Ketvirtadienį, eidamas 102 metus mirė vienas iš geometrinės architektūros pradininkų Ieoh Ming Pei. Žinomiausias architekto projektas yra Luvro muziejaus piramidės, Paryžiuje. Tačiau jo karjeroje buvo dar mažiausiai trys įspūdingi geometriniai statiniai, kurie, pasak I.M. Pei, „tarnauja didesniam pilietiniams tikslui“.
Išskirtinio tobulumo formų stiklinės piramidės Luvre pakoregavo visos Europos ir Skandinavų dizaino istoriją. Kinų amerikiečių architektas visada prisistatydavo kaip amerikiečių architektu, tačiau niekada nepamiršo, kad yra tiek pat ir Kinų. Juk po mokslų Harvardo mieste, architektas stengėsi grįžti į savo gimtąjį miestą Kinijoje. Tačiau dėl karinių neramumų to padaryti tuo metu nebuvo įmanoma. Ilgainiui jam ir jo žmonai bei architektų studijos „I. M. Pei & Associates“ partnerei Niujorkas tapo namais. Tačiau kritikai spėja, kad galbūt šis dvigubas tapatybės jausmas padėjo jam veikti taip sklandžiai daugelyje pasaulių.
Rytų Nacionalinė meno galerija Vašingtone
Šios galerijos projektavimui, I.M. Pei buvo pasamdytas kaip vienas perspektyviausių XX amžiaus architektų. Tuo nesunku patikėti. Juk I.M. Pei garsėjo savo puikiu humoro jausmu ir charizma. Jis be vargo surasdavo naujų klientų. Du svarbiausi šio projekto aspektai buvo pastato vieta – siauras trapecijos formos sklypas – ir pastatų forma. Sklypas, kuris buvo rezervuotas šiam projektui, sukūrė sudėtingą terpę projektavimui.
Rezultatas – du meno galerijos pastatai, sujungti tiltu. Šiandien, tai vienas iš pirmaujančių pasaulio meno muziejų ir vienas iš penkiolikos lankomiausių muziejuje JAV. Muziejaus kolekciją sudaro šiuolaikiniai Europos ir Amerikos paveikslai, skulptūros ir dekoratyvinis menas.
I.M. Pei Rytų Nacionalinės meno galerijos Vašingtone pastatas 1978 m. pakeitė žmonių suvokimą apie muziejų. Pastatas buvo keistos trapecijos formos. I.M. Pei sprendimas buvo sumažinti pastatą nei norėjo užsakovai, o gautas rezultatas buvo dramatiškas, lengvas ir elegantiškas – tai vienos pirmųjų minios malonių šiuolaikinio meno pavyzdžiams. „Kai kurie žmonės sako, kad esu apsėstas geometrija. Galbūt aš esu, bet tai, ką aš manau: manau, kad architektūra yra … geometrija kietose, sustingusiose formose“, – 2009 metais statytame biografiniame – dokumentiniame filme sakė I.M. Pei.
John F. Kennedy prezidentinė biblioteka
Po devynerių metų proceso ir keturiolikos galimų architektų atrankos John F. Kennedy prezidento biblioteka buvo galutinai baigta 1979 metų spalio 20 d. Daugiau kaip 225 statybininkai buvo atsakingi už architekto I.M. Pei vizijos pavertimą realybe. Galutinė statybos kaina siekė 20 milijonų JAV dolerių. Kennedy biblioteka apima 21 800 kvadratinių pėdų (6 644,64 kvadratinių metrų). Tai baltas ryškus betoninis pastatas, kuriame yra vietos konferencijoms ir susitikimams, taip pat archyvas. Pro bibliotekos langus matosi Bostonas, vaizdas į Dorčesterio įlanką ir vandenyną. Architektas viską sutalpino į trikampį devynių aukštų pastatą.
Bibliotekas dizainas atspindi sudėtingą pastato naudojimo programą, simboliškai prisimenant vėlyvąjį jaunąjį prezidentą.
Ši biblioteka buvo pradėta projektuoti vos po mėnesio nuo prezidento John F. Kennedy nužudymo. Todėl jai buvo skiriamas ypač didelis visuomenės dėmesys. Apibūdindamas savo architektūros šedevrą, I.M. Pei rašė:
„Kai pasirodys filmas ir pasibaigs gedulo laikas, žmonės baigs savo vizitą bibliotekoje ramioje vietoje, kur jie gali pasilikti, pažvelgti į vaizdą ir apmąstyti viską ką matė ir patyrė – sugrįžti į save. Jie liks lyg tylos dalis, šviesiai apleistos erdvės lankytojai bus vieni su savo mintimis“.
„Fragrant Hill“ viešbutis, Pekine
Architektas nagrinėjo besikeičiančius Azijos dizainus. Jis taip pat ėmėsi tuomet dar naujomis laikytų statybos metodų, ypač mėgo dirbti su betonu.
Kinijos pareigūnai paprašė I.M. Pei suprojektuoti šiuolaikinį aukštybinį viešbutį, Pekino centre. Tačiau iš pradžių architektas atsisakė šio projekto, motyvuodamas nerimu dėl tokio pastato poveikio istoriniam Pekino senamiesčio charakteriui. Vietoj to jis pasiūlė nedidelį viešbučio kompleksą. Taip pat rekomendavo šį kompleksą įkurdinti miškingame priemiestyje. Rezultatas nustebino – viešbučio baltos sienos taip švelniai susiliejo su kraštovaizdžiu, kad tiesiog pulsavo nauja tradicinės „Sudžou“ architektūros ir sodų dizaino interpretacija.
1983 m. architektas laimėjo prestižinį „Pritzker“ architektūros prizą už tai, kad jo „įvairiapusiškumas ir gebėjimas naudoti medžiagas artėja prie poezijos lygio“. Architektas panaudojo savo 100 000 JAV dolerių prizines lėšas, kad atidarytų stipendijų fondą Kinijos architektūrą studentams studijuoti Amerikoje.
Pierre Gleizes nuotr.
