Novatoriškų kultūros ir švietimo architektūros projektų bei klasika tapusių pastatų kūrėjas architektas Frankas O. Gehry, perkopęs 92 metus, yra vienas įtakingiausių šiandien dirbančių architektų ir nemiega ant gausių viso gyvenimo laurų, o įgyvendina naujus projektus. Apie savo kūrybą jis sako, kad aerokosminės technologijos leido jam paversti žaismingas idėjas realybe.
Ankstyvaisiais architektūros darbais jaunas architektas F. Gehry, kaip ir daugelis jo amžininkų po Antrojo pasaulinio karo, protestavo prieš šaltus ir racionalius modernistinius pastatus, užplūdusius daugelio miestų architektūrą. Ankstyvieji modernistai sugriovė jaukų tradicinį stilių, o kai modernizmas tapo visuomenės mėgstama estetika, dekonstruktyvistai perėmė avangardo mantiją, kurdami pastatus, kurie atmetė tokias normas kaip vientisumas, simetrija ir harmonija, sakydami, kad „architektūra turi pasiūlyti iššūkį status quo“.
F. Gehry jaunystėje pradėjo eksperimentuoti su neįprastomis architektūrinės išraiškos priemonėmis ir ieškoti asmeninio stiliaus, kūrė unikalias, keistas formas, pabrėžė architektūrą ir gamtą kaip vienovę. Išraiškos formų paieškos nesustojo per visą F. Gehry karjerą, trunkančią jau septynis dešimtmečius.
Tradicinių formų laužymas ir asimetrija jo architektūroje, bėgant metams, tapo dar ryškesni, naudojant modernių technologijų galimybes. Garsiojo architekto kritikai tai ypač pabrėžia ir kai kurie įžvelgia, kad jo architektūra virsta antikultūra.
„Aš nesistengiu šokiruoti ir nesiekiu sukelti priešiškų nuotaikų. Tai ne mano būdas. Neišvengiamai naujas pastatas sulaukia kritikos. Žmonėms reikia šiek tiek laiko priprasti prie naujų pastatų jų kaimynystėje. Tai užtrunka: prieš kelis mėnesius visi sakė, kaip tai baisu, o dabar jiems tai patinka.“
Frankas O. Gehry
Karjera
Frankas Owenas Gehry (92) yra Kanadoje gimęs amerikiečių architektas ir dizaineris. 1947 metais, būdamas paauglys, jis su šeima iš gimtojo Toronto persikėlė į Los Andželą. Tuo metu jis dar vadinosi Ephraimu Owenu Goldbergu. Netrukus jo tėvas pakeitė pavardę į Gehry, o būsimasis architektas tapo Franku ir nuo tada pasirašo – Frank O. Gehry.
Frankas mokėsi Los Andželo miesto koledže, padėdamas šeimai pragyventi, vairavo krovininį sunkvežimį ir lankė pirmuosius architektūros kursus. Jis žavėjosi šios srities galimybėmis, nors iš pradžių jam trūko braižymo įgūdžių. Susitikimas su architektu modernistu Raphaeliu Soriano įtvirtino architekto karjeros pasirinkimą.
Toks pasirinkimas buvo natūralus ir ilgai puoselėtas. Tarp svarbiausių Franko vaikystės prisiminimų – žaidimai ant virtuvės grindų su močiute Lėja: pabėrusi medžio kaladėlių ir pagaliukų, kurie buvo vaiko žaislai ir jo fantazijos šaltinis, kaip ir veržlės bei varžtai, močiutė atsisėsdavo kartu su juo ant grindų ir jiedu statydavo įsivaizduojamus pastatus, tiltus ir miestus.
Laimėjęs stipendiją F. Gehry studijavo Pietų Kalifornijos universitete architektūrą. Po studijų dirbo keliose architektūros įmonėse, įskaitant Victoro Grueno studiją Los Andžele. Atlikęs privalomąją karinę tarnybą JAV kariuomenėje F. Gehry studijavo Harvardo dizaino mokykloje, kur susidomėjo miesto planavimu, bet studijų nebaigė, grįžo į Los Andželą, o netrukus išsivežė žmoną ir du vaikus į Paryžių, kur metus dirbo prancūzų architekto André Remondet biure ir studijavo Šveicarijos ir prancūzų architekto, dizainerio, tapytojo, urbanisto ir vieno iš moderniosios architektūros pradininko Le Corbusier kūrybą.
