Gianni Botsfordo komandos architektai suprojektavo Londono priemiesčio namelį. Iš išorės labiausiai matoma namo dalis yra jo paviljonas, stogas. Viduje stogas susideda iš sudėtingos giluminės medinės konstrukcijos, pagamintos iš eglės. Varinio stogo viduryje – stiklas.

Varinės detalės yra visame interjere: virtuvės paviršiai, kambariuose. Nemažai čia ir marmuro. Ši medžiaga interjerui suteikia subtilią toninę šilumą. Stebina? Tai puikus kontrastas tarp vėsių ir šiltų tonų. Marmuras papildo požeminių erdvių kokybę, suteikia persvarą tamsos ir šviesos rugtynėse.

Žemiau pirmame aukšte yra du lygiai. Miegamieji yra iškart po žeme, o gyvenamoji erdvė su 10 metrų ilgio baseinas po miegamuoju. Už stiklo sienelės ­– miegamasis – padidina lengvumo jausmą ir jungia namo vidų su aplinkiniu kraštovaizdžiu.

Stoglangiai skirti optimizuoti dienos šviesos kiekį, patenkantį ant sienų pirmuosiuose aukštuose. Dienos šviesa pasiekia iki aštuonių metrų. Architektai neslepia, kad tai buvo iššūkis, kurį pavyko įveikti dėl nestandartinės pastato formos.

Galime tai vadinti manipuliacija šviesa, kurios tikslas – pagyvinti architektūros prigimtį.

„Dirbti su šviesa ir tamsa tai yra dirbti su tuo ką suteikia kontekstas – unikalus apribojimų ir galimybių rinkinys. Šviesa ir šešėliai, kurie ją supa, suformuoja naują erdvę namuose”, – sako architektas Gianni Botsford.

Kiekvienas individualus ir unikalus mūrinio stogo konstrukcijos elementas buvo iš anksto pagamintas Dolomituose iš trijų matmenų modelių, kuriuos pateikė bendrovė „Gianni Botsford Architects”. Architektai teigia, kad elementai suprojektuoti, modeliuojami ir pagaminti, naudojant tiek skaitmeninius, tiek rankinius procesus. Rezultatas ­– puikus. Sudėtingos medienos stogo konstrukcijos intensyvumas nulemia jos šilumą.

Namas pastatytas sugriovus požeminį 1960-ųjų metų vasarnamį.