Nepaisant kritikos dėl poveikio aplinkai, tendencija nusausinti ir panaudoti pakrantes miesto infrastruktūrai plėtoti vis dar vyrauja pasaulyje. Ypač dažnai – tarp sparčiai besivystančiųjų Azijos šalių, pradedant Malaizija ir baigiant Jungtiniais Arabų Emyratais.
Pakrančių teritorijų sausinimo metodai ir ekologija
Tose vietovėse, kur jūros pakrantė sekli ar yra daug užtvindomų pelkių, o tvirtos žemės poreikis labai didelis, praktikuojama vandenyje palei kranto liniją supilti pylimus. Tarp pylimo ir natūralios pakrantės susidariusi akvatorija nusausinama ir užpilama gruntu. Paprasčiausias būdas tai padaryti – užpilti jį dideliu kiekiu sunkios uolienos, o ant viršaus – moliu ir žemėmis tol, kol bus pasiektas norimas aukštis. Jei netoliese yra daug nuosėdų plukdanti upė, nukreipus jos srovę tarp pylimo ir kranto linijos, suneštos nuosėdos leidžia lengviau užpildyti iškovotą iš vandens teritoriją. Atgaunant plotus žemės ūkio paskirčiai, dažnai naudojamas gruntas iš nusausinamų aukštapelkių. Kitas būdas – panaudoti natūraliai susidariusias nuosėdas, nusiurbtas periodinių valymų metu nuo kanalų ir uostų akvatorijos dugno.
Deja, pastebėta, kad nusausinimas gali neigiamai paveikti aplinkinio vandens kokybę: pilamas gruntas ilgam sudrumsčia vandenį, jis tampa rūgštesnis, tai sutrikdo deguonies ir anglies dioksido balansą vandenyje. Vandens organizmams tampa sunkiau išgyventi, o kai kurie prie pakitusių sąlygų nebegali prisitaikyti ir žūva. Žemės atgavimo darbams naudojamos mašinos taip pat išskiria daug šiltnamio efektą sukeliančių dujų, išlaisvina anglies junginius, iki tol buvusius užrakintais augalijoje, dirvožemyje ir dugno nuosėdose.
Oro uostas saloje ant kolonų
„Per mažai žemės, per daug žmonių“ – tokia paplitusia fraze Honkongo gyventojai apibūdina savo septynmilijoninį miestą. Tad, pasitaikius galimybei, Honkongas rinkosi šimtmečiais amžių skaičiuojantį plėtros metodą, sausindamas jūros dugną.
Nepaisant Honkonge šiuo metu vykstančių neramumų, vis dar tęsiamas Honkongo oro uosto, pastatyto dirbtinėje Chek Lap Kok saloje, trečiojo kilimo ir tūpimo tako statybų etapas. Šiaurinės salos dalies pakrantė buvo pakelta naudojant giluminį cemento užmaišymą (angl. Deep Cement Mixing, DCM). Toks metodas palankus siekiant stabilizuoti minkštas jūros dugne esančias nuosėdas ir apriboti galimai jūros dugno nusausinimo proceso daromą aplinkai žalą. Dirbant DCM metodu, jūros dugne išgręžiamos nedidelio skersmens skylės.
Pasiekus projektinį gylį, į jas įpurškiama rišamoji medžiaga (dažniausiai cementas), kuri užpildo skylės ertmę ir susimaišo su joje besirenkančiu dumblu. Kietėdamas cementas suformuoja jūros dugne įtvirtintą koloną. Didelės tokio kolonų grupės žymiai padidina keliamąją jūros dugno galią ir sudaro galimybes sukurti tvirtą pagrindą dideles apkrovas atlaikančiam lėktuvų tūpimo takui. Kad grąžtais keliamas purvas nepasklistų jūroje, dirvožemio konsolidacijos ekspertai „Samsung C&T“ inžinieriai, prieš gręždami jūros dugną, papildomai jį apsaugojo filtruojančiu sluoksniu: išklojo geotekstile ir užbėrė 2 m švaraus smėlio. Vėliau tarpai tarp kolonų buvo užpildyti atvežtiniu gruntu. Planuojama, kad naujai iš jūros atgautame maždaug 650 ha sausumos plote statomas kilimo ir tūpimo takas bus atidarytas iki 2024 m. pabaigos.
