Gegužės 13–14 dienomis Vilniuje devintą sykį vyks architektūros festivalis „Open house Vilnius“. Renginio metu ekskursijas sostinės pastatuose veda savanorių komanda, kuriai apie architektūrą siekiama papasakoti giliau.
Vienų iš savanoriams skirtų mokymų metu buvo surengta diskusija, kurią moderavo architektas ir istorikas Matas Šiupšinskas, dalyvavo modernizmo architektūrą ir kultūrą nagrinėjanti architektūros istorikė prof. dr. Marija Drėmaitė, nacionalinės kultūros ir meno premijos laureatas, architektas ir dėstytojas Rolandas Palekas bei Laura Malcaitė, studijos „Inblum“ partnerė, veikianti architektūros ir edukacijos laukuose. Pokalbio metu nagrinėta šių metų „Open House Vilnius“ tema – patogumas būti.
Matas Šiupšinskas: XX a. architektūroje patogumas ir komfortas buvo labai svarbūs. Siekta patenkinti kuo didesnio skaičiaus žmonių bazinius higienos, švaraus oro, saulės šviesos ir panašius poreikius. Šiandien iš kokybiškos ir patogios architektūros tikimės daugiau. Kokios mintys ateina išgirdus šių metų „Open House“ temą patogumas būti?
Marija Drėmaitė: Tema tikrai įdomi ir intriguojanti. Tačiau drauge ir rizikinga – esame įpratę kalbėti apie architektūrą nagrinėdami konkretų laikotarpį ar funkcinį tipą, siedami pastatus su istoriniais įvykiais. O kaip papasakoti apie komfortą, kurio samprata tokia individuali? Kiekvienas skirtingose aplinkose jaučiamės skirtingai, todėl gyvename, atostogaujame, dirbame skirtingose erdvėse. Matau dvi rizikas. Pirma – būtų galima pažiūrėti į Vitruvijaus geros architektūros triadą: patogumas, nauda, grožis.
Bandome išskirti vieną bruožą – patogumą – ir kalbėti tik apie jį, tačiau gera architektūra yra balansas. Ar tikslinga galvoti apie vieną dalyką, ištraukiant jį iš visumos? Kita rizika – formuluotė „patogumas būti“. Architektūroje patogumas ir funkcionalumas atsiskleidžia tada, kai erdvėje veiki. Pavyzdys galėtų būti intuityvus dizainas – įeini į pastatą pirmą kartą ir jauti, kur eiti, neklaidžioji, neklausi kelio. Tad pirmi įspūdžiai – tema su rizikomis, tačiau tikrai intriguojanti, įdomu, kaip ją nagrinėsite renginio metu.
MŠ: Rolandai, kur jūs gerai, patogiai jaučiatės?
Rolandas Palekas: Aš iš tų, kuriems svarbu, kad batas nespaustų, netrintų, o išvaizda yra antroje vietoje. Negalima kėdžių pirkti internetu, reikia pirmiau prisėsti, pasibandyti; būna gražių, bet nepatogių rankenų ar ranktūrių. Svarbus ir saugumo jausmas. Patogumas artimas malonumui, patogu ten, kur malonu, malonu ten, kur jautiesi saugus.
Manau, rytų principai, tokie kaip fengšui, irgi yra apie saugumą. Kai renkamės, kur valgyti, neiname į visiškai tuščią restoraną, renkamės tą, kuriame tik keli laisvi staliukai. Svetimame mieste jaučiamės gerai ten, kur daug žmonių. Saugumo poreikis esminis, tik po to galime kalbėti, kaip komponuojame erdves. Esmė yra žmogus, kuris apsigyvens erdvėje, jis turi ten jaustis gerai.
MŠ: O ką galvojate Jūs, Laura?
Laura Malcaitė: Daug jau buvo pasakyta. Ir pati svarsčiau, kas man yra patogumas. Atrodo, visada bandome patogumą kurti, bet kol jo neįvardiji aiškiais žodžiais ar terminais, viskas tampa tarsi kasdienybe. Man komfortą kuria fiziniai erdvės parametrai ir, pusiau juokais, metafiziniai, kurių jungtis ir sudaro gerumo ir patogumo jausmą, kai gali erdvėje laisvai būti ir veikti, nesvarbu, esi stebėtojo ar dalyvio pozicijoje. Psichologiškai sudėtinga būti centru, atsistoję skverų ar aikščių centruose, galime pasijusti keistai. Tad prie fizinių erdvės parametrų labai svarbus ir patyriminis, jie negali egzistuoti vienas be kito.
MD: Norėčiau sureaguoti į Lauros paminėtus fizinį ir metafizinį parametrus. Pastarieji individualesni – kaip kokias medžiagas jaučiame. Man pastaruoju metu įdomesni fiziniai parametrai. Juk architektas ne tik menininkas, bet ir amatininkas, o jo amatas – sutvarkyti erdves taip, kad žmogus jaustųsi gerai. Galbūt pirmiausiai erdvės sudedamos pagal amatą, o po to architektas jas individualizuoja? Kodėl žmonėms patinka istorinė architektūra? Joje daug funkcionalumo, klasikinės proporcijos žmogui tinka, jis ten gerai jaučiasi. Kaip pavyzdį galime imti klasikinius penkių žvaigždučių viešbučius, visiems ten gera, rasta kažkokia patogumo formulė.
Kalbant apie XX amžių, pagrindinis dalykas, kurį iškelia modernioji architektūra – patogumas. Tokios architektūros tezė – jei bus patogiai suprojektuota, bus gerai išspręstos proporcijos, tai bus ir gražu. Nereikės dekoracijų, lipdinių, įmantrių įrėminimų. Todėl modernistai referuoja į automobilius, lėktuvus, okeaninius garlaivius. Viskas racionalu, todėl patogu ir gražu. Tačiau tai – dizainas anonimui. Kas tas žmogus, kuriam kuriama? Pasak Le Corbusier – 1.80 m ūgio baltasis vyras. Tad tokiuose pastatuose patogu ne visiems.
MŠ: Idėjos dažniausiai buvo siūlomos būstui, patalpai, kurioje praleidžiame tikriausiai daugiausiai laiko. O „Open house“ daugiausiai dominuoja visuomeniniai pastatai.
MD: Tai buvo egalitarinės visuomenės sumanymas: jei sumažinsime poreikius, daugiau žmonių galės gyventi komfortiškai. Turime reaguoti ir į istorinę situaciją – miestuose tuomet trūko sveiko, higieniško būsto. Taip ir atsirando egzistencinio minimumo sąvoka. Kiek mažiausiai ploto reikia komfortabiliai gyventi?
Apskaičiavo, kad 9 kvadratinių metrų ploto grindų, 30 kubinių metrų erdvės, nes naktį tokio tūrio oro užtenka, kad būtų galima išsimiegoti. Toks žmogaus supratimas labai mechanistinis. Kaunas nepranoktas, nes ten egzistencinio minimumo nesurasit, buvo statomasi ilgam, patogiai. Tai buvo modernūs būstai pagal techninius parametrus: apšvietimą, šildymą, vėdinimą. Viskas gerai suplanuota, butai ne pernelyg dideli, apie 100 kvadratinių metrų. Manau, kad buvo rastas komforto standartas, kuris nurodo, kad tai buvo ne socialiai angažuota architektūra, o vidurinės klasės architektūra.
MŠ: Paminėjus malonumą, prisiminiau vieną jūsų citatą – „Miestą sudaro dviejų tipų erdvės: tos, kur įsimylima, ir tos, kur mylimasi“.
RP: Pratęsiu: ar Konstitucijos prospekte galima įsimylėti? Ne. Nes negali atpažinti žmogaus, ateinančio kita šios gatvės, gal net labiau kelio puse. Tai automobiliams, ne žmogui skirtas kelias. O Pilies gatvėje įsimylėti galima, gatvės plotis yra esminis klausimas.
MŠ: Dažnai šnekame apie architektūrą, apie pastatus, bet vis dėlto įsimylėjimas vyksta dažniausiai viešesnėje erdvėje, tad apie tokias viešąsias erdves taip pat reikia kalbėti.
LM: Prisiminiau buvusį P. Cvirkos skverą. Man jis atrodo kaip geras saugios erdvės pavyzdys. Medžiai ir reljefas kuria užnugarį, gali atsisėsti tarpinėje terasoje, atsiremti į sienelę ir žiūrėti į miesto perspektyvą. Aišku, Cvirkos skverelyje ir daug kitų prasmių, bet ji puikiai iliustruoja tą saugumo jausmą.
MŠ: Ar praktikoje yra tekę projektuoti kažką tokio minimalaus, tačiau vis dar užtikrinančio patogumą? Interjerą, namą ar ką nors?
LM: Taip, mūsų studija dvejus metus dirbo su modulinių namų sistema. Tyrinėjome, koks tas minimumas galėtų būti. Mus ribojo ne tik žmogiškieji, bet ir techniniai parametrai, bet galiausiai priėjome prie 17 kv. m. namelių, kuriuose gyventi galėtų šeima su vaiku.
Pavyko neatsisakyti tokių privalumų, kaip skalbimo mašina, liko ir erdvės tiesiog būti, architektūrinėmis priemonėmis siekėme lauko ir vidaus ryšio, erdvės pojū. Kai iš tyrinėjimo fazės galiausiai perėjome į prototipavimo fazę, kai namelis buvo surinkinėjamas gamykloje, laukiau drebančia širdimi. Bet kai pagaliau pamačiau, kad tikrai viskas telpa, net pati nustebau. Tikrai nebuvo jokio klaustrofobijos jausmo, o to ir siekėme.
RP: Projektavome ir kitiems, ir sau. Marijai atrodo baisu, kad gali būti įteisinti 20 kv. m. butai, bet nemanau, kad tai paplis, be to, 20 kv. m. būste tikrai galima turėti svetainę (bendrą erdvę) ir atskirą miegamąjį, kukliai, bet visai jaukiai įsitaisyti, vienam ar dviem žmonėms. Yra tekę projektuotis namą sau pačiam. Kai moki pats, o ne užsakovas, paskaičiuoji, ko ir kiek tikrai reikia.
Turėjome tris augančius vaikus, reikėjo užtikrinti, kad kiekvienas turėtų nors nedidelį, bet savo kambarį. Namukas išėjo nedidelis, 120–130 kv. m, gyvenome penkiese, tilpome, o dabar, vaikams užaugus, namas nėra per didelis, nesinori jo parduoti.
MŠ: Rolandai, studijavote dar sovietmečiu, jums dėstė žymūs architektai. Ar tada diskutuota apie architektūros patogumą, ar dominavo kūrėjo raiša, konceptualumas?
RP: Antras variantas. Baigiau VISI, VGTU, Vilnius Tech 1986 metais, dar net neprasidėjus Sąjūdžiui. Studijų metais išmokau mąstyti konceptualiai, studentų idėjų konkursas SIKON buvo didžiulė tokio mąstymo paskata. Visgi, tik gerokai vėliau, savarankiškai mąstant, bandant suprasti, kas yra svarbiausi, į pirmą planą išėjo žmogus – to, ką darome, esmė. Tokio jausmo studijų metais dar neturėjau. Tikriausiai reikia subręsti, paminti savo ego, šiek tiek nusižeminti, kad pamatytum savo architektūros būsimą gyventoją, naudotoją.
MŠ: Kuriuos savo projektus įvardytumėte kaip atspindinčius patogumo sampratą?
RP: Neseniai vyko knygų mugė, buvau mūsų projektuotame trečiajame „Litexpo“ paviljone. Jis vienintelis šviesus. Kai visą dieną leidi paviljone, pardavinėji knygas, dirbant gera matyti, koks oras, nesijausti didelio prekybos centro dėžėje. Man atrodo, tas stiklas, tas langas su vaizdu į pušis ar pūgą, yra labai svarbus. Na, o kitus projektus jau šiek tiek aptariau.
MŠ: Laura, kūrėte „Lojotekos“ interjerą. Ji neblogai atspindi patogumo sampratą, atrastas geras ryšys su aplinka. Kodėl ši erdvė taip gerai veikia ir yra tokia mėgstama?
LM: Manau, tai nulėmė įsigilinimas į naudotojo poreikius. Rengėme dirbtuves, kuriose dalyvavo 70 Jėzuitų gimnazijos bendruomenės narių. Tai buvo didžiausios mūsų rengtos dirbtuvės, todėl buvo sunku suvaldyti visą procesą, išgirsti žmones, leisti jiems patiems save išgirsti. Iššūkis buvo ir tai, kad mokyklos bendruomenė mažai žinojo apie jau statomą pastatą, o juk jai tas pastatas ir buvo skirtas. Atėjome su tikslu padėti susivokti. Iki šiol smalsu stebėti, kaip įvairiai ta erdve naudojamasi. Pastato naudotojai labai skirtingi: nuo vaikų iki vienuolių, žmonių iš išorės, bet ir jų suranda savo vietą, ir, kiek tenka bendrauti, gerai ten jaučiasi.
RP: Laurai kalbant pagalvojau, kad biblioteka yra ypatingas dalykas. Gal knygos kuria ypatingą aurą, krūvį? Prisiminiau ir mūsų kurtą Vilniaus universiteto biblioteką. Ten irgi visi randa savo vietą, gerai jaučiasi. Apskritai bibliotekos senokai tapo gerokai daugiau – visi tarsi priimame, kad tai kultūros, bendravimo centrai. Galbūt VU biblioteka tapo populiari, nes diskusijų metu bibliotekininkais pasiūlė, kad biblioteka turi dirbti 24 valandas per parą, 7 dienas per savaitę, 12 mėnesių per metus. Manau, tai ir buvo sėkmės raktas.
MŠ: Rolandai, jums teko projektuoti istorinėje aplinkoje, „Rasų namai“ labai tampriai įtraukia istorines šaudyklas, o „Litexpo“ projekte dirbote su nesena, sovietmečio paveldo architektūra. Kaip manote, praeities buvimas projekte padeda ar trukdo?
RP: Tie praeities aspektai gali iššaukti netikėtų dalykų, kurie gali tapti visai įdomūs. Kalbant apie „Rasų namus“, tai būtent lenkmečio šaudmenų sandėliai, tas industrinis paveldas ir bandymas, noras atverti jų įėjimus, angas, nulėmė, kad pastatai pakilo ant kojų. Jei šiaip pasakytum užsakovui, kad nori pakelti ant kojų, užsakovas sakytų, per brangu taip daryti. Bet seni įėjimai leido pasiūlyti tokį sprendimą.
MŠ: Paskutinis klausimas: ar įmanoma universali, visiems patogi architektūra?
MD: Aš ne kūrėja, o tyrėja, bet manau, kad yra tam tikrų amato triukų. Iš to, ką girdžiu, atrodo, dideles erdves formuoti sunkiau nei mažas. Juk mažose tai tampa vos ne matematine užduotimi, kaip viską sutalpinti. O didelių, viešų erdvių projektavimas reikalauja talento. Žinoma, architektūrą be patogumo sunku vadinti architektūra, visgi kai kuriais laikotarpiais į patogumą nebuvo kreipta tiek dėmesio, tuo metu buvo svarbesni kiti dalykai.
Todėl tikrai įdomu klausytis Rolando, kai jis pasakoja apie savo studijų laikus, kas saviraiška buvo svarbiau nei žmogus. Tad nebūtinai įspūdinga žvaigždžių architektų architektūra patogi. Nenoriu kalbėti stereotipais, bet dabar tyrinėju moterų architekčių projektus, o mano mama architektė sakydavo, kad projektuojant namą moteris pagalvos, kur padėti guminius batus, dviratį. O vyras galvos apie saviraišką. Bet juk svarbiausia žmogus, visiems patogi architektūra gimsta, kai pasitelkiamos amato priemonės, talentas ir metafizika.
RP: Aš susiduriu su dviem atvejais. Viena dirbti su verslininkas, kuriems reikia pastatyti ir parduoti, kartais net iš brėžinių. Tokiu atveju projektuoji ekonomiškai, privalai atrasti kažkokį vidurį, projektuoji, kad būtų lengva parduoti, kad būtų patogu, šviesu, kad būtų vaizdų pro langus, kad balkone tilptų staliukas. Visai kita sritis yra unikalūs vienetiniai projektai. Mūsų studijoje jie pradedami nuo balto lapo, keliant klausimus, kodėl kažkaip yra daroma, kaip prieiti prie atsakymo. Ir tas atsakymas visais atvejais yra vienetinis, tinkamas tik tam atvejui.
LM: Man atrodo, jei architektui pavyksta sukurti erdvę, kurioje žmogus ar žmonių grupė gali save identifikuoti, nuskaityti tinkamas suprantamas citatas, tada galima kalbėti apie kažkokio lygio universalumą. Iš kitos pusės egzistuoja labai asmeninis universalumas, pastatas yra tarsi konkrečiam žmogui siūti marškiniai.
MŠ: Dėkui už diskusiją.
