Arata Isozaki vakar oficialiai gavo 2019 metų Pritzker architektūros premiją iškilmingoje ceremonijoje, kuri vyko Versalio rūmuose, Prancūzijoje. Tai 49-asis Pritzkerio premija apdovanotas architektas ir šeštasis japonų architektas.
Ceremonija vyksta kiekvienais metais architektūriniu požiūriu visame pasaulyje svarbioje vietoje. 1622 metais pastatytas Versalis nuo 1979 metų buvo įtrauktas į UNESCO Pasaulio paveldo saugotinų objektų sąrašą.
Ceremonijoje kalbėjo Pritzkerio vykdomoji direktorė Martha Thorne, žiuri pirmininkas teisėjas Stephen Breyer, Hyatt fondo pirmininkas Tom Pritzker ir šių metų laureatas Arata Isozaki. JAV Aukščiausiojo Teismo teisėjas Stephenas Breyeris sveikinimo kalboje sakė, kad daugelį metų architektas A.Isozaki mėgino pasirūpinti, jog pasaulio dalys, turinčios senas tradicijas, neapsiribotų vien šiomis tradicijomis, o taip pat padėtų skleisti šias tradicijas tuo pat metu pasimokydamos iš likusio pasaulio.
Laimėtojas gavo 100 000 JAV dolerių ir bronzos medalioną, sukurtą pagal Čikagos architekto Louis Sullivan pasiūlytą dizainą. Vienoje pusėje yra prizo pavadinimas, o kitoje – trys žodžiai: „tvirtumas, naudingumas ir grožis“, primindamas romėnų architekto Vitruviaus pagrindinius architektūros principus: „firmitas, utilitas, venustas“.
„Firmitas, utilitas, venustas“
Antrasis pasaulinis karas padarė didelę įtaką architekto A. Isozaki ankstyvajai architektūros vizijai. Kai architektas buvo vos 12 metų visai šalia jo gyvenamosios apylinkės buvo bombarduojamas Hirosima ir Nagasakis. Tai buvo statiniai, puoselėjantys architektūros laikinumo idėją. Jo karjera prasidėjo, kai jis pradėjo mokytis pas Pritzkerio premijos laureatą Kenzį Tange. Po universiteto A. Isozaki devynerius metus tęsė stažuotę pas K. Tange, o 1963 m. įsteigė savo įmonę „Arata Isozaki & Associates“.
A.Isozaki per 6 dešimtmečius pastatė daugiau nei 100 architektūrinių projektų, įskaitant svarbius viešuosius ir kultūrinius pastatus Japonijoje, Ispanijoje, JAV, Kinijoje, Italijoje, Katare, taip pat daugelyje kitų pasaulio šalių. Jo vardas jau seniai laikomas bebaimio, futuristinio požiūrio į dizainą sinonimu. A.Isozaki yra pirmasis pradėjęs kalbėti, kad architektūros poreikis yra tiek globalus, tiek vietinis, kad šios dvi jėgos yra vieno iššūkio dalis.
Architektas suprojektavo tokius pastatus, kaip 1992 metų vasaros olimpiadai Barselonoje pastatyta arena „Palau Sant Jordi“ ir jau minėtas Šiuolaikinio meno muziejus Los Andžele – jo pirmasis tarptautinis projektas. Gimtojoje A. Isozaki Oitos prefektūroje galima pamatyti jo ankstesniųjų darbų, pavyzdžiui, vietos medicinos centrą ir jo priestatą, taip pat regioninę biblioteką.
Isozaki laikomas Japonijos architektų pradininku, dirbdamas projektuose už savo gimtosios šalies ribų, projektuodamas, pavyzdžiui, Los Andželo šiuolaikinio meno muziejų (1986 m.) ar „Team Disney Building“ Floridoje (1991) jis neatsisakydavo japoniškos architektūros tradicijos. Atvirkščiai, ją įliedavo į modernios architektūros statinius. Architektas į savo darbą įtraukė „Ma“ sąvoką, kuri apibrėžia tarpines erdves tarp objektų: „Tarp erdvės, garso yra tylos. Tarp dangaus ir žemės yra tai ką vadiname miestais/ miškais – pasauliu. Tai vadinama MA“, – sakė jis.
Tačiau A. Isozakio darbas visuomet buvo tarpdisciplininis: be urbanistinio dizaino jis dirbo mados, grafikos, baldų ir dizaino srityse.
A.Isozaki nuo 1979 metų iki 1984 m. buvo Pritzkerio premijos komisijos narys. Dėl savo pasaulinės įtakos, jis nuo 1995 m. buvo Pritzkerio premijos laureatas. Jau kelis dešimtmečius jis vadinamas A. Isozaki „Japonijos architektūros imperatoriumi“.
Tarp daugelio kitų svarbių apdovanojimų jis 1996 m. Laimėjo RIBA aukso medalį už architektūrą (apdovanojimas buvo įteiktas Jungtinėje Karalystėje) ir Venecijos architektūros bienalės aukso liūtą, prestižinį Japonijos paviljono komisarą, taip pat 1996 metais buvo apdovanotas premija ir specialiai įsteigtu apdovanojimu už indėlį į Italijos architektūros raidą.
Pritzkerio fondo iliustracijos
