Garsūs architektūros leidiniai tvirtina, kad Čilės architektas Alejandro Aravena yra bene socialiai atsakingiausias architektas. Jis išgarsėjo kurdamas ne prabangius apartamentus ar stiklinius dangoraižius, o socialinio būsto projektus, skirtus spręsti nepasiturinčiųjų būsto problemas ir mažinti ekonominę nelygybę miesto vietovėse.
Šiam architektui yra svetimas įprastas estetiškai pagrįstas požiūris, nes jo tikslai yra kitokie. 2016 metais A. Aravena tapo 41-uoju Pritzkerio architektūros premijos laureatu. Jis – pirmasis šios premijos laureatas iš Čilės ir 4-asis – iš Lotynų Amerikos.
A. Aravena yra įmonės „Elemental“ įkūrėjas ir vykdomasis direktorius, jis yra įkūręs savo architektūros biurą Santjage. Žinomiausi jo darbai yra socialinio būsto plėtros projektai, vadinamojo „laipsniškai augančio“ būsto koncepcijos. Tai iš dalies subsidijuojamas būstas, skirtas mažas pajamas gaunančioms šeimoms, kurioms suteikiami nebaigtos statybos namai, kad jie galėtų patys juos įsirengti pagal galimybes, neviršydami savo biudžeto.
A. Aravena leidžia statytojams iš savo įmonės svetainės nemokamai atsisiųsti keturis projektus – „Villa Verde“, „Quinta Monroy“ , „Lo Barnechea“ ir „Monterėjus“. Jis atsisakęs teisių į šiuos savo socialinio būsto projektus. Visi dokumentai įkelti į svetainę naudoti viešai. Brėžinių rinkiniai ir projektų aprašymas suteikia visus dokumentus, reikalingus pigių namų statybai. Projektuotojai ir rangovai skatinami prisijungti prie šios iniciatyvos, o vyriausybės – finansuoti masinę urbanizaciją.
A. Aravena pradėjo judėjimą, kuriame architektai dirba kartu, kad padėtų spręsti žmonių socialines problemas dėl būsto trūkumo ir įperkamumo, ypač didėjant migracijai. Atvirojo kodo architektūros koncepcija ir A. Aravenos gestas parodė, kaip architektūrą kiekvienam galima padaryti prieinamesnę.
Nuotr. Cristobal Palma
Alejandro Aravena:
„Mes nelaikome savęs menininkais. Architektai mėgsta kurti unikalius projektus. Bet jei kažkas yra unikalu, tai negali pasikartoti. Projektus skiriant naudoti daugeliui žmonių daugelyje vietų, šiuo požiūriu jų vertė yra artima nuliui. Bet pagrindinis jų tikslas – pagerinti žmonių gyvenimą, įvertinant tiek socialinius poreikius, tiek žmogaus norus, tiek politines, ekonomines ir aplinkosaugos problemas.“
*citatos – design-museum.de, salonemilano.it, archdaily.com
Nuotr. Elemental
KARJERA
Architektas Alejandro Gastónas Aravena Mori (1967) gimė Sanjage ir čia baigė Čilės popiežiškąjį katalikų universitetą, kur įgijo architektūros laipsnį, o vėliau dvejus metus tęsė studijas Venecijoje, kur studijavo teoriją, meno istoriją ir graviūrą Venecijos menų akademijoje, vienoje seniausių Italijos architektūros mokyklų.
2000–2005 metais A. Aravena dirbo profesoriumi Harvardo aukštojoje dizaino mokykloje, vėliau buvo pakviestas dėstyti į Čilės katalikų universitetą, dėstė įvairiose aukštosiose dizaino mokyklose.
Santjage jis 1994 metais įsteigė savo įmonę „Alejandro Aravena Architects“. Galbūt dar svarbesnė yra kita jo įmonė. Harvarde A. Aravena susipažino su Andresu Iacobelli, su kuriuo 2001 metais Santjage įkūrė „do tank“ (priešingai nei „think tank“) įmonę „Elemental“, siekdami plėtoti architektūrinius projektus, kurie turėtų ilgalaikį socialinį poveikį, ir daugiausia dėmesio skirti visuomenei svarbiems projektams, įskaitant viešąją erdvę, infrastruktūrą ir transportą. Nuo 2006 metų A. Aravena tapo šios įmonės vykdomuoju direktoriumi.
2009–2015 metais A. Aravena buvo Pritzkerio premijos žiuri narys ir Karališkojo britų architektų instituto narys, taip pat jis yra Davido Rokfelerio Lotynų Amerikos studijų centro regioninės patariamosios tarybos narys; Šveicarijos „Holcim“ fondo valdybos narys; Čilės viešosios politikos draugijos narys. Jis vadovavo Helsinkio dizaino laboratorijai SITRA (Suomijos vyriausybės inovacijų fondui), kuri sukūrė nacionalinę anglies neutralumo strategiją, taip pat aktyviai dalyvauja kaip organizatorius ir dalyvis įvairiose konferencijose visame pasaulyje.