Nuo 1962 metų jis su šeima gyvena Los Andžele, kur įsteigė savo studiją, kurioje dirba iki šiol, dabar tai – „Gehry Partners, LLP“.
Joel Ryan nuotr.
Savitas šokiruojantis stilius
F. Gehry visada traukė avangardinis menas, jis vis daugiau laiko praleisdavo skulptorių ir tapytojų kompanijoje, kur ieškojo naujų būdų, kaip panaudoti įvairias medžiagas ir geriau išreikšti kūryboje asmeninę viziją. Pirmą kartą jis sulaukė dėmesio tada, kai staiga išpopuliarėjo jo sukurti baldai iš pramoninio gofruoto kartono.
Nors F. Gehry statė namus daugeliui bičiulių menininkų, tai buvo gana įprasti pastatai. 1977 metais jis nusipirko 1920-aisiais pastatytą namą Santa Monikoje, kuriame, beje, tebegyvena, ir jį rekonstravo. Šis jo šeimos rezidencijos atnaujinimas sukėlė šoką ir ažiotažą.
Užuot nugriovęs seną olandų kolonijinio stiliaus namą, F. Gehry pastatė aplink jį dantytą tvirtovę iš metalo, faneros ir stiklo. Pasak paties architekto, „kaimynai tikrai pasiuto“, kai namas pavirto „kvailu žavingu“, radikaliai naujo stiliaus gyvenamuoju namu.
Liao Yusheng nuotr.
Renovacijai F. Gehry panaudojo nemėgstamiausias amerikietiškos namų statybos medžiagas – gofruotą aliuminį, fanerą, stiklą bei tvoros tinklą ir tai pateikė kaip architektūrinės išraiškos elementus, o vidines namo sienas apnuogino, atidengdamas konstrukcinius elementus. Dviejų aukštų originalus pastatas tapo „apvyniotas“ metaline skarda.
F. Gehry namo „renovacija“ sulaukė rimto kritikos dėmesio, o devintojo dešimtmečio viduryje jo projektai jau įvertinti tarptautiniu mastu ir jam buvo patikėtas didelių objektų projektavimas Šveicarijoje ir Vokietijoje. Jis įsitvirtino kaip vienas žymiausių pasaulio architektų.
Jo projektuoti pastatai nenustojo stebinti JAV ir Europos. Jo žaismingą stilių atskleidė Prahos „Šokančio namo“ projektas, kurį sudaro du banguoti cilindrai kampiniame gatvės komplekse, Minesotos universiteto Weismano meno muziejus, iškilęs kaip banguojanti fantazija iš plytų ir nerūdijančiojo plieno, ir Kalifornijos reklamos įmonės „Chiat Day“ būstinė, kurios įėjimas, kurtas kartu su skulptoriais, primena milžiniškus žiūronus.
Architekto pastatai demonstruoja polinkį į kaprizingą žaismingumą, kuris anksčiau nebuvo žinomas rimtoje architektūroje. Jo sugebėjimas „išsprogdinti“ įprastus geometrinius tūrius ir iš naujo juos surinkti originaliomis naujomis, precedento neturinčio sudėtingumo formomis visada buvo išskirtinis, o kritikai jo stilių vadino „dekonstruktyvizmu“.
Tarptautinis pripažinimas lėmė architektui F. Gehry 1989 metais Pritzkerio prizą – prestižiškiausią pasaulyje architektūros apdovanojimą.
dezeen.com nuotr.
