„Kad ir kokie pastatai būtų gražūs, jeigu viešosios erdvės yra nejaukios, nesutvarkytos, nesaugios, tai iš miesto nieko gero nebus. Pastaraisiais dešimtmečiais atsirado suvokimas, kad miesto ateitį lemia jo viešosios erdvės, o jose vykstantys renginiai ir veiklos veikia miestiečių gyvenimo kokybę. Kaip tik tai pakeitė patį principą, kaip tos viešosios erdvės įrengiamos ir kiek joms skiriama dėmesio“, – teigė architektas, sutikęs pasidalyti mintimis apie tai, kaip turėtų atrodyti aikštės, kad atitiktų šiuolaikinių žmonių poreikius.

Kad kiekvienas sau rastų vietą

Pokalbį pradėjome nuo pagaliau prasidėjusios Lukiškių aikštės, vienos svarbiausių sostinės viešųjų erdvių, rekonstrukcijos. Darbai jau įsibėgėjo. Šiuo metu dar vyksta archeologiniai kasinėjimai, o vėliau prasidės aikštės atnaujinimo darbai. Jei neatsiras finansinių ar kitokių trukdžių, juos žadama baigti iki kitų metų rugsėjo.

Paklaustas, kuo gi ypatinga Lukiškių aikštės rekonstrukcija, M. Pakalnis atkreipė dėmesį į šios erdvės svarbą. Ilgametę istoriją turinti ir saugomoms teritorijoms priskirta aikštė yra reikšminga ne tik Vilniui, bet ir visai Lietuvai, tad ją tvarkant svarbiausia buvo išspręsti klausimą, kaip padaryti, kad vienoje erdvėje derėtų daugybė funkcijų ir tai atitiktų skirtingų žmonių įsivaizdavimą, kaip ši vieta turėtų atrodyti.

„Projektas apima labai daug. Viena vertus, tai bus ir miestą, ir valstybę reprezentuojanti aikštė, kurioje bus galima rengti renginius, priimti svečius ir jiems atvykus vykdyti ritualus – išrikiuoti garbės sargybą, iškelti vėliavas. Atsiras vieta ir paminklui. Kartu aikštė bus demokratiška. Ji turėtų tapti miestiečių susibūrimo ir laisvalaikio erdve, kurioje net bus galima žaisti kokius nors žaidimus. Joje bus numatytos ir kavinės, ir paviljonai, kuriuose bus galima užkąsti, taip pat vieta žaisti šachmatais, vaikų žaidimo aikštelės. Tikslas yra toks, kad aikštėje kiekvienas sau rastų vietą, o kadangi ji labai didelė, joje tilps visos funkcijos, kurias aš išvardijau“, – žadėjo M. Pakalnis.

Lukiškių aikštės plotas išties įspūdingas. Joje telpa maždaug keturios futbolo aikštės! Tačiau, siekiant ją sumažinti, jau istoriškai jos erdvė buvo suskaidyta liepomis. Norint, kad šioje aikštėje būtų galima rengti renginius, o kartu ir užpildyti ją, kol niekas nevyksta, milžiniška aikštės erdvė bus padalyta į atskiras funkcines zonas: prie Gedimino prospekto atsiras renginių vieta, o štai žalioji teritorija virs rekreacine vieta.

Aikštės liepos – ypatingos

Daug dėmesio bus skirta ir medynui sutvarkyti. Juk rytinėje aikštės dalyje augančios liepos yra turbūt seniausios Vilniaus mieste. Tad jas būtina išsaugoti, o liepų skliautą išryškinti, kad jis būtų dar geriau pastebimas. Tuo rūpinasi kraštovaizdžio architektė Jurga Silvija Večerskytė-Šimeliūnė, parengusi kraštovaizdžio dalies projektą. Liepų alėjoje suplanuotos ne tik pasivaikščiojimo ir rekreacinės erdvės, kuriose vyks įvairūs žaidimai ant žolės. Per aikštę nuvingiuos ir takeliai. Dar gegužę visuomenei pristatydamas, kaip turėtų atrodyti naujasis Lukiškių aikštės veidas, vienas iš projekto idėjos autorių architektas Gintaras Čaikauskas žadėjo, kad čia atsiras ir mūsų tautai suprantamas gyvybės medis – amžino gyvybingumo simbolis. Jo piešinį primins takeliai, kurie žaliojoje zonoje peraugs į smulkesnes atšakas ir ištirps miesto erdvėje.

Paminklas aikštėje turėtų atsirasti 2018 m., bet kol kas dar nepaskelbtas jo idėjų konkursas. Pasak M. Pakalnio, linkstama manyti, kad paminklas žymės lietuvybės simbolį – Vytį. Taip bus įprasmintos ir svarbios Lietuvos istorijos datos bei įvykiai. Kaip tai bus padaryta, paaiškės po paminklo idėjos konkurso.

Nors skelbta, kad aikštėje planuojama įrengti ir interaktyvų fontaną, kol kas tam pinigų nėra. Fontanas trykštų, nebent atsirastų rėmėjų.

Rekonstruojant Lukiškių aikštę bus išsaugota ir tai, kas joje yra vertinga, pavyzdžiui, senieji pseudoklasicistinio stiliaus šviestuvai ar suolai. M. Pakalnio teigimu, jie bus perkelti arčiau to paties laikotarpio Užsienio reikalų ministerijos pastato. Šalia vingiuos dviračių takas, o minėtas pastatas ir mažosios architektūros elementai sudarys gražų kompleksą.

