VISŲ PUSIŲ SUPA PRABANGIAUSI TAPETAI
Pasakojant apie stiklo pastatus, neįmanoma nepaminėti ir pirmųjų privačių stiklinių namų. 1945 m. gerai žinoma Čikagos gydytoja Edith Farnsworth pateikė L. Miesui van der Rohe užsakymą pastatyti namą. Projektas buvo baigtas 1947 m., bet statyba pradėta tik 1950 m. ir užbaigta 1951-aisiais. Namas yra 30 m nuo upės ir pakeltas ant sijų virš žemės, taip siekiant ne tik apsaugoti jį nuo potvynių, bet ir kurti ore plaukiančio statinio iliuziją. Namo sienos stiklinės, jį visą sudaro viena erdvė su medine šerdimi, kurioje paslėptas židinys, virtuvė ir du vonios kambariai. Pastatas taip pat aprūpintas šildymo sistema – vamzdžiai įrengti grindyse. Nepaisant to, kad lakoniškos konstrukcijos yra toli gražu ne natūralios biomorfinės formos, atrodo, kad jos ištirpsta kraštovaizdyje. Pasak L. Mieso van der Rohe, taip ir turi koreliuoti žmogiškasis bei dieviškasis pradai: įsiskverbti ir papildyti vienas kitą, išsaugodami savo pradinę esmę.
Panašų statinį dvejais metais anksčiau sugebėjo pastatyti L. Mieso van der Rohe mokinys ir sekėjas Philipas Johnsonas. Jis stiklinį namą pasistatė sau ir šiandien jo projektas „Glass House“ yra ne tik labai garsus, bet ir vienas ryškiausių modernistinės architektūros pavyzdžių. Stiklinis namas yra visiškai permatomas, išskyrus viduje esančią cilindrinę plytų struktūrą, kurioje iš vienos pusės yra įėjimas į vonios kambarį, o iš kitos – židinys. Visas namas sudalijamas į atskiras erdves tik spintomis ir knygų lentynomis, todėl iš tikrųjų – tai tik vienas didelis kambarys. Kai Ph. Johnsonas pradėjo statyti, turėjo penkių akrų plotą ir svarbiausias dalykas, kurį architektas norėjo išsaugoti, buvo miško panorama. Be jos viskas prarasdavo prasmę. Todėl kūrėjas nesiliovė pirkti aplinkinį mišką. Ph. Johnsonas juokavo, kad „turi labai brangius tapetus“, galvodamas apie medžius, kurie pro stiklines sienas atrodė pasiekiami ranka.
1997 m. Ph. Johnsono stiklinis namas buvo paskelbtas nacionaliniu istoriniu paminklu ir iki šiol vis dar laikomas modernizmo stebuklu. Jo kompozicijos grožis aplinkinio kraštovaizdžio fone jau ilgus dešimtmečius verčia daugybę žmonių vykti į Konektikutą, kad galėtų pasinerti į kvapą gniaužiantį begalybės pojūtį.
STIKLINĖ ARCHITEKTŪRA NAUJAISIAIS LAIKAIS
Šiandien, stiklui įgavus naujų fizinių savybių, stiklinė architektūra perteikia naujas prasmes. Ji pabrėžia ne tik susiliejimą su gamta, bet ir jos tausojimą, energijos taupymą, atsinaujinančių energijos šaltinių naudojimą. Stiklas vėl tapo naujausių architektūrinių tendencijų įsikūnijimu. Šiandien jis gali sulaikyti kenksmingus spindulius, išsaugoti šilumą patalpose, ją reguliuoti, apsaugoti nuo išorinio dirginančio triukšmo.
XXI a. stiklas tapo viena pagrindinių statybinių medžiagų. Atsparumas oro sąlygoms, kietumas, stiprumas, išskirtinis cheminis patvarumas, ilgalaikiškumas leidžia jam pakeisti plytas, medieną ir betoną. Pastatų aptvarai ir atraminės konstrukcijos, interjero elementai – visi jie gali būti stikliniai.
Nors dangoraižiai tapo įprastu mūsų miestų elementu, maži stikliniai namai kelia nuostabą ir norą juose apsigyventi. Kiekvienas jų atkartoja Ph. Johnsono susiliejimo su gamta idėją.
VISKAS IŠ STIKLO
Mažutis stiklinis namukas ant Ontarijo ežero kranto, Kanadoje, pavadintas „Fotografo studija“ ir leidžia tiesiog ištirpti nuostabiame peizaže.