„Šis architektas visada atviras eksperimentams, taip pat jis turi pasitikėjimo ir brandumo, kuris priešinasi, kaip ir Picasso, tiek kritiniam vertinimui, tiek ir sėkmei. Jo pastatai yra sugretinti erdvių ir medžiagų koliažai, dėl kurių vartotojai vertina abu dalykus, teatras ir jo užkulisiai atskleidžiami vienu metu.“
Pritzker Architecture Prize, Jury
Įkvėptas tobulos žuvies formos
Architektas ir dizaineris F. Gehry, be savo architektūrinių ieškojimų, visada eksperimentavo su skulptūra, baldais, papuošalais, kurdamas išradingas formas iš netikėtų medžiagų. Didžioji jo karjeros dalis pagrįsta pagrindinių geometrinių formų tyrinėjimu, ieškant būdų, kaip sukurti naujas kompozicijas. Jis visada žavėjosi plastika ir judesiu. Daugelyje jo darbų visada buvo ryškus dekoratyvinis žuvies motyvas, kurį jis pirmiausia panaudojo kurdamas šviestuvų kolekciją.
Žuvies forma, plastiški judesiai ir jos sukelta vandens banga pabrėžia natūralius vingius, net kai žuvis ilsisi, kažkas jos formoje išreiškia judėjimą. Žvynai – daugybė mažų susijungusių dalių – tai kitas ryšys su F. Gehry dizainu ir architektūra, kuri dažnai susideda iš skirtingų dalių, sujungtų į visumą.
Žuvis, kurią F. Gehry vadina „tobula forma“, įkvėpė jį nauju būdu kurti modernią architektūrą, kuri ir jausmingesnė, ir geometriškai sudėtingesnė nei įprastinės modernistinės dėžutės. Nuo pat pirmosios garsiosios F. Gehry žuvies formos lempų kolekcijos sukūrimo 1984 metais žuvis tapo pasikartojančiu jo kūrybos motyvu. Ankstyvosios žuvies formos lempos, kaip ir namas Santa Monikoje, – grubios ir tvirtos. 2012 metais architektas patobulino savo ankstesnes idėjas ir pradėjo dirbti su visiškai nauja žuvų forma – jų dizainas dabar atspindi jo architektūros raidą per pastaruosius dešimtmečius: jos kupinos energijos, lyriškos formos ir grakščios didybės. Judėjimo pojūtis, kurį F. Gehry siekė išreikšti, dabar yra visiškai aiškus, matomas. Antrosios kartos lempos tarsi nardo ir šokinėja, žuvys tapo lanksčios ir tarsi atspindi F. Gehry pastatų kreives.
archdaily.com nuotr.
Vienas pirmųjų viešų šio F. Gehry dizaino projektų yra Barselonos žuvis – didžiulė monumentali žuvies skulptūra, pastatyta Barselonos krantinėje 1992 metais olimpinėms žaidynėms, buvo lyg orientyras olimpiniame kaimelyje.
„Nuolat piešiau žuvį ir ji man tapo tarsi tam tikru tobulumo simboliu, kurio negalėjau pasiekti kurdamas savo pastatus.“
Frankas O. Gehry
Technologijos
Žuvies forma tapo orientyru F. Gehry architektūrinėje karjeroje, pradėjus taikyti kompiuterinį projektavimą ir gamybą. Kompiuterinės programos palengvino sudėtingą projektavimo ir konstravimo procesą. Bendradarbiaudamas su prancūzų korporacija, kuriančia programinę įrangą, skirtą 3D gaminiams projektuoti, modeliuoti ir gaminti, F. Gehry sukūrė revoliuciją architektūros pasaulyje.
Aviacijos ir kosmoso pramonei sukurti trimačio kompiuterinio dizaino sprendimai leido kurti technologiškai sudėtingus šedevrus, tokius kaip Bilbao iškilęs Guggenheimo muziejus, kurio sidabrinė banguota, vingiuojanti forma atspindi žuvies dizaino elementus. Pastatas, baigtas statyti 1997 metais, tapo svarbiausiu ir įspūdingiausiu F. Gehry projektu, kurį „ The New Yorker“ pripažino „XX amžiaus šedevru“, o legendinis architektas Philipas Johnsonas pavadino „didžiausiu mūsų laikų pastatu“.
F. Gehry jo formą pavaizdavo paprastame ranka pieštame eskize, tačiau kompiuterinės programinės įrangos proveržis jam leido kurti vis ekscentriškesnes formas, brėžti netaisyklingas kreives, kurios yra griežtai tiesių linijų priešingybė.
archdaily.com nuotr.
