Casona Sforza – tai architekto Alberto Kalacho suprojektuotas įspūdingų formų viešbutis Meksikoje, kuriame vertybės orientuotos į sąmoningumą, apmąstymą ir subalansuotos aplinkos grožio supratimą.

Žemės, gamtos, vietinių tradicijų derinys

„Casona Sforza“ projekto idėją pasiūlė verslininkas Ezequielis Ayarza Sforza, o suprojektavo garsus meksikiečių architektas Alberto Kalachas. 2020 metais Oachakos valstijoje, kurortiniame Puerto Eskondido miestelyje, iškilęs viešbutis puoselėja unikalią, liaudies įkvėptą architektūrą, kuri yra visiškai suderinta su natūralia aplinka ir atspindi vietos bendruomenės, tautinės kilmės, ekologinio sąmoningumo idėjas. Ramiojo vandenyno pakrantėje įsikūręs Puerto Eskondidas yra žinomas dėl palmėmis apsodintų paplūdimių ir banglenčių entuziastams pritaikytų vietų.

Panoraminiai jūros vaizdai ir preciziškai išpuoselėta atmosfera su bohemiška neutralių spalvų, atogrąžų miškų ir natūralių tekstūrų estetika atsiveria iš visų objekto erdvių – bendrųjų patalpų ir visų 11 skliautinių liukso numerių. Dizaino detalės apima rankų darbo dekoro elementus.

„Šis projektas gimė po metų įkvėpimo paieškų, planavimo, vykusių ir ne eskizų ir nuoseklių kompromiso paieškų“, – teigė projektą kūrusi komanda.

Pagrindinis akcentas – panoraminiai vaizdai

4 500 kv. m viešbučio teritorija susideda iš trijų tūrių, kurie jungiasi su koridoriumi, per kurį eina plona įgaubta linija. Jis nukreipia lankytoją prie turkio spalvos vandens mėnulio pavidalo baseino, kurio link nusileisti pakanka keturių laiptelių. Suprojektuota 11 svečių liukso numerių, baras ir restoranas. Visą teritoriją supa vandenynas. Objektas buvo sukurtas taip, kad būtų integruotas į kraštovaizdį ir sudarytų patogias erdves apmąstymams, žmogaus sielos ir kūno harmonijai puoselėti. Oachakos pakrantėje vyrauja atogrąžų klimatas, kur metinė vidutinė temperatūra svyruoja 20 ºC.

Svečių apartamentai išdėstyti tiek viršuje, tiek apačioje: šeši numeriai yra viršutiniuose aukštuose, juose yra balkonai su vaizdu į jūrą. Penki yra pirmame aukšte, juose yra terasa ir privatus baseinas. Visuose kambariuose yra skliautinės lubos.

Tiek vidaus, tiek išorės erdvės suprojektuotos vientisai laikantis bendros koncepcijos ir žemiškų atspalvių, kai pagamintos pertvaros ir dangos tarsi sukurtos iš pakrantės smėlio. Kita vertus, betoninės ir medinės sijos kerta tūrius, kad leistų žaisti su skirtingu aukščiu.

Prie kiekvienos arkos uždedami pagal užsakymą pagaminti mediniai vartai su mažomis žaliuzėmis, kurios suteikia privatumo visiškai neužgožiant kraštovaizdžio vaizdo, taip pat leidžia oro cirkuliacijai sukurti malonesnį klimatą kiekviename iš vienuolikos kambarių.

Vėsinimui panaudota vietinė medžiaga

Kurortą sudaro įvairaus aukščio arkiniai tūriai, išdėstyti asimetriškai. Pasak architekto, skliautinė forma pasirinkta ne be priežasties. Svarbiausi šios formos privalumai – gebėjimas atlaikyti žemės drebėjimus ir teigiamos energijos darni tėkmė į apartamentus.

Tūriai pastatyti iš vietinių plytų – medžiagos, kuri padeda išlaikyti vėsą patalpų viduje, nenaudojant oro kondicionieriaus. Plytos turi šviesiai geltoną atspalvį, kuris atspindi saulės šviesą ir dar labiau padeda vėsinti.

