Bendradarbystės erdvės nėra nauja tipologija, tačiau Londono architektų studija „Threefold Architects“ siūlo pakeisti bendradarbystės erdvių koncepciją ir į ją įtraukti gyvenamasias patalpas. Skamba neįtikinamai? Pasak architektų, koncepcija atrodytų priimtinesnė, jeigu keturiasdešimties metrų ilgio gyvenamoji siena sukurtų pralaidžią ir aktyvią ribą tarp viešųjų ir privačių vieno biuro pusių.
Siena, kruopščiai sukonstruota, naudojant šiuolaikiškas medžiagas, atspindinčias įmonės dizainą, tampa funkciniu ir patalpą formuojančiu elementu. Ją galima transformuoti į gyvenamuosius plotus, banketų kambarius, sveikatingumo kambarius, priklausomai nuo erdvės, kurioje ji yra sumontuota, tipologijos. Atskiriant biuro patalpas, siena tęsiasi ir apima tokias erdves, kaip posėdžių salės, sveikatingumo kambariai ir virtuvės.
Sistemai naudojamos ekonomiškai efektyvios ir tvirtos medžiagos, pagamintos iš baltos spalvos eglės faneros. Kontrastingos, šviesiai pilkos plieninės konstrukcijos išryškina plokščių dydžius ir matinį vidurnakčio mėlynos spalvos laminatą.
Projektas – sėkmingas ir ypač aktualus augančioms, modernioms organizacijoms. Lanksti darbo erdvė daro teigiamą poveikį komandos kultūrai ir darbo aplinkai.
Dažnam lietuviui tokia koncepcija primena bendrabučius. Nereikia net priminti, kad lietuvių istorinėje atmintyje bendrabučiai turi neigiamą reikšmę. Štai Lietuvos architektų sąjungos pirmininkė Rūta Leitanaitė savo laidoje „Reikia architekto” teigė, kad gyvenimas bendrabutyje daugeliui asocijuojasi su ryškiais įspūdžiais: pirmais savarankiško gyvenimo metais, savotiškomis sugyvenimo tradicijomis, ribų tarp „mano“ ir „visų“ perbraižymu.
„Netrūksta ir anekdotinių legendų, būdingų tik šiam pastato tipui: apie bendrų virtuvių ar sanitarinių mazgų naudojimą, vakarėlius mažučiuose kambariuose, budinčiojo pergudravimus įsileidžiant svečius ir taip toliau. Panašu, kad kol mieste bus universitetų ir mokyklų, bus ir bendrabučių. Tačiau, kaip keičiasi mokymosi įstaigų architektūra ir erdvių naudojimas, taip kinta ir bendrabučių išraiška, planavimas, funkcijos“, – sakė Rūta Leitanaitė.
Dirbti galima ir viešosiose erdvėse
Kitoje Atlanto vandenyno pusėje, San Franciske gimė ir greitai išplito „WePark“ judėjimas. Radikalus miesto erdvių pertvarkymas prasidėjo kai darbuotojai pradėjo naudotis viešąja automobilių stovėjimo aikštele, kaip bendro darbo erdve. Viktoras Pontisas, „WePark“ organizatorius, įsteigė savo biurą San Francisko automobilių stovėjimo aikštelėje.
„Jei mes projektavome miestus nuo nulio, ar norėtume sukurti automobilių centrus, kurie turėtų darbui skirtas erdves. Tai iššūkis architektūrai. Gal tikrai žmogui nereikia nieko daugiau nei paprasto stalo