Iš vandens pakilęs terminalas
Sėkmingai iš jūros atkovoto ploto pavyzdžiu galėtų būti visiškai dirbtinis Taipėjaus (Taivanas) uosto tarpžemyninių konteinerinių laivų Gaosiongo terminalas – vienas didžiausių šalyje tokio pobūdžio projektų. Nauji plotai supaprastina ir palengvina konteinerių terminalo operacijas, leidžia įrengti naujas giliavandenes krantines, galinčias priimti didžiausius konteinerių laivus, bei atveria naujas erdves susijusios pramonės investicijoms ir jų veiklai Taivane. Viena reikšmingų šio terminalo savybių – novatoriškas aplinkosaugos valdymas pažangiausiomis technologijomis. Atsižvelgiant į tai, kad pagrindiniai uosto taršos šaltiniai yra konteinerinių laivų emisijos ir upės atplukdomi nešvarumai, Gaosiongo terminale buvo įrengtos laivų išmetamų teršalų kontrolės priemonės bei lietaus vandens nuotėkų valymo įrenginiai.
Kadangi sunkioji pramonė šiame rajone įkurta netoli miesto centro, o plėstis reikėjo skubiai, Gaosiongo terminalo projektas ne tik suteikė Taivanui naujos žemės, bet antrajame statybų etape dar ir perėmė iš miesto didelės ekologinės rizikos pramonės objektus. Tarkim, pasinaudojus proga, iš senojo uosto į naująjį terminalą buvo perkelta 300 naftos pramonės talpyklų, įrengtų pernelyg arti gyvenamųjų rajonų ir kėlusių jiems pavojų. Ankstesnioji šių talpyklų saugojimo vieta buvo išvalyta ir suprojektuota įrengti viešąsias erdves.
Virš vandens iškilusių uosto žemės plotų pagrindui užpilti buvo panaudotos viešųjų statybų atliekos iš Didžiojo Taipėjaus rajono, o ant jų – jūros dugno gruntas, išsiurbtas iš čia pat gilinamos uosto akvatorijos. Padidinę šaliai priklausančios žemės plotą, statytojai taip pat kuriam laikui išsprendė ir antrinio statybinių atliekų panaudojimo klausimą. Terminalo logistikos ir sandėliavimo zonose suprojektuotas apie 43 ha žaliasis plotas, skirtas uždengti uosto teritoriją nuo vyraujančių vėjų. Čia ruošiamasi pasodinti apie 64 tūkst. medžių, kurie, projektuotojų skaičiavimais, per metus sugers apie 34 tūkst. tonų anglies dvideginio.
Ekologiškas rajonas Monake
Į jūrą plečiasi ne vien Azija. Kaip viena geidžiamiausių vietų gyventi pasaulyje Monakas neabejotinai taip pat privalės susigrąžinti šiek tiek žemės iš jūros, kad, tenkindamas ateities reikalavimus, įgyvendintų ambicingus infrastruktūros projektus. Tvarumas visuomet buvo Monako projektų prioritetas, tad Portier Cove kvartalo projektas netapo išimtimi.
Viena pagrindinių žemės atsiėmimo iš jūros projektų problemų yra galimai padaroma žala jūrai, įskaitant jos dugno ir vandens gyvūniją. Tad, siekdami ją kuo labiau sumažinti, stengdamiesi išsaugoti jūros florą ir fauną bei aplinkinio vandens kokybę, Portier Cove kūrėjai laikėsi nepaprastai griežtų aplinkosaugos reikalavimų. Jūros biologai kruopščiai perkėlė jūrų florą ir fauną, kuriai galėjo pakenkti įlankos atkovojimo projektas, į specialiai pastatytus dirbtinius rifus. Pačiame Portier Cove kvartale buvo įdiegta kuo daugiau tvarių sprendimų – fotovoltinės saulės baterijos, lietaus vandens regeneravimo sistemos, šilumos siurbliai ir elektrinių dviračių įkrovimo stotelės. Be to, daugybė žalių atvirų erdvių, apželdintų augalais, kuriems būdinga vešli lapija, dar labiau užtikrins, kad šis projektas kuo mažiau atitoltų nuo gamtos.
Net mikrorajono pakrantės forma sukurta taip, kad primintų švelniai išlenktą jūros krantą, o jūros srovės ją skalautų užtikrindamos ir tolesnį jūros gyvūnijos klestėjimą. 2 mlrd. eurų vertės projektas taps pirmuoju Monako ekologiniu kvartalu, specialiai sukurtu atsižvelgiant į ambicingus kunigaikštystės tvarumo tikslus.
Žinoma, yra tam tikrų vilčių teikiančių atvejų, kai dizaineriai, sėkmingai išvystę plėtros sprendimus, užuot darę didžiulį neigiamą poveikį, padarė mažesnį. Tad kiekvieną kartą, kai klestinti ekonomika ir sparčiai besiplečianti vidurinioji klasė reikalauja naujų plotų gyvenimui, darbui ir žaidimams, projektuotojams lieka tik užduoti sau klausimą: ar turėtume tiesiog sustoti, ar verčiau dalyvauti ir bandyti atlikti laipsniškus ekologinius patobulinimus?
