Patį žemės drebėjimą buvo galima išmatuoti sekundėmis, tačiau Antakijos (Turkija) gyventojai jo atgarsių beveik nepajuto. Daugiau kaip 50 000 žmonių žuvo, o milijonai buvo priversti palikti namus, kai praėjusių metų vasario 6 d. du 7,8 ir 7,5 balo stiprumo žemės drebėjimai sukrėtė šalies pietinį regioną ir Sirijos šiaurę.
Hatajaus provincijos sostinė Antakija (istorinis pavadinimas – Antiochija) buvo vienas iš labiausiai nukentėjusių miestų Turkijoje – pranešama, kad beveik 80 % pastatų sugadinta nepataisomai.
Pasak architektūros firmos „Foster + Partners“ atstovo Nicolos Skaranaro, praėjusį mėnesį paskelbusio bendrąjį planą, kuriuo siekiama ne tik atstatyti ir atgaivinti miestą, bet ir apsaugoti jį nuo žemės drebėjimų, potvynių ir kitų stichinių nelaimių – tai buvo neįsivaizduojama nelaimė.
Foster + Partners apskaičiavo, kad dar prieš praėjusių metų žemės drebėjimą daugiau nei 45 000 gyventojų, gyvenančių 2,5 mln. kvadratinių metrų plote, grėsė ne tik žemės drebėjimų, bet ir potvynių pavojus, o klimato krizės sąlygomis tokių incidentų tikimybė tik didės.
Atsparumas
Kai praėjus šešiems mėnesiams po žemės drebėjimo nevyriausybinė organizacija „Türkiye Design Council“ pavedė įmonei vadovauti tarptautiniam komandų konsorciumui, rengiančiam regiono atstatymo strategiją, svarbiausia buvo užtikrinti atsparumą abiem pasikartojančioms grėsmėms.
Architektūra ir gatvių dizainas bus pirmoji apsaugos nuo žemės drebėjimo linija, įskaitant kompaktiškus pastatus, kurie turėtų geriau atlaikyti seisminį aktyvumą nei dideli ir ilgi „L“ formos statiniai, kurie anksčiau buvo Antakijoje.
Barselonos pavyzdžiu sukurtuose „superblokų“ kvartaluose bus skatinamos zonos be automobilių, kuriose po nelaimės bus užtikrintas kelių maršrutų pasirinkimas – tiek avarinėms tarnyboms, tiek gyventojams.
Scaranaro aiškina, kad tokia tvarka taip pat pagerina gyvenimo kokybę, nes sumažėja transporto srautai – tai didelis pokytis mieste, kuriame anksčiau dominavo automobiliai – ir padaugėja žaliųjų miesto erdvių.
Jis pridūrė, kad žaliosios erdvės gali būti labai svarbios apsaugant nuo potvynių, nes palei upę pažymėta nemažai žemės, kurioje negalima atstatyti pastatų. Vietoj to šiose didelės rizikos zonose bus įrengta ištisinė upės pakrantė ir parkai, kurie veiks kaip natūrali „buferinė zona“, kai krantai prasivers, ir sugers potvynio vandenį.
Vietinėmis rūšimis apsodintas žaliųjų erdvių ir vietos bendruomenės parkų tinklas taps gyvybiškai svarbiomis floros ir faunos buveinėmis ir „žaliaisiais koridoriais“, leidžiančiais laisvai judėti laukiniams gyvūnams. Šis metodas taip pat padės įgyvendinti bendrojo plano tikslą padvigubinti vienam gyventojui tenkančių žaliųjų plotų kiekį.
„Manėme, kad (anksčiau) galimybė naudotis žaliosiomis erdvėmis nebuvo labai demokratiška“, – sakė Scaranaro.
„Jei iš tikrųjų naudosime tai, kas yra, gerbsime gamtą ir sukursime šį gražų biologinės įvairovės koridorių, suteiksime miestui gražių pėsčiųjų, dviračių takų ir žaliųjų erdvių.“
Pasitikėjimo stiprinimas
Statybos prasidėjo rengiant bendrąjį planą, o inžinerinių konsultacijų įmonė „Buro Happold“ prognozuoja, kad visiškas miesto atgaivinimas užtruks 10 metų.
Vis dėlto bendrojo plano autoriai tikisi, kad pamokas bus galima išmokti gerokai anksčiau, nei bus padėta paskutinė plyta. Planavimo konsorciumas nori sukurti „naują bendradarbiavimo planą, kaip atgaivinti nelaimės ištiktus miestus“ visame pasaulyje, ir Scaranaro mano, kad labai trūksta požiūrio, kuris būtų orientuotas į klimato kaitą.
„Tai turėtų būti pirmoje vietoje – taip nėra visada“, – sakė jis.
„Deja, kai skaitome naujienas, vyksta daug panašių stichinių nelaimių.Kaip galime įgyvendinti tokio lygio atsparumą, kol dar nieko neįvyko?
„Svarbiausia, kad į tai pažvelgtume. Vartojame terminą „tvarumas“, bet kartais reikia jam suteikti prasmę.“
Tačiau, nors planas apima visą pasaulį, jis pirmiausia buvo parengtas Antakijos gyventojams ir iš dalies jų sukurtas, tvirtino Scaranaro.
Tarp visų kalbų apie atgaivinimą ir naujas funkcijas svarbiausias tikslas buvo išsaugoti miesto „dvasią“. Ypač vyresnio amžiaus gyventojai buvo pakviesti į tiesioginius pokalbius, kad perteiktų savo prisiminimus apie miestą ir viltis, susijusias su juo.
„Čia kalbama ne apie pastatus, o apie pasitikėjimo ir priklausymo jausmo kūrimą. Norime, kad žmonės jaustųsi taip, tarsi jie būtų pastatę šią vietą atgal“, – sakė Scaranaro.
