Viešųjų erdvių įrengimą apibrėžia terminas, nagrinėjantis žemės nuosavybės sąvoką, kuri sufleruoja, kad šios rūšies sklypai priklauso valstybei. Tai reiškia, jos yra atviros, nemokamos, prieinamos visiems ir finansuojamos valstybės lėšomis. Kodėl pastaruoju metu apie jas kalbame vis dažniau? Todėl, kad miestai suprato, turintys sukurti savo identitetą, o tai leidžia padaryti viešųjų erdvių įvaizdis. Kita vertus, kylantys masiniai neramumai ir protestai skatina pirmiausiai pokyčių ieškoti erdvėje. Vis aktualiau tampa kokį pilietį sukuria viešoji erdvė?
Neapsiribojant viešosios erdvės apibrėžimu, pastaroji visada buvo laikoma mainų vieta, nuo pat Graikijos Agoros ir Romos forumo laikų, kai vyrai susiburdavo aikštėse aptarti valstybės reikalų. Tai susitikimų vieta, paaiškinanti, kaip praktikuojame erdves kitų atžvilgiu. Viešoji erdvė yra demokratijos forma. Tai judėjimo ir saviraiškos laisvės erdvė, o svarbiausia, kad tai yra pirmasis mūsų kontaktas su miestu. Paprasčiausias miesto struktūros atspindys, kuris atskleidžia kultūrinę, ekonominę ir politinę įtaką. Viešosios erdvės sukuria miesto ar miestelio įvaizdį. Įvairiapusė viešoji erdvė iš esmės suteikia mums galimybę susidurti su skirtingų tipų žmonėmis.
@Santiago Arau nuotr.
Erdvė pilietiškumui?
Žurnalistė Kristele Harrouk (Christele Harrouk) rašė, kad fizinės asmens ir kolektyvinės vizijos iliustracija turi simbolines vertybes. Mastelis, vieta, kraštinės, kampai, vaizdai, proporcijos ir artefaktai vaidina svarbų vaidmenį nustatant šių sričių rezultatą. Nuo šių kintamųjų priklauso ar erdvė bus baugi, gąsdinanti, ar sukurs priklausymo tai teritorijai, pilietiškumo jausmą, ugdys pasididžiavimą, skatins pokalbius.
Kartu su visais šiais kintamaisiais nekinta viena konstanta. Viešosios erdvės yra išraiškos vietos, kurios skatina keistis. Kaip pavyzdžiui, represinės, per daug suplanuotos ir stebimos aikštės skatina žmones maištauti prieš juos arba prieš tai, ką jie iš tikrųjų atstovauja. Protesto vietos dažnai virsta pasipriešinimo vietomis, kuriose kyla revoliucijos ir socialiniai sukilimai. „The Conversation“ publikuotame straipsnyje Melburno universiteto lektorius dr. Majdi Falehas teigia, kad „viešoji aikštė neturėtų būti vaizduojama kaip miesto nuosavybė, į kurią žiūrima kaip į sieną. Tai turėtų būti erdvė, suteikianti piliečiams galimybę įsitraukti į politinius ir socialinius debatus“.
„Kaip ir agora, mečetė suteikė erdvę mieste, kuriame vyrai, suaugę gyventojai, naudojosi savo politinėmis teisėmis“, – aiškina Nasseris Rabbatas savo tyrime „Arabų revoliucija užgrobia viešąją erdvę“.
Atsiėmė privatizuotą miestą
Kai viso pasaulio vyriausybės supranta pačios viešosios erdvės keliamą grėsmę, jos dažnai spaudžia ir kontroliuoja šias zonas. Tačiau tai sukelia dar blogesnį rezultatą.
Kadangi Jungtinių Tautų buveinės duomenimis, Libane trūko viešųjų erdvių, kurios sudarė tik 0,5 proc. Beiruto, Libano gyventojai prasidėjus spalio 17 dienos revoliucijai pirmiausiai atsiėmė viešąsias erdves ir pertvarkė gatves, taip pat automobilių stovėjimo aikšteles pertvarkė, susigrąžindami kadaise privatizuotą miestą.
Protestai, galingi pokyčių įrankiai. Nuo arabų pavasario iki naujausių „Black Lives Matter“ judėjimų. Tokiais laikais, kai žmonėms reikia „nunešti savo reikalus į gatves“, kad jie būtų išgirsti ir pamatyti, viešoji erdvė vėl tampa diskusijų tema. Kokias erdves kuriame mes?
@Rami Rizk nuotr., jeigu nenurodyta kitaip