Tradiciniai modernistai kritikavo Bilbao projektą kaip nepagrįstai ekscentrišką, tačiau kiti palaikė. Visi F. Gehry nauji darbai nuolat kėlė kritikos ir susižavėjimo ugnį dėl savo išskirtinumo ir tradicinių taisyklių bei geometrinių formų laužymo.
2004-aisiais Los Andželo centre baigta statyti ilgai laukta „Walt Disney“ koncertų salė iškart tapo žymiu miesto pastatu, nors jo dizainas, sukurtas anksčiau nei Guggenheimo muziejus, taip pat kėlė aistrų. Masyvius vargonų vamzdžius daug kritikų lygino su pakeliu gruzdintų bulvyčių, tačiau didžiulė F. Gehry patirtis statant ir renovuojant koncertų sales bei amfiteatrus pasiteisino: objektas ne tik pritraukė tarptautinį dėmesį savo įspūdinga architektūra, bet ir sužavėjo muzikantus bei klausytojus savo nuostabios akustikos interjeru.
Tarp įsimintiniausių F. Gehry pastatų –2014-aisiais 85 metų architekto užbaigtas vienas dramatiškiausių jo statinių: banguojantis stiklo ir plieno šiuolaikinio meno ir kultūros centras „Fondation Louis Vuitton“ Paryžiuje. Šį „ledkalnį“ sudaro balto betono kubelių masyvas, suteikiantis daug neutralios erdvės meno parodai. Bet pastatas turėjo šiek tiek „nuskęsti“, kad atitiktų vietovės aukštingumo ribas Paryžiaus „Bois de Boulogne“.
„Žmonės man nuolat sako, kaip pakeičiau miestą. Kai pirmą kartą nuvykau į Bilbao, mieste buvo liūdna: sunki ekonominė padėtis, jaunimas ten nepasiliko. Guggenheimo muziejaus atsiradimas pakeitė ekonomiką. Žmonės jame lankosi. Nuo pastato atidarymo jie uždirbo daugiau nei aštuonis milijardus eurų. Dabar ten draugiška ir laiminga aplinka. Aš nenorėjau pakeisti miesto, norėjau, kad pastatas būtų miesto dalimi.“
Frankas O. Gehry
Skydas prieš kritikus
Ne vieną F. Gehry projektą pasitiko arši kritika ir pasipriešinimas. Kai kritikai kaltina jį drastiškai keičiant miestus, jis viešai piktinasi jų buržuaziniu skoniu ir niekina visuomenę, kuri jo nesupranta.
2014 metais Ispanijoje vykusioje spaudos konferencijoje F. Gehry parodė vidurinį pirštą žurnalistui, kuris jo paklausė, ką jis atsako kritikams, teigiantiems, kad jo pastatai yra per daug ryškūs ir jis teikiąs pirmenybę formai, o ne funkcijai. F. Gehry pareiškė, kad „pasaulyje 98 procentai to, kas šiandien yra pastatyta ir suprojektuota, yra grynas šūdas“.
Kai buvo statomas jo Guggenheimo pastatas, Bilbao gatvėse pats architektas dažnai matydavo marškinėlius su užrašu „Fuck Frank Gehry“. Užuot įsižeidęs, jis užsisakė visą dėžę tokių marškinių ir pats juos nešiojo. Kai muziejaus projektas buvo pristatytas viešai, prieš architektą buvo surengtas piketas, o jis pats sakė viename ispanų laikraštyje skaitęs: „Nužudyk Amerikos architektą.“ Ir nemenkai išsigando.
Skandalai niekada nesiliovė. 2021 metais F. Gehry užbaigė statyti „Luma Arles“ menų centro blizgantį bokštą Pietų Prancūzijoje, Arlio miesto centre. Arlis – ne Bilbao. Į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą įtrauktas miestas vilioja lankytojus dėl įspūdingų romėnų statinių liekanų ir vietovės ryšio su meno istorija, su Vincentu van Goghu.
