Slėptuvės atveria galimybes?
Mūsų akys pastebi statinius, iškilusius ant pamatų, dažniausiai palikdamos užmarštyje faktą, kad ir pamatų zonoje ar dar giliau taip pat glūdi įvairiausių patalpų infrastruktūra – šiandien dar sunkiai alsuojanti gyvybe, tačiau akylesniam investuotojui tikrai galinti suteikti prasmingų galimybių. Požeminės patalpos paženklintos įvairiausių likimo istorijų, dauguma jų iki šiol nekuria pridėtinės vertės ir laukia naujų savininkų. Štai minėtame skelbime aiškinama, kad slėptuvė yra strategiškai puikioje vietoje, joje sukurtų keturių darbinių erdvių, dviejų prieangių, WC bei sandėliuko grindys yra betoninės, sienos ir lubos padengtos modeliuojamuoju tinku, renovuotos savaiminės vėdinimo ir vandentiekio nuotekų sistemos, išvedžiota nauja elektros instaliacija, yra trifazis įvadas. Ir kad patalpos sausos ir šiltos. Tikra galimybė (pigiai įsigijus ir papildomai investavus) parduodant užsidirbti arba gana nebrangiai įkurti geroje vietoje komercines patalpas.
Oficialiai įvardijama, kad slėptuvės – tai įvairiai žmonių veiklai įprastomis aplinkybėmis skirti pastatai ar jų patalpos, kilus kariniams konfliktams, galinčios apsaugoti nuo pavojaus. Paprastos slėptuvės gali būti įrengtos rūsiuose, pusrūsiuose, slėptis tinka ir požeminiai garažai, technologiniai, transporto ar pėsčiųjų tuneliai ir pan. Tokius atitinkamai paruošus galima pritaikyti apsaugai nuo jonizuojančiosios spinduliuotės poveikio (mažina nuo 50 iki 100 kartų) ar griūčių silpnų sugriovimų zonoje (atlaiko dinamines apkrovas 0,02 MPa).
Vilniaus miesto savivaldybė pripažįsta, kad iš dabar jos turimų slėptuvių praktiškai likęs tik pavadinimas ir kad jos (matyt, ir kituose miestuose – red. past.) neatitinka reikalavimų ir neturi jokios reikšmės. Tad jas galima išparduoti. Tos slėptuvės – tai tik likusios sutvirtintos sienos po daugiabučiais namais ir, kilus pavojui, tik visa kita esama požeminė infrastruktūra – rūsiai, požeminės stovėjimo aikštelės – galėtų bent iš dalies būti naudinga žmonių apsaugai.
Vis dėlto dėl privatizuojamų slėptuvių remonto neretai įsiplieskia konfliktai tarp gyventojų ir naujųjų savininkų –
pasirodo, kad įsigytų slėptuvių pertvarkoms griežtų reikalavimų ar apribojimų nėra, tačiau egzistuoja bendrieji reikalavimai, kai, siekiant išvengti avarijų, rekonstrukcijos techninis projektas privalo būti suderintas.
Kažkada Vilniuje buvo iš viso apie 60–70 slėptuvių, didžioji jų dalis per pastaruosius du dešimtmečius buvo parduota. Ir bandyta taikyti įvairiems poreikiams. Pavyzdžiui, viena partija Gedimino prospekte vietoj buvusios slėptuvės bandė pasistatyti būstinę, bet dėl kaimynų protestų šis planas taip ir liko neįgyvendintas. O roko grupei „Skamp“ pasisekė labiau nei politikams – vieno daugiabučio namo pusrūsyje esančioje slėptuvėje atlikėjai buvo įsirengę studiją. Slėptuvėje po sostinės Barbakano kalnu yra buvęs net baras, o vieną vasarą ji buvo naudojama kaip kalno viršuje įkurtos terasos virtuvė ir ūkinės patalpos. Šiuo metu buvusios slėptuvės dažniausiai perkamos sandėliams įrengti.
Apžvelgus aukcionams pateiktų privatizuojamų objektų sąrašus, matyti, kad sostinės savivaldybė siūlo įsigyti nemažai dar nuo sovietmečio likusių slėptuvių, kurių gausu centrinėje miesto dalyje, ypač pokariu statytuose namuose. Nemenkos slėptuvės yra beveik po kiekvienu A. Goštauto gatvės namu, daug jų ir Savanorių prospekte, kai kurios priklauso savivaldybei pavaldžioms ligoninėms.
Kauno ir Klaipėdos slėptuvių laukia įvairus likimas
Valstybės turto fondas aukcione nebe pirmą kartą vis ketinta parduoti dalį Kauno tvirtovės betoninės, maždaug 1914–1915 m. statytos slėptuvės, esančios Panemunėje. Tik ar Pirmojo pasaulinio karo laikų statinys sudomins verslininkus? Slėptuvės yra stipriai apgadintos dūmų, be to, teks laikytis aplinkosaugos reikalavimų, saugoti šlaitus.
Na, o kitoje Kauno Vilijampolėje esančioje buvusioje civilinės saugos slėptuvėje jau įrengtas neįprastas muziejus „Atominis bunkeris“, pasakojantis apie tai, kaip žmonės saugojosi per karus. Muziejus glūdi 6 m po žeme, o kiek kainavo įkurti tokį muziejų, nutylima.