Nuotr. Cristobal Palma
A. Aravena yra daugelio knygų ir monografijų autorius. Be kitų knygų, išleisti „Laipsniškai augančio būsto ir dalyvaujamojo projektavimo vadovas“ ir „Elemental“ monografija.
Architekto darbų parodos vyko Harvardo aukštojoje dizaino mokykloje, San Paulo bienalėje, Milano trienalėje, Venecijos architektūros bienalėje, taip pat MoMA, Niujorke, ir Luizianos meno muziejuje.
A. Aravena apdovanotas daugybe tarptautinių prizų, įskaitant 2008 metų „Sidabrinį liūtą“, – Venecijos architektūros bienalės prizą perspektyviausiam jaunajam architektui, Ericho Schellingo architektūros medalį, Pasaulinį apdovanojimą už tvarią architektūrą ir „Holcim“ apdovanojimų sidabrą už tvarią statybą (Lotynų Amerikos regionas).
Tačiau šis architektas visada ištikimas savo pasirinktai temai. Kurdamas 15-ąją Venecijos architektūros bienalę 2016 metais, kurioje buvo paskirtas tarptautinės architektūros parodos kuratoriumi, A. Aravena pirmiausia akcentavo socialinį būstą, kaimo ir miesto santykius, technologijų ir natūralių medžiagų pusiausvyrą bei dėmesį rankų darbui ir amatams.
Nuotr. Felipe Camus
Nusivylimas ir lūžis
Archtektas A. Aravena ne iš karto rado savo individualų karjeros kelią. Netrukus po to, kai baigė architektūros studijas, 1990-ųjų pradžioje, po daugybės, pasak jo paties, „šūdinų klientų… restoranų, barų, parduotuvių“ projektų, A. Aravena taip nusivylė, kad metė architektūrą ir atidarė barą. Gyveno naktį – keldavosi 17 valandą, o miegoti eidavo ryte 10 valandą. Kai galiausiai 1997 metais nusprendė atnaujinti karjerą, jam pasisekė – skulptorius Francisc Cerda paprašė jo suprojektuoti namą – tai vienas pirmųjų jo pastatytų privačių namų. A. Aravena pajuto laisvės ir kūrybos skonį, o pirmasis naujo periodo jo projektas parodė ryškų autoriaus braižą: masyvios detalės, aiškios formos, paprastos medžiagos.
Alejandro Aravena:
„Norėjau turėti laisvę, todėl pasakiau: nemokėk man, bet leisk daryti tai, ką noriu. Manau, buvau pakankamai griežtas, bet vis tiek tai buvo visiška kvailystė.“
Nuotr. Ramiro Ramirez
A. Aravena vėliau sukūrė modernių, įspūdingų biurų pastatų bei vilų. Čilės katalikiškojo universiteto miestelyje jis yra suprojektavęs Matematikos, Architektūros ir Medicinos fakultetų pastatus, Technologijų centrą (vadinamieji „Siamo bokštai“) ir Inovacijos centrą. Tai energiškai efektyvūs pastatai, kurių inovatyvūs fasadų sprendimai efektyviai reaguoja į vietos klimatą ir užtikrina pastatų energinį efektyvumą saulės apšviestose erdvėse.
„Siamo bokštų“ pastatus pats architektas apibūdino kaip „gana hermetišką tūrį su labai aiškiomis perforacijomis“. Architektas sukūrė fasadui išorinį vieno stiklo apvalkalą, o vidinio pastato konstrukcijoms rinkosi pluoštinį cementą, kuris pasižymi geromis energinėmis savybėmis. Tarp šių dviejų pastato fasadų esanti erdvė veikia kaip viso perimetro kaminas, leidžiantis karštam orui kilti į viršų. Nuolatinis ir natūralus vertikalus vėjas panaikino perkaitimo efektą ir leido sutaupyti energijos vėsinimui.
Tarp individualių namų projektų – įspūdingi jo suprojektuoti namai turtingiems klientams, nors tokių užsakymų jis paprastai nesiima, nes, pasak jo, „tai mažai aktualu“. Įspūdingų formų akmeninis namas ant Pirihueico ežero. Taip pat vasarnamis Čilės Ramiojo vandenyno pakrantėje – lyg akmens skulptūra, nes šiam namui formą suteikia trys įspūdingi betoniniai tūriai, sukrauti vienas prieš kitą. Namas išsiskiria „sendinta“ išvaizda ir primena masyvias kalno uolas. Kiti svarbūs ir įspūdingi A. Aravenos projektai yra įgyvendinti JAV, Meksikoje, Šveicarijoje ir kt.
Nuotr. Cristobal Palma
Požiūris
Vis dėlto artimiausi šiam architektui – socialiniai projektai. „Elemental“ (pirminės arba elementarios savybės, iš kurių susideda visos kitos struktūros – red.) atspindi jo požiūrį į architektūros uždavinius, tikslus ir architekto pareigą. „Elemental“ įmonė Čilėje, JAV, Meksikoje, Kinijoje ir kitur įgyvendino tūkstančius pigių būstų projektų, kuriuos architektas pavadino „papildomu būstu“. Naudodami daugiausia viešojo finansavimo lėšas, architektai ir statybininkai pradeda vykdyti projektą, kurį būsimojo namo savininkas pats užbaigia įsirengti. Projekto komanda vykdo žemės pirkimo, infrastruktūros ir pagrindines statybos užduotis.