Bet dabar mieste iškilęs nerūdijančiojo plieno bokštas, pavadintas „Tower“, padengtas 11 000 netaisyklingai išdėstytų nerūdijančiojo plieno plokščių. Jis radikaliai pakeitė vizualinį miesto identitetą. Buvusiuose geležinkelių pastatuose įsikūrusio „Luma Arles“ centro erdves užgožia 56 metrų aukščio bokštas, iškilęs virš miesto.
Tačiau F. Gehry nesigaili senojo Arlio. Architektas tikina, kad jo projektą paveikė Arlio romėniškoji architektūra, netoliese esantys kalnai ir Vincento van Gogho paveikslas „Žvaigždėta naktis“, kuris buvo nutapytas netoliese. O cilindro formos įstiklintas pastato pagrindas iš plieno ir betono esą atkartoja romėnų amfiteatro planą.
Nors šio bokšto koncepcija pradėta kurti dar 2006 metais, kai blizgios ikonos buvo labai populiarios, jis toks ir pastatytas po 14 metų nuo projekto sumanymo, kai užsakovas išreiškė architektui norą turėti galimybę „iš bokšto matyti jūrą“. Jis projektuotas jau atidarius nerūdijančiuoju plienu tviskančią „Walt Disney“ koncertų salę ir titanu blizgantį Guggenheimo muziejų, kuris atkūrė Bilbao miesto ekonomiką ir paskatino ikoniškų kultūros pastatų kūrimą miestuose, kai jie tikisi pakartoti „Bilbao efektą“. Tačiau architektas F. Gehry tikina nekartojantis savo sėkmingiausių projektų.
„Kiekvienas projektas yra unikalus. Aš stengiuosi nesikartoti. Projektuodamas galvoju apie tai, ką tuo metu darau, apie žmones, su kuriais dirbu, pavyzdžiui, apie užsakovą, apie vietos bendruomenę. Žinoma, natūralu, kad yra istorinė giminingų projektų linija, bet kurdamas naują apie juos negalvoju, tiesiog jaučiuosi esąs toje vietoje tuo metu.“
Frankas O. Gehry
Ryškus pėdsakas
F. Gehry kūrybiškumas, peržengus 92 metus, ir toliau apima ne tik architektūrą, bet ir dizainą bei meno parodas. Šiemet Londone jis suprojektavo pirmąjį JK savo būsto projektą „Prospect Place“, atnaujindamas legendinę Gileso Gilberto Scotto sukurtą Batersio elektrinę Temzės upės pakrantėje. Sukurti du pastatus, kuriuose iš viso yra daugiau nei 300 butų, iš kurių atsiveria vaizdas į legendinę elektrinę. Taip pat mažmeninės prekybos erdvės ir tarp dviejų pastatų suprojektuotas parkas „Prospect Park“. Išoriškai abu pastatai išsiskiria dideliais langais ir skulptūriškais baltais fasadais, kurie sukuria kontrastą su pramonine gretimos elektrinės architektūra.
Labiausiai šio architekto įtaka jaučiama Los Andžele ir visos Kalifornijos valstijoje, kur jis ir jo įmonė įgyvendina daugiausia projektų nuo biurų pastatų, viešbučių kompleksų iki žaliuojančių parkų ir kultūros centrų.
Didiesiems pasaulio miestams į savo istorinių vietų ir paminklų sąrašus įtraukiant Franko O. Gehry projektuotus pastatus, pats architektas aistringiausiai kalba apie projektus, kurie tarnauja jo paties miesto bendruomenėms. Jis įkūrė ne pelno siekiančią įmonę „Turnaround Arts: California“, kuri skatina meninį švietimą skurdžiausiose valstijos mokyklose. Jis pertvarkė seną banko pastatą, kuris tapo Los Andželo jaunimo orkestro koncertų sale, taip pat suprojektavo veteranų prieglaudą Vakarų Los Andžele ir dirba toliau.
Pernai, atkreipdamas dėmesį į F. Gehry įgyvendinamus vis daugiau svarbių projektų gimtajame mieste, laikraštis „The Architect’s Newspaper“ nurodė, kad „praėjus septyniasdešimt ketveriems metams po to, kai jis persikėlė čia iš Toronto, Los Andželas vis labiau atrodo kaip „Gehry Country“.
Citatos – architizer.com ir dezeen.com