Klaipėdoje beveik prieš ketvirtį amžiaus buvo 99 slėptuvės, šiandien jų liko apie 40. Klaipėdos universiteto technikos mokslų daktaras Arminas Štuopys, išanalizavęs čia esančią Antrojo pasaulinio karo laikotarpio tunelinės konstrukcijos slėptuvių padėtį, aptiko, kad dauguma jų smarkiai nukentėjo plečiantis miesto kvartalams, pirminę išvaizdą prarado pokariu jas pritaikant ūkio reikmėms. Dabar jos virto aktyviai niokojamomis asocialių asmenų buveinėmis, autentiškos liko tik konstrukcinės medžiagos. Lietuvoje vienintelių tokios paskirties statinių pagrindinės konstrukcinės medžiagos yra keraminių plytų mūras ir betonas (gelžbetonis), mūras naudotas sienoms ir vidinėms pertvaroms, gelžbetonis – visų slėptuvių monolitinėms (betonuota statybvietėje) denginio plokštėms, betonas – kai kurių slėptuvių sienoms. Mūrui naudotos gerai išdegtos, bet ne itin tikslių matmenų pilnavidurės keraminės plytos, kai kurios slėptuvės mūrytos plytų laužu, nevengta ir išsiklaipiusių, suskilusių ar kartą jau naudotų plytų. Mokslininkas atkreipia dėmesį, kad technologinės betonavimo darbų klaidos ir pažeidimai būdingi daugumai slėptuvių, nemažai jų pastatytos ir įrengtos atsižvelgiant į suvienodintus konstrukcinius ir planinius tokios paskirties statinių sprendimus. Deja, šios tunelinės slėptuvės kol kas nerado deramos vietos miesto aplinkoje, nors yra vertingos ir saugotinos kaip technikos ir technologijų istorijos eksponatas, taip pat kaip statybinių medžiagų ir konstrukcijų tyrimų objektas.
Bunkeris gali virsti ir būstu
Prie daugiabučių namų esančios apleistos slėptuvės jau seniai kai kuriems didesnių miestų gyventojams virto valdžios primesta našta. Nors, pavyzdžiui, Klaipėdoje daugelyje gyventojams atiduotų (nurašytų) slėptuvių įrengti sandėliukai, na, o kitų miestų buvusiose slėptuvėse įrengti sporto, naktiniai klubai, barai.
Slėptuvė, turėjusi apsaugoti nuo karo pavojų, pritaikius šiuolaikines statybų ir inžinerijos technologijas, gali virsti ir gyvenamuoju būstu. Netgi nebūtina keisti slėptuvės plano, tačiau viduje tektų įdiegti šiuolaikinę vėdinimo sistemą, atnaujinti (nutiesti) vandentiekį ir kanalizaciją. Išradingi architektai tokioje belangėje gali pasiūlyti puikų apšvietimo sprendimą, netgi tokį, kuris leistų natūraliai dienos šviesai patekti į patalpas – tokiu atveju specialūs šviesą skleidžiantys vamzdžiai kiaurai per lubas išvedami į viršų…
Dar vienas labai aktualus momentas galimam slėptuvės savininkui – tinkama sienų ir grindų drėgmės hidroizoliacija ir apšiltinimas, pelėsio išnaikinimas, tinkama grindų ir sienų danga. Šiandien jau yra nesudėtingų ir labai efektyvių priemonių tokiems klausimams spręsti ir tai veikia kaip pliusinis veiksnys investuotojui.
Jei slėptuvėje suplanuojama įrengti butą, teks sukurti 1,2 automobilio statymo vietos, o jei komercines patalpas – atitinkamai reikia žiūrėti STR automobilių statymo normatyvus (be šito nebus išduotas slėptuvės rekonstrukcijos leidimas).
Inovaciniai sprendimai padeda apsispręsti
Slėptuvės po gamyklomis neretai virsta archyvais – ir darbuotojams toli vaikščioti nereikia, ir patalpos visus saugumo reikalavimus atitinka. Gamyklų slėptuvių yra pritaikytų civilinėms ar verslo reikmėms – jos tampa biurais, sporto salėmis, kavinėmis, naktiniais klubais, netgi moderniai įrengtu kovos menų klubu ar pan. Įdomu tai, kad net labiausiai perdarytose ar išplėstose slėptuvėse išlieka kai kas autentiška – dažniausiai tai hermetinės durys, vandens tiekimo, ventiliacijos įranga, kuriuos, žinoma, tenka atgaivinti.
Yra tikimybė, kad požeminių erdvių (slėptuvių) pritaikymas šiandienėms visuomeninėms reikmėms stringa dėl to, kad jas būtinai reikia renovuoti arba bent jau spręsti sutvirtinimo ir kitas vietines problemas. Juk požeminės patalpos dažnai kenčia nuo drėgmės, pelėsio, nebeveikiančios ar prastos ventiliacijos, byrančių pamatinių sienų, trupančių lubų ir kt. Be to, dėl patalpų renovacijos (rekonstrukcijos), taip pat dėl paskirties pakeitimo tenka pasistengti, norint gauti daugybės miesto institucijų leidimus ir aplinkinių gyventojų sutikimus.
Šiandien laimi tie investuotojai, kurie naudojasi šiuolaikinėmis technologijomis, leidžiančiomis gana lengvai spręsti įvairiausias požeminių patalpų problemas, nes jos gerokai palengvina naujų požeminių statinių (perėjų, požeminių automobilių saugyklų ir pan.) statybinių darbų eigą. Taip pat nereikia pamiršti ir modernių techninių (technologinių) galimybių svarbos restauruojant ar renovuojant, apsaugant bažnyčių, dvarų, pilių požemius, kuriuose saugią vietą randa archyvai, bibliotekos, muziejai, brangintinų daiktų saugyklos arba tiesiog senojo amžiaus dvasia…