Įperkamas būstas ekonomiškai gyvybingose miestų vietose iš dalies realizuojamas su vyriausybės subsidijomis. A. Aravena vadinamojo „laipsniškai augančio“ būsto koncepcijos būstus pavadino „puse gero namo“.
Prie pirmojo tokio projekto A. Aravena dirbo 2003–2004 metais Čilės šiaurėje. Įmonei „Elemental“ buvo pavesta suprojektuoti būstą 100 šeimų, naudojant vyriausybės skirtas lėšas. Kiekvienai šeimai buvo pastatyta „pusė gero namo“: betoninis karkasas ir pamatai, įrengti du kambariai, virtuvė ir vonios kambarys su reikalinga sanitarine įranga, o tarp sublokuotų namų palikti tarpai, kad šeimos galėtų įsirengti papildomus „laipsniškai augančio“ namo kambarius, jeigu reikės ir kai bus finansiškai įmanoma.
2010 metų vasarį Čilei smogė žemės drebėjimas ir cunamis. Tai buvo galingiausias pasaulyje žemės drebėjimas, juntamas visoje Čilėje, taip pat ir sostinėje Santjage, bei daugelyje Argentinos miestų. „Elemental“ buvo pakviesta padėti atstatyti sugriautus miestus, kur panaudojo savo ankstesnę socialinių būstų statybos patirtį.
Nuotr. Andrea_Avezzu
Alejandro Aravena:
„Kovodami su stygiumi, turite du pasirinkimus: skųstis, kad neturite pakankamai išteklių, arba bandyti trūkumą panaudoti filtru prieš perteklių. Spręsdami mažas pajamas gaunančių šeimų būstų ar miestų projektus besivystančiose šalyse, tokiose kaip Čilė ar Lotynų Amerika apskritai, esame priversti atsisakyti visko, kas nėra griežtai būtina. Galiausiai tai leidžia priartėti prie pirminių archajiškiausių gyvenimo poreikių. Tai – amžina. Ir tai ne dėl išlikimo, o dėl buvimo paprasčiausiu žmogumi.“
Nuotr. James Fliorio
Galimybės
A. Aravena ir jo bendraminčiai mano, kad vien architektūra negali pasitarnauti besikeičiančiam šių dienų pasauliui, nes šiuolaikiniams būsto poreikiams patenkinti tiesiog nepakanka architektų, o jų paslaugos daugeliui nepasiekiamos ir per brangios kaip prabangos prekė. Šiuolaikinio architekto vaidmuo keičiasi nuo buvusios elitinės profesijos santykių su klientu prie artimesnių ir galinčių padėti net ir labiausiai nepasiturintiems žmonėms, kaip dirba architektai Francis Kéré ir Alejandro Aravena. Svarbu, kad statytojui suteikiama galimybė dalyvauti kuriant savo būstą ir pagerinti savo gyvenimo sąlygas.
Tokioje pigioje statyboje architektas siūlo naudoti aukštos kokybės medžiagas, kurios yra nebrangios ir lengvai gaunamos, pavyzdžiui, fanera, gofruotas metalas, vietinės arba perdirbtos medžiagos, pavyzdžiui, naudotos plytos. O žmonėms suteikti statybai reikiamų įgūdžių, žinių ir priemonių. Tad architektų projektuose svarbu derinti pigias medžiagas su paprastais statybos būdais, leidžiančiais greitai ir nesudėtingai pastatyti, pavyzdžiui, surenkamas arba modulines sistemas. Taip pat architektai raginami naudoti modernias technologijas – nuo atvirojo kodo bendradarbiavimo iki skaitmeninių gamybos įrankių – visiems turint galimybę įvairiais lygiais dalyvauti savo būsto sprendimų projektavimo ir gamybos procese.
Nuotr. Felipe Camus
A. Aravena mano, kad pandemija parodė miestų planavimo problemas ir kad iki kitos pandemijos turi pasikeisti dabartinis chaotiškas miestų planavimas. Ar architektūra už tai atsakinga, ar tai turėtų priklausyti nuo politikų?
„Aš tai pavadinčiau architektūros galimybe, o ne atsakomybe. Žmonės ieško geresnių sąlygų ir tai atveda juos į miestus. Bet jų veiksmai, nepaisant geriausių ketinimų, negali garantuoti bendrojo gėrio. Planavimas, vyriausybės sprendimai – tai rūpinimasis bendruoju gėriu. Tai yra viešosios politikos apibrėžimas: daryti tai, kuo žmonės negali pasirūpinti patys. Jei pavyks sukurti erdvę, kuri įtrauks ir leis žmonėms dalyvauti sistemoje, tai bus sprendimo dalis“, – įsitikinęs A. Aravena.