Aikštės sampratą keičia galimybės

M. Pakalnis įsitikinęs, kad aikštė visų pirma turėtų išlaikyti savo funkciją. „Tos pačios senovės graikų agoros buvo vietos, kur miestiečiai susirinkdavo ir spręsdavo pagrindinius savo gyvenimo klausimus“, – priminė istoriją architektas, pridūręs, kad iki pat dabar socialinė aikštės funkcija išliko pagrindinė. Tačiau visuomenė pastaruoju metu smarkiai pasikeitė. Ar pasikeitęs visuomenės elgesys kaip nors keičia aikščių architektūrą?

„Žinoma, kad taip! – neabejoja M. Pakalnis. – Šiuolaikiniams žmonėms svarbus laisvės pojūtis, supratimas, kad tu esi laisvas bet kur sėdėti, gerti kavą ar čia pat suvalgyti sumuštinį, naršyti savo telefone, gaudyti pokemonus, bendrauti. Aikštės dabar turėtų būti tokios vietos, kuriose žmonės turėtų ką veikti.“

Anot architekto, pastaruoju metu labai pažengė ir viešųjų erdvių dizainas. Nebeliko sampratos, kad tai turėtų būti vien akmenimis grįsta zona su takeliais ir keliais medeliais.

Ir nors pagrindinės aikščių įrengimo medžiagos išlieka sunkiosios – iš akmens ar betono, mažosios architektūros elementai, tokie kaip šviestuvai, suoliukai, šiukšliadėžės, dabar tampa vis įdomesni. Jie gaminami vis įvairesnių formų ir iš skirtingų naujoviškų medžiagų. Pasirinkimas, pasak M. Pakalnio, dabar yra išties didelis. Pavyzdžiui, šiais laikais galima rinktis įvairiausias medžiagas takams grįsti. Tiekėjai siūlo įvairių spalvų skaldelę, trinkeles, plyteles, grindinio akmenis ir pan. Be to, projektuotojai gali pasirinkti medžiagų faktūras, takų formavimo elementus: įvairių formų bordiūrus, bortelius, sieneles, laiptelius, lovelius, taip pat lietaus vandens nuvedimo latakus.

Kad aikštėje galėtų vykti įvairūs renginiai ir veiklos, jai sutvarkyti lėšų skirsianti savivaldybė numato ne tik mobilias scenas ir jų vietas, bet ir vandens išvadus, įvairias komunikacijas. Tai leidžia, pavyzdžiui, žiemą aikštėse įrengti čiuožyklas. Žinoma, tai, kokia bus aikštės išvaizda ir kas čia vyks, labai lemia ir jos dydis.

Beje, kuo didesnė aikštė, tuo daugiau darbo reikia jai prižiūrėti. Galima tik pasidžiaugti, kad šiandien yra didelis pasirinkimas efektyviai dirbančios modernios vejos ir želdinių bei takų priežiūros technikos, specializuotų įvairaus dydžio valymo mašinų ar agregatų ir panašių įrenginių, kurie leistų palaikyti tinkamą aikštės su visais jos elementais būklę. Bet tai jau bus aikštės priežiūros paslaugas teikiančios įmonės ar įmonių rūpestis. Svarbiausia, kad aikštė visada būtų tvarkinga ir patraukli vieta miesto gyventojams bei svečiams.

Aikščių turėtų būti ne tik centre

M. Pakalnis norėtų, kad ateityje sostinėje būtų sutvarkyta ir daugiau aikščių, skverų. O užvis labiau jam patiktų, kad nedidelių aikščių erdvių atsirastų ne tik Vilniaus centre, bet ir gyvenamuosiuose rajonuose: Justiniškėse, Lazdynuose, Karoliniškėse, Žirmūnuose, Naujininkuose ir kitur.

„Man visada rūpėjo, kad miegamuosiuose rajonuose gyvenantys žmonės irgi turėtų savo aikštę, kur taip pat galėtų vykti renginiai ir gyventojams nebūtinai reikėtų važiuoti į miesto centrą. Įsivaizduoju, kad gyvenamuosiuose rajonuose turėtų būti ne vien tiktai sodeliai su gėlytėmis, bet ir funkciškai aiškiai išreikštos aikščių tipo erdvės. Kai kurių rajonų projektuose jos ir buvo numatytos. Ir dabar tokių nedidelių aikščių kartais atsiranda. Bet jų privalėtų atsirasti daugiau“, – išsakė viziją architektas.

Deja, kol kas pagrindinė kliūtis, kodėl miestuose nepakankamai sparčiai tvarkomos ir kuriamos naujos viešosios erdvės, yra lėšų trūkumas – darbai iš vietos pajuda tik tada, kai tam skiriama parama. Tad reikia viltis, kad ateityje tų pinigų bus skiriama daugiau ir architekto vizija turėti mieste modernias, sutvarkytas aikštes kiekviename rajone virs realybe.

Trumpa Lukiškių aikštės istorija

– Lukiškių aikštės istorija siekia Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto laikus, kai netoli šios erdvės buvo apgyvendinti totoriai. Tai atsispindi XVIII a. miesto planuose.

– Nuo XVII a. pradžios istorija susijusi su laidojimu prie bažnyčios.

– Nuo XIX a. vidurio čia egzistavo Turgaus aikštė.

– XX a. tarpukariu Vilnių tuo metu okupavusios Lenkijos vadovas Jozefas Pilsudskis Lukiškių aikštę siekė paversti lenkų tautos kovas su Rusijos carizmu įamžinančia vieta ir pastatyti čia paminklą, skirtą laisvei.

– 1952 m. bolševikai Lukiškių aikštėje pastatė Vladimiro Lenino paminklą. Tada aikštė buvo pavadinta jo vardu ir atsirado tarsi saulės spinduliai į jos centrą vedantys rausvu smėliu nubarstyti takai bei sovietine simbolika papuošti apšvietimo stulpai.

– Po daugiau nei 40 metų V. Lenino paminklas buvo nugriautas ir išvežtas į Grūto parką.