Interjere vyrauja žemės motyvai

Interjero dizainas, kurį prižiūrėjo Meksikos miesto MOB studija, sukurtas taip, kad jaustųsi bohemiška atmosfera, naudojant žemiškas spalvas, atogrąžų medžius ir rankų darbo dekorą. Viešbučio erdvėse persismelkia pajūrio kontekstas ir savita architektūra.

Projekto autorių tikinimu, svetainę ir kitas patalpas papildo tokie atributai kaip saulėlydis, vandenyno garsas ir vėjo judėjimas, kartu derinant su architektūros faktūromis ir spalvomis.

Interjero aplinką sudaro kūriniai iš regionų, pripažintų savo amatininkų amatais, pavyzdžiui, mažo Teotitlan del Valjė kaimelyje austi kilimėliai, Oachakos slėnio tekstilė, hamakai, kėdės ir užuolaidos iš Jukatano ir palminės lempos iš Verakruso, kurios derinamos su dekoratyviniais elementais ir patogumais iš Oachakos kalnų, kur juos gamina puodžiai, baldininkai, ūkininkai ir bitininkai.

Kambariuose taip pat yra daug dirbinių, pavyzdžiui, pagalvėlių ir stiklo dirbinių, pagamintų amatininkų, priklausančių „Pueblo del Sol“ – Oachakos bendruomenei, kurios pagrindinis dėmesys skiriamas tvarumui ir vietinei kultūrai.

Dar vienas įdomus dalykas – „Pueblo del Sol“ dirbtuvės, apibūdinamos kaip socialinis projektas, finansuojamas „Casona Sforza“ ir yra maždaug valanda kelio automobiliu nuo viešbučio. Svečiai gali apsilankyti „Pueblo del Sol“ ir sužinoti, iš kur atkeliauja viešbutyje vartojami produktai, susipažinti su mišku ir sužinoti apie vietinės bendruomenės susikūrimą, tradicijas ir gyvenimą.

Gastronomija – dar viena dėlionės detalė

Kadangi tai yra vientisai sukurtas projektas, dėmesys skiriamas vietos gastronomijai, kuri įgyja svarbų vaidmenį, atspindintį ekologinę ir socialinę atsakomybę. Štai kodėl „Casona Sforza“ yra įsipareigojusi kulinariniam tikslui, paremtam principu „nuo ūkio iki stalo“, garantuojančiu kiekvieno patiekalo ingredientų šviežumą, gaunamą iš vietinių gamintojų sodų, kurie gerbia sezoninius ir neintensyvius derliaus nuėmimo ciklus.

Alberto Kalachas („T.A.X. Architects“)

ALBERTO KALACHAS – žymus architektas, dirbantis Meksikoje. Jo susirūpinimas kylančiomis didžiulėmis miestą liečiančiomis problemomis labai dažnai atsispindi jo darbuose. Vienas įstabių jo kūrinių – didžiausias kada nors sukurtas Meksikos baseino slėnis, pavadintas „México Ciudad Futura“ (Grįžimas į ežerų miestą), kuriame įvairiais pjūviais paliečiama ir tyrinėjama vietos geografija.

Savo „T.A.X. Architects“ sukurtą studiją A. Kalachas pristato kaip laboratoriją ir terpę, skirtą klausti, tyrinėti ir iš naujo apibrėžti… erdvę, skirtą peržengti neišvengiamus geografinius, ekonominius ir laiko apribojimus, atsirandančius kiekviename projekte, ir paversti juos galimybe kartu sukurti sprendimą, kuris kuriant ne tik gerbtų aplinką, bet taip pat tarnautų jos kultūriniam kontekstui.

Mąstytojas, statytojas, konservatorius A. Kalachas ir jo jaunatviška laboratorija T.A.X. įsitvirtino šiuolaikinėje architektūroje, kurdama erdves ir aukštindama patį kūrybos procesą. Su praktišku, bet žaismingu dialogu tarp augimo ir paprastumo, tekstūros ir šviesos, visa pilka pavasario žaluma, struktūros teka organiškai – fraktaliai paversdamos sodą savo šokių geometrijos širdimi, leisdamos kvėpuoti šviesai ir darniai įsilieti laukinėmis medžiagomis.

Nuotr. Alex Krotkov