Jurbarko rajono savivaldybė gyvena dideliais pokyčiais įvairiose srityse – ekonominėje, švietimo, socialinėje, žemės ūkio. Savivaldybės teritorija yra labai įdomi, kaip ir jai keliama urbanistinė vizija. Pietinė savivaldybės teritorijos riba – Nemuno upė, tad ji atlieka nemažą vaidmenį, kuriant miesto viziją

Jurbarko rajono savivaldybė dalyvauja žurnalo STRUCTUM organizuojamame nacionaliniame architektūros ir urbanistikos konkurse „Išmanusis miestas 9“.

Portalas Structum.lt kalbina konkurse dalyvaujančių miestų žinomus žmones ir šį kartą pristato pokalbį su žurnaliste Rūta Vasiliauskiene, kuri jau ilgus metus gyvena šiame jaukiame miestelyje.

Kaip pati Rūta sako, ji tikra jurbarkietė – Jurbarke gimė ir užaugo. „Jei jaunystėje ir galvojau apie didmiesčius, tos mintys, matyt, nebuvo rimtos, nes niekada net nepabandžiau išvažiuoti gyventi kitur.

Gyvenimas taip susiklostė, kad pastaraisiais metais tapau lyg ir Jurbarko metraštininke: iš pradžių – dirbdama Jurbarko kultūros centre, o vėliau – laikraštyje „Mūsų laikas“, o ypač – gyvosios istorijos žurnale „Jurbarko laikas“, kuriame publikuojami didelės apimties ir profesionaliai parengti straipsniai istorinėmis ir kultūrinėmis temomis, pasakojama apie iškilius iš šio krašto kilusius žmones, dalijamasi regiono gyventojų „sėkmės istorijomis“.

Rašydama apie mūsų miesto praeitį ir dabartį, čia gyvenusius ir tebegyvenančius žmones dar labiau pajutau tas šaknis, kurios nusitęsia šimtmečius į praeitį, jungia mus su praėjusiomis kartomis ir maitina dabartinį, trijų upių santakoje įsikūrusį mano miestą ir jo žmones“, – pasakoja pašnekovė.

Žurnalistės nuomone, Jurbarko išskirtinumas – jo geografinė padėtis prie trijų upių: Nemuno, Mituvos ir Imsrės. Pasak jos, Jurbarkui visada ypač svarbus buvo Nemunas – daugiaamžė pagrindinė vandens arterija, pagal kurią stovėjo gynybinė pilių grandinė kovų su kryžiuočiais metu viduramžiais, o vėliau vyko susisiekimas su tolimiausiais kraštais: sruvo nesustojantis krovinių ir keleivių srautas.

Tuomet Jurbarkas, vienas iš didžiausių Nemuno uostų, buvo reikšmingas, čia kūrėsi pramonė, virė gyvenimas. Vėliau, kai pagrindine krovinių ir keleivių pervežimo priemone tapo geležinkeliai, Jurbarko reikšmė sumenko, nes šis kelias į šiuos kraštus taip niekada ir neatėjo.

„Žinoma, geležinkelio nebuvimas Jurbarką išgelbėjo nuo tapimo dideliu ir triukšmingu pramoniniu miestu, nes sovietmečiu čia buvo ketinama statyti naftos perdirbimo gamyklą, vėliau pastatytą Mažeikiuose, cemento bei aliuminio fabrikus.

Neabejotina, kad tuomet visas miesto grožis ir rekreacinis potencialas būtų buvę sunaikinti, nes sovietmečiu miestų plėtrą vykdė žmonės, kuriems jie, tie miestai, visiškai nerūpėjo. Sakykime, Jurbarke visos didžiosios gamyklos buvo suprojektuotos ir pastatytos vakarinėje miesto dalyje, pušynuose, tarpukariu buvusiuose miestelėnų poilsio ir atostogų vieta“, – sako Rūta.

Pašnekovės tikinimu, atgavus nepriklausomybę Jurbarkas, nors gal ir ne taip greitai, kaip norėtųsi jurbarkiečiams, tampa tikru turistiniu ir rekreaciniu miestu. Visų upių – Nemuno, Mituvos ir Imsrės – pakrantės pritaikytos miestiečių ir svečių poilsiui, įrengti pėsčiųjų ir dviračių takai, poilsiavietės, vaikų žaidimų aikštelės. Rūta džiaugiasi, kad dviračių takais jau galima apvažiuoti visą miestą bei panemune pasiekti Skirsnemunę, Šilinę, Panemunės ir Raudonės pilis ir išvardija visą eilę miestelio privalumų.

Nemune kiekvienais metais vis daugėja upinių bei pramoginių laivų ir netgi baržų. Sutvarkytas Dvaro parkas, dabar įrenginėjamas pažintinis takas tarp Mituvos upės ir uosto. Jurbarke saugomas ir puoselėjamas čia gyvenusių žymių žmonių paveldas, įamžinamas tarpukariu gausios žydų bendruomenės atminimas, o Sinagogų aikštėje įrengtas Izraelio skulptoriaus Dovydo Zundelovičiaus sukurtas Memorialas neturi analogų pasaulyje.

Dvaro parke įsikūrusiame skulptoriaus Vinco Grybo memorialiniame muziejuje, kuriam vadovauja jo anūkė Rasa Grybaitė, ne tik yra didelė šio iškilaus menininko kūrinių ekspozicija, vyksta profesionalių tapytojų ir skulptorių parodos, bet galima sudalyvauti ir įvairiose edukacijose, kuriose kiekvienas norinti išmoksta pasigaminti papuošalų bei dovanų iš stiklo, molio, odos ar šilko ir netgi – kurti vitražus.

Jurbarko Kristijono Donelaičio evangelikų liuteronų bažnyčioje kasmet vyksta sakralinės muzikos festivalis „Jubilate“, o netoli esančioje Panemunės pilyje šiemet pradėtas rengti Senosios muzikos festivalis.

„Išvardijau tikrai ne visus Jurbarko privalumus. Mano nuomone, Jurbarkas išskirtinis pirmiausiai savo praeities ir dabarties derme, gražiu žmogaus ir gamtos susiliejimu bei harmonija, o kad jis yra nuostabi vieta apsilankyti ir puikus gyventi, patvirtina kasmet vis didėjantys turistų srautai ir daugybė čia gyvenančių ir labai šį miestą mylinčių žmonių“, – pabrėžia Rūta Vasiliauskienė.