Klimato blogiukų sąraše architektūra yra svarbesnė už daugelį kitų. Jungtinių Tautų aplinkosaugos programos duomenimis, pastatų ir statybų pramonė išmeta apie 37 proc. viso pasaulio anglies dioksido. Trys dažniausiai naudojamos statybinės medžiagos – betonas, plienas ir aliuminis – sukuria beveik ketvirtadalį viso išmetamo anglies dioksido kiekio.
Tačiau pažanga yra. Vis plačiau naudojamos atsinaujinančios organinės medžiagos, pavyzdžiui, mediena, kanapės ir bambukas. Anglies dioksidą absorbuojantys augalai ir medžiai vis plačiau įtraukiami į architektūrinį dizainą. Netgi betonas praranda savo stigmą, nes kuriamos mažai anglies dioksido į aplinką išskiriančios jo atmainos, rašoma NewYork Times.
Tvarumu besirūpinantys architektai taiko šias medžiagas pastatams, kurie ne tik labiau tausoja aplinką, bet ir atrodo bei kelia visai kitus jausmus nei modernistinės betono ir plieno dėžės.
Bent jau visuomenės vaizduotėje vienas stipriausių žaliosios statybos revoliucijos simbolių yra augalais apaugęs daugiaaukštis. Augmenija apaugusių pastatų projektų galima rasti tarp tokių tarptautinių architektų kaip Jeanas Nouvelis, Normanas Fosteris, Lina Ghotmeh, Thomas Heatherwickas, Kengo Kuma ir kt.
Tačiau niekas kitas nepadarė tiek daug, kiek Milano architektas Stefano Boeri, kuris savo kūrinius vadina vertikaliaisiais miškais.
Originalus „Vertikalusis miškas“ – pora gyvenamųjų bokštų, kurių fasaduose auga apie 800 medžių, 5 000 krūmų ir 15 000 augalų – buvo atidarytas Milane 2014 m. Nuo to laiko P. Boeri įgyvendino dar keliolika pavyzdžių, pastaruosius – Huanggange (Kinija) ir Nyderlandų Eindhoveno mieste.
„Mes augalus naudojame ne kaip ornamentą, bet kaip tam tikrą biologinę odą“, – sako M. Boeri. Žaluma užtamsina ir vėsina, reguliuoja drėgmę, sugeria anglies dioksidą ir taršą. Be to, tai yra paukščių ir vabzdžių buveinė ir sukuria tiesioginį, betarpišką gyventojų ir gamtos ryšį.
„Pastatai visada vystosi ir keičiasi kartu su metų laikais“, – sako P. Boeri, kurio būsimi projektai – kai kurie iš jų ištisi kaimai – yra įvairiose kūrimo stadijose tokiose vietose kaip Kairas, Dubajus ir Meksikos Kankūno kurortas.
Kai kurie kritikai vertikaliojo miško koncepciją atmetė kaip „ekologinį plovimą“ arba „ekologinę reklamą“, teigdami, kad aplinkosauginę naudą paneigia daug anglies dioksido išskiriantis betonas ir plienas, kurių reikia medžių ir augalų svoriui išlaikyti. P. Boeri teigia, kad inžinerijos firmos „Arup“ atlikti tyrimai parodė, jog vertikaliojo miško pastatų statyba tik 1 proc. padidino anglies dioksido išmetimą. Jis priduria, kad dabar jo įmonė paprastai naudoja surenkamas betono plokštes ir ji svarsto galimybę prireikus statyti pastatus iš medienos, kad sumažintų anglies dioksido pėdsaką.
Boeri pripažįsta, kad pavienių pastatų poveikis aplinkai yra ribotas, tačiau pabrėžė, kad svarbu biologinės įvairovės židinius susieti su kitų žaliųjų sistemų tinklu. Jis įsivaizduoja, kad ateityje tikrai galėtų atsirasti miškų miestai.
Vienas iš didmiesčių, žengiančių šia kryptimi, yra Singapūras. Vykdant politiką, kuria siekiama į Singapūro miesto centrą įtraukti gamtą, miesto kraštovaizdį papuošė pastatai, kuriuose gausu žalumos, įskaitant kelis vietos firmos WOHA pastatus.
Tarp geriausiai žinomų WOHA projektų – neseniai baigtas statyti viešbutis „Pan Pacific Orchard“ su plačiomis sodo terasomis, želdiniais, ir viešbučiu, „Oasia Hotel Downtown“ – 30 aukštų pastatas, kurį gaubia raudono tinklo tinklas, perpintas beveik dviem dešimtimis rūšių šliaužiančių vijoklinių augalų.
„Pralaidus gyvasis fasadas yra pasyviųjų strategijų, kurias įgyvendinome siekdami atvėsinti pastatą, sumažinti energijos suvartojimą ir sukurti atpalaiduojančią biocentrinę erdvę, dalis“, – sako vienas iš WOHA įkūrėjų Wong Mun Summ. Pasak jo, tyrimai parodė, kad eksterjeras yra iki 68 laipsnių pagal Farenheitą vėsesnis nei netoliese esančios stiklinės konstrukcijos. Pakankamai išplėtota žalumos įliejimo sistema galėtų padėti panaikinti vadinamąsias miesto šilumos salas, kurias sukuria asfalto, betono, stiklo ir plieno plotai.
Šilumos salų efektas – dažna problema Azijos didmiesčiuose, kur sparti plėtra sunaikino daugybę gamtos pėdsakų. Kinijoje, Čengdu mieste, kuriame dabar daugėja parko erdvių ir skatinama miesto žaluma, Winy Maasas, MVRDV įkūrėjas ir partneris Roterdame, kuria 500 metrų aukščio biurų bokštą su terasiniais sodais, kurie nuo mišku apaugusio stogo kaskadomis nusidriekia iki pat žemės.
„Tai vienas iš pirmųjų aukštų bokštų, kuriuose yra lauko, vaikščiojimo ir bendra“, – sako jis apie projektą, kuriame numatytas skulptūriškas metalinio tinklo aptvaras aplink sodinius, kad būtų sušvelninti galintys pakenkti lietūs ir vėjai. „150 metrų aukštyje vėjas gali juos išdžiovinti arba nužudyti.“
Architektai taip pat renkasi kitas natūralias, anglies dioksidą sulaikančias medžiagas, pavyzdžiui, kanapes, linus ir jūros dumblius. Kopenhagoje įsikūrusi tarptautinė firma „Henning Larsen“ neseniai panaudojo nendres, kad sukurtų savo pirmąjį šiaudinį fasadą naujai pradinei mokyklai Danijos pietuose.
Organiniai pluoštai dedami į kompozitus, pavyzdžiui, kanapių betoną, arba įmaišomi į bioskaidžias plokštes, kurios yra pakankamai patvarios pastatų fasadams. Tokios medžiagos, kaip ir perdirbto turinio plytos ir mažai anglies dioksido į aplinką išskiriantis betonas, kurios vis plačiau naudojamos, laikomos būtinomis siekiant tvaresnių pastatų. Mokslininkai taip pat bando į betoną dėti anglies dioksido absorbuojančių dumblių, kad gautų mišinius, kurių grynasis išmetamųjų teršalų kiekis yra lygus nuliui ar net neigiamas.
„Negalime pasikliauti vien natūraliomis medžiagomis, nes tiesiog nepakanka medienos ir bambuko, kad būtų galima pastatyti visą mums reikalingą pastatų fondą“, – sako Yasemin Kologlu, vadovaujanti SOM Klimato kaitos veiksmų grupei. „Negalime toliau statyti taip, kaip statome dabar, tačiau nėra vieno gero varianto, kad tai pasiektume, turi būti daugiau nei 30 skirtingų strategijų kulminacija.“