Kitas nuostabaus skaidrumo pastatas netrukus bus įrengtas toli nuo smalsių akių. Šiame architektūriniame stebukle visi baldai, išskyrus lovą, yra pagaminti iš stiklo. Jo autorius – italų architektas Carlo Santambrogio – teigia, kad namas bus pastatytas regione, kur temperatūra nukrenta žemiau nulio. Pasak jo, tai nebus problema, nes beveik nematomi šildymo elementai yra įmontuoti į 7 mm stiklą ir leis sukurti patogų mikroklimatą. Stiklinėse sienose taip pat įmontuoti specialūs elementai, kurie tamsina namų sienas vos paspaudus specialų mygtuką. C.
Santambrogio atkreipia dėmesį, kad gali sukurti stiklo pastatą bet kokioms oro sąlygoms, nesvarbu – ar tai būtų Sibiro šalnos, ar atogrąžų karščiai. Ir jis visiškai teisus. Ant Baikalo ežero kranto, kur temperatūra krenta iki –50 °C, jau stovi stiklinis namas. Su Sibiro šalčiais kovoja alternatyvi šildymo sistema – šildomosios grindys. Oras natūraliai kyla iš apačios į viršų, tačiau ant stiklo nesusidaro kondensato, o langų nedengia dideli radiatoriai. Tačiau pagrindinė sąlyga, kuri leido sukurti tokį namą atšiauraus klimato sąlygomis, – naujosios technologijos, nuolat tobulinančios energiją taupančius stiklo paketus.
Italo kolega – iš Kazachstano kilęs architektas Aibekas Almasovas – suprojektavo neįprastą stiklinį pastatą, kurio patalpos aukštis 12 metrų. Namo sienos bus visiškai stiklinės, leidžiančios mėgautis aplinkinės gamtos panorama, net dušo kabina – visiškai skaidri. Išilgai sienos krašto eis minimalistinė spiralės formos laiptinė. Ji ves ant stogo, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į žalią jūrą. Neįprasto namo centre turės augti pušis, kuri bus natūralus pagrindinis interjero elementas. A. Almasovas daug dėmesio skyrė namo ekologiškumui: stogas rinks ir valys lietaus vandenį, o prie namo sienų bus pritvirtintos saulės kolektorių plokštės.
Architektas atkreipia dėmesį, kad pastatas suprojektuotas taip, kad leistų ištrūkti iš „betono dėžių“ ir pajusti bendrumą su gamta. Pakilimą namo laiptais ant stogo jis lygina su dvasinio apsivalymo etapais. Projektas sukėlė didžiulį visuomenės susidomėjimą, tačiau liko tik popieriuje, nes investuoti į tokį projektą kol kas niekas nesiryžo.
Dar vienas mažosios architektūros pavyzdys stiklo namas, pastatytas vaizdingoje Suomijos vietovėje, kuri suprojektavo architektai Linda Bergroth ir Ville’is Hara. Pastatas yra klasikinės formos su daug juodų detalių, o įrengti saulės kolektoriai užtikrina namo energinį autonomiškumą.
GYVENIMAS… ŠILTNAMYJE?
Įdomu, kad naujaisiais laikais viena iš stiklinių namų atšakų grįžta prie savo ištakų – oranžerijos. Puikus pavyzdys – Švedijoje pastatytas „Naturhus“. Namo savininkai iš pradžių norėjo energiją taupančio statinio, bet architektas Bengtas Warne, parodęs, kaip galima apšiltinti namą, naudojant šiltnamį, įtikino tiesiog patobulinti jų vasarnamį. Ekologinės pakraipos architektas B. Warne pirmąjį tokį natūralų namą pastatė dar 1974 metais. Visa išorinė šiltnamio metalo konstrukcija padengta 4 mm stiklu, kuris leidžia gyventojams mėgautis švelniu Viduržemio jūros klimatu. Šiltnamis leido namo viduje išlaikyti 15–20 °C šilumą, kai lauke –3 °C, ir visus metus valgyti šviežias daržoves, auginamas po stikliniu namo stogu. Jame gyvenanti šeima taupo šilumą ir yra visiškai nepriklausoma nuo miesto nuotekų sistemos. Absoliučiai visos organinės atliekos kompostuojamos ir vėliau panaudojamos kaip trąšos.
Pastaruoju metu išryškėjo dar viena netradicinė šiltnamių principo pritaikymo tendencija – kultūros paminklų apsauga. Kartais ji net yra naujas stiklinis statinys, apgaubiantis senąjį pastatą.
Stebint bendrąsias stiklinių namų vystymosi tendencijas, nėra abejonių, kad naujosios technologijos ir beribė architektų fantazija dar ilgus metus leis stiklui užtarnautai mėgautis architektūrinio Olimpo viršūne.
