Kalbėdami apie inžineriją, tikrai neįsivaizduojame nieko patrauklaus, tačiau puikiai suprantame, kad be inžinerinių tinklų XXI a. žmogui gyventi būtų praktiškai neįmanoma. Taip patogiai leidžiamės vedžiojami stereotipų, pamiršdami, kad miesto komunikacijos gali būti ne tik efektyvios, taupios, patogios, „nematomos“, bet ir prisidėti prie miesto veido formavimo.
PRITRAUKIA INVESTICIJAS
Jau kelerius metus šalies sostinėje vyksta inžinerinių tinklų plėtra į miesto priemiesčius ir sodus. Taip siekiama paskatinti gyventojų migraciją iš centrinės miesto dalies ir daugiaaukščių kvartalų, tokių kaip Naujamiestis, Žirmūnai, Karoliniškės, Justiniškės, Fabijoniškės ir kt., į miesto priemiesčius ir sodus.
Inžinerinės infrastruktūros pajėgumas turi svarbią įtaką pritraukiant naujus statytojus ir verslo investicijas, taip pat skatina gyvenamąją statybą ir miesto esamo apstatymo pertvarkymą bei rekonstrukciją. Tai, nors ir netiesiogiai, tačiau neišvengiamai keičia ir miesto panoramą.
GRAŽIAUSIAS MIESTAS – NAKTĮ
Tinkamas miesto apšvietimas laikomas viena svarbiausių miesto identiteto dalių.
„National Geographic“ rašo, kad, žvelgiant iš kosmoso naktį, Las Vegasas yra ryškiausias miestas Žemėje. Pchenjanas, Šiaurės Korėjoje, – tamsiausias. Niekada nepasitikėjau kelionių žurnalų skelbiamais konkursais, tačiau, jeigu trys žurnalai 2019 m. gražiausiu naktiniu Europos miestu išrenka Paryžių, negali į tai numoti ranka.
Pramonės amžius pertvarkė miestus ir juos pagyvino šviesa. 1800 m. pab., atgaivindamas Paryžių, miestoplanuotojas Georges-Eugène’as Haussmannas gatves pasiūlė apšviesti 20 tūkst. dujinių lempų. Tuomet buvo vadovautasi devizu: „šviesa prieš visa kitą“. Nuo tada šviesos miesto monografija įsitvirtino Paryžiuje. Vėliau Niujorkas sukūrė savo garsiąsias šviesų alėjas ir tapo pagrindiniu Prancūzijos sostinės konkurentu.
Kintančios technologijos ir atėjęs LED apšvietimas padarė miestus dar ryškesnius. Miesto peizažas, apšviestas tūkstančio lempučių, skatina fiksuoti akimirkas fotoaparatų objektyvais ir tai kuria tam tikrą įvaizdį, miestui užklijuoja „etiketę“. Toks „šviesos“ judėjimas vis labiau populiarėja visame pasaulyje. Keistas paradoksas, kad Paryžius, kartą užėmęs miestų apšvietimo pionieriaus poziciją, pastaraisiais metais žengė drąsius žingsnius, kad mieste įsikūręs verslas pritemdytų šviesas. 2013 m. Prancūzijos Vyriausybė priėmė įstatymą, įpareigojantį visus šalies verslus ir pastatus išjungti šviesą nuo 1 iki 7 val. ryto. Taip pat bandoma projektuoti miesto apšvietimą naktį.
Vilnius apšvietimą taip pat išnaudoja gana sumaniai. Didžiausių švenčių ir minėtinų progų metu įvairiomis spalvomis nusidažo Žaliasis tiltas, Katedros aikštė ir Gedimino prospektas. 1 600 km elektros kabelių apraizgyta ir beveik 50 tūkst. šviestuvų bei prožektorių turinti mūsų sostinė prieš dvejus metus tapo pirmuoju Lietuvos miestu, kuriame buvo įdiegta eksperimentinė sumani apšvietimo sistema. Beje, ji leidžia sutaupyti iki 60 % elektros energijos.
FORMUOJA PARKUS
Miesto komunikacijos formuoja ir parkus. Inžinieriai neslepia, kad, kalbėdami apie paviršinio vandens tvarkymą, dažnai išgirstame klaidingus įsitikinimus. Esą paviršinį vandenį reikia kuo greičiau vamzdynais nuvesti į upes. Europa jau seniai tvarkosi taip, kad kuo mažiau vandens būtų nuvedama į upes, o vanduo kaupiamas tvenkinėliuose, daubose, kūdrose. Todėl lig šiol gyvavusią sampratą dėl paviršinio vandens tvarkymo būtina visiškai keisti.
„Statant paviršinio vandens kaupyklas, būtų galima akumuliuoti staigiai padidėjusį paviršinių nuotekų kiekį ir jį išleisti palaipsniui, mažesniu debitu. Rengiant teritorijų planavimo dokumentus, reikia numatyti plotus paviršinio vandens nuotekų kaupykloms įrengti. Tai leistų sumažinti naujai statomų tinklų skersmenis, sumažintų esamų tinklų hidraulinę apkrovą. Be to, sumažėtų gatvių apsėmimo rizika, kai esamų paviršinių nuotekų tinklų pralaidumas yra per mažas. Paviršinės nuotekos, iškrentančios į gyventojų sklypus, turi būti tvarkomos, akumuliuojamos gyventojo sklype, o ne tiesiogiai jungiamos prie gatvėje esančio paviršinių nuotekų tinklo“, – sako inžinieriai.
Šią problemą Singapūras išsprendė įrengdamas žaliąsias zonas miesto centrinėse ir tankiau apgyvendintose teritorijoje. Lietaus vanduo subėga į tam paruoštus vandens telkinius. Kad dėl garavimo sausros metu nesusidarytų pelkės, vandens telkiniai valomi, o vanduo paruošiamas naudoti antrą kartą: gatvėms plauti ar laukams drėkinti.
