Tai buvo reikšmingas įvykis, nes pastarąjį kartą UK absolventai dalyvavo tarptautiniame konkurse 2008 m. gegužę Vienoje (Austrija), kur vyko IN-VI (Investment Vision + Environments) surengtas studentų projektų konkursasapžiūra2. Kad atsakytumėme į klausimą, kodėl visus penkerius metus šioje srityje buvo visiškas „štilis“, reikia atskiro straipsnio. Kad ir kaip ten būtų, bet faktas akivaizdus, kad užuot pristatyti tarptautinėje erdvėje UK studentų baigiamieji darbai3 dažniausiai pristatomi tik Lietuvos architektų sąjungos (LAS) organizuojamuose konkursuose ar kituose nereikšminguose renginėliuose, kuriuos surengia statybos bendrovės4.
Nors straipsnio objektas yra aukštųjų architektūros mokyklų festivalis Stambule, vis dėlto, manau, kad verta pasakyti keletą žodžių apie architektūrinius konkursusapžiūras apskritai.
Dalyvavimas tarptautiniuose architektūros mokyklų konkursuose priklauso nuo konkrečios mokyklos pasirinktos mokslo ir studijų strategijos. Mažo pasitikėjimo aplinka neskatina eiti į išorę ir dalyvauti kokiame nors rimtesniame konkurse, ypač jeigu dar reikia pačiam ir susimokėti už dalyvavimą. Bendras vaizdas toks – egzistuoja nesutarimas dėl architektūros bei fundamentinių urbanistikos ir planavimo sampratų. Architektų ir urbanistų patirtis iš esmės skiriasi nuo teritorijų planavimo dokumentų rengėjų ar menotyrininkų kultūrologų patirties, todėl egzistuoja skirtingos praktinių įgūdžių ir bendro pobūdžio žinių mokymo proporcijos. Tai veikia ir studijų procesą. Formalaus mokymo atveju net nėra ką rodyti solidžiuose konkursuose.
Tuo metu, kai Vilniaus dailės akademija (VDA) kartu su Aalto universitetu5 sukūrė bendrą doktorantūrą architektūros srityje (ne dailėtyros!), kitose mokyklose yra veikėjų, kurie ir toliau šneka vėjus kultūrologijos tyruose, vadindami tai architektūrologija. Dar niekada nebuvo tokios didelės distancijos tarp architektūros studijų (meno studijos) ir veiklos, kuri vadinama menotyra. Laisvųjų asociacijų verbalinis žanras (dažniausiai be jokio profesinio turinio) užsiėmė dominuojančias pozicijas. Mokslo ir studijų klasifikatorių neatitikimai pasiekė kritinę ribą. Egzistuojančios nebendramatės (angl. incommensurable) paradigmos yra reali problema. Kitaip sakant, nėra bendros, visuotinai pripažintos atskaitos sistemos, leidžiančios nešališkai palyginti mokslines ir profesines dimensijas. Tokiu atveju galioja „antpečių“ sindromas. Tai reiškia, kad kartais patogiau iš viso nedalyvauti konkursuose, ypač tarptautiniuose.
Per gana trumpą laiką mokslines struktūras, analogiškas UK, sukūrė kiti universitetai: VDA įkurtas Urbanistikos architektūros ir dizaino institutas (UADI), KTU įkurtas Architektūros ir urbanistikos tyrimų centras (AUTC), KU įkurtas Architektūros, urbanistikos ir dizaino centras „Baltijos kraštovaizdžiai“. Be to, 2013 m. VGTU Aplinkos inžinerijos fakulteto Miestų statybos katedros mokslininkai išleido vadovėlį „Urbanistika: procesai, problemos, planavimas, plėtra“6. 2013 m. VDA parengta architektūros krypties (K100), urbanistinio projektavimo šakos (K120)7 bakalauro studijų programa Urbanistinių kompleksų architektūra. Nuo 2014 m. KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedra pakeitė pavadinimą į Architektūros ir urbanistikos. Tai rodo didėjantį susidomėjimą urbanistikos mokslu ir menu, todėl dvigubai keista, kad vis dar bandoma urbanistikos žanrą įvilkti į Prokrusto lovą, kuri vadinama teritorijų planavimu. Architektūros mokyklų varžytuvėse vis dar mažas dėmesys skiriamas urbanistinėms problemoms. Architektūros menas suprantamas tik kaip atskiro pastato projektavimas. Miesto erdvės nelaikomos kūrybos objektu.
Esant tokiai situacijai, akivaizdu, kad dalyvavimas tarptautiniuose konkursuose yra vienas iš būdų spręsti šias problemas. Tik taip galima pamatyti realų architektūros mokyklos vaizdą. Dalyvavimas tarptautinėje arenoje laimėjimo negarantuoja, bet tai yra būtina.
Bet grįžkime prie Tarptautinio architektūros, dizaino ir civilinės inžinerijos Eurazijos aukštųjų mokyklų festivalio. Nors festivalio pavadinime yra žodis „Eurazija“, bet tai tikrai neturi nieko bendra su įžymiojo rusų šovinisto ir polittechnologo A. D ugino Eurazijos samprata, kuri apibrėžia konkrečią imperinės konstrukcijos teritoriją. Pagrindinis festivalio organizatorius – КазГАСА8 ir TÜRKSOY 9 apie tokius globalistinius paistalus nešneka. Kalbama apie kultūrinę terpę, kuri turi ir Europos, ir Azijos bruožų. Neatsitiktinai renginys vyko Stambule, o pagrindiniai apdovanojimai buvo įteikti laive, plūduriuojančiame Bosforo sąsiauryje, t. y. tarp Europos ir Azijos.
Aukštųjų architektūros mokyklų absolventų baigiamųjų darbų paroda-konkursas vyko pagal tam tikrą koncepciją. Kitaip nei LAS organizuojami konkursai10, buvo aiškiai išskirtos kategorijos, kuriose vyko varžytuvės – pastatų architektūra, urbanistika, landšafto architektūra, dizainas (interjero, grafinis, drabužių), istorinių pastatų rekonstrukcija. Atskirą bloką sudarė ir statybos specializaciją baigusių studentų baigiamieji darbai, kur pateikti konstrukcijų skaičiavimai, konstruktyviniai pjūviai ir pan. Kiekvienos grupės darbus vertino skirtingos tarptautinės komisijos.
Festivalio metu suorganizuota ne tik studentų baigiamųjų darbų paroda-konkursas, bet ir apskritojo stalo diskusija. Labai netolygių pranešimų fone išsiskyrė Samaros architektūros ir civilinės inžinerijos universiteto profesorius S. Malachovas, atvirai kritikavęs aplinkosauginį miestų planavimo būdą, skyręs didelį dėmesį urbanistikos erdvinėms ir kompozicinėms dimensijoms.
Solidžiai komisijų darbe pasirodė Jildizo technikos universiteto urbanistikos profesorius Hüseyinas Cengizas, Karagandos technikos universiteto profesorius S. Lebedevas, Voronežo architektūros ir statybos universiteto profesorius J. Barsukovas, КазГАСА Architektūros fakulteto dekanė profesorė N. Kozbagarova.
Pastatų architektūros grupėje išsiskyrė Rusijos (Voronežas, Samara), Ukrainos (Odesa, Doneckas) ir Kazachstano (Astana, Almata, Karaganda) architektūros mokyklos. Studentų iš Voronežo darbams buvo būdingas labai didelis detalizacijos laipsnis, itin aukšta grafinė kultūra, todėl logiška, kad jie buvo stipriausi istorinių pastatų rekonstrukcijos projektų grupėje.
Unikalių pastatų grupėje nustebino studentas lietuviška pavarde Dmitro Požerauskas iš Ukrainos (Odesos architektūros ir meno institutas), kurio projektas taip pat buvo premijuotas. Nors buvo jaučiama akivaizdi Zahos Hadid įtaka, bet projektas labai profesionaliai atliktas, matomas geras inžinerinis pasirengimas.
КазГАСА studento V. K ušenko suprojektuotas Kazachstano paviljonas EXPO-2017 buvo vienas įspūdingiausių projektų parodoje11. Apskritai reikia atkreipti dėmesį į didelę Kazachstano pažangą architektūros srityje. Matyti, kad pasaulinių architektūros grandų N. Fosterio, M. Fuksaso, R. Sterno, SOM („Skidmore, Owings & Merrill“) ir kitų žymių architektų realizacijos Almatoje ir Astanoje padarė didžiulę įtaką.
Solidžiai atrodė profesorės Milenos Metalkovos-Markovos iš Bulgarijos vadovaujamų studentų projektai (Sofijos architektūros, statybos ir geodezijos universitetas). Įspūdingas Vasilo Sharlanovo projektas (vadovas prof. Zheko Tilevas), Fajetvilio situacija (JAV, Arizona).
Specifinį projektą landšafto architektūros srityje pateikė profesorės V. Serebriannajos vadovaujami studentai iš Volgogrado (Rusija), suprojektavę originalią ekspoziciją po atviru dangumi, buvusios mongolų-totorių Aukso ordos kariūnų stovyklavietės vietoje.
Miesto architektūros (urbanistikos) srities konkurse pristatyti keturi VGTU Urbanistikos katedros 2013 m. bakalauro studijų baigiamieji darbai. Visi keturi komisijos sprendimu užėmė prizines vietas. Viktorijai Macijauskaitei atiteko trečioji vieta, Ievai Lendraitytei ir Kristinai Puidokaitei – antroji, o Ugnei Urbonavičiūtei – pirmoji vieta. Pirmosios vietos laimėtojai U. Urbonavičiūtei atskirą prizą įteikė italų fondo „Fondazione Romualdo del Bianco“ prezidentas Paolo Del Bianco (Florencija, Italija). Absolvenčių baigiamųjų darbų vadovai – prof. A. Vyšniūnas ir doc. dr. D. Dijokienė.
Konkursas parodė, kad UK dėstymo metodika urbanistinio projektavimo srityje, pagrįsta erdvinių struktūrų modeliavimo ir urbanistinės formos konstravimo principais, yra unikali, todėl sulaukė pripažinimo. Tai reiškia, kad būtina toliau plėtoti šią architektūros studijų kryptį12 ir reikia skirti didesnį dėmesį magistrantūros studijų specializacijai Urbanistinių kompleksų architektūra. Teritorijų planavimo paradigma turi pasitraukti.
Nors architektūros meninė išraiška ir labai skiriasi, tačiau tiek Azijos, tiek Europos šalyse panašios architektūros ir statybos specialistų rengimo problemos – ne visada aiški paruošto specialisto veiklos sritis ir įgyjama profesinė kvalifikacija. Ne veltui Jildizo technikos universiteto urbanistikos profesorius H. Cengizas kai kuriems profesoriams, „užstrigusiems“ sovietmetyje, nuosekliai aiškino skirtumą tarp urbanistikos (angl. urban design) ir rajoninio planavimo (angl. region planning). Ne paslaptis, kad tokių veikėjų yra ir Lietuvoje.
Festivalį Stambule galima palyginti su Lietuvoje vykstančiais konkursais. Lietuvos aukštųjų architektūros mokyklų studentų baigiamųjų darbų apžiūros-konkursai yra teigiamas dalykas, bet problema ta, kad jie vyksta be aiškių „žaidimo taisyklių“, t. y. neskiriamos specializacijos, veiklos sritys (interjeras, pastatų architektūra, urbanistika). Neaišku, kaip parinkta vertinimo komisija vertina darbus, dažnai nekreipdama dėmesio į tą faktą, kad baigiamasis darbas yra studijų proceso, o ne gamybinis profesinis rezultatas. Studentų darbai vertinami pagal individualią meninę sampratą ir skonį. Apžiūrosekonkursuose nėra skirtumo tarp projektų pagal objektų tipologiją, todėl nelogiška nedidelio objekto meninės formos problematiką lyginti su sudėtingomis urbanistinėmis struktūromis.
Todėl neįmanoma palyginti atskirų architektūros mokyklų viena su kita. Į tai atkreipė dėmesį 2013 m. baigiamųjų darbų konkurso vertinimo komisijos pirmininkas arch. V. D apkevičius. Studentų darbai turi būti parengti konkursui, t. y. turi būti reglamentuojama (suvienodinama) pateikiamų darbų apimtis ir detalizavimo laipsnis. Kartu turėtų būti nagrinėjami ir baigiamųjų darbų aiškinamieji raštai (ypač magistrantų).
Tarptautiniame architektūros, dizaino ir civilinės inžinerijos Eurazijos aukštųjų mokyklų festivalyje buvo daug įdomių projektų, iškilių architektūros profesorių, bet nustebino kitkas. Festivalyje dalyvauja ne katedra ar fakultetas, o architektūros aukštosios mokyklos, t. y. architektūros universitetai ir architektūros institutai. Tuo metu, kai tarptautinėje erdvėje rungiasi įvairūs architektūriniai universitetai, Lietuva puikiausiai „išsiverčia“ be Architektūros įstatymo. Po architektūros lauką braidžioja kas tik netingi, reikia tik turėti šiokią tokią porciją cinizmo ir projekto vadovo atestatą (architekto diplomas nebūtinas)13.
Kad ir kaip ten būtų, yra ir gerų dalykų. Itin sveikintina, kad nuo 2008 m. leidžiami studentų baigiamųjų darbų katalogai. Tai, ką turėtų daryti architektūros mokyklos, išleisdamos kasmečius studentų kursinių projektų ir baigiamųjų darbų katalogus, atlieka Lietuvos architektų sąjunga. Taip galima kalbėti apie architektūros mokyklų kokybę, bendras architektūrinio išsilavinimo tendencijas ir pan. Tai yra svarbu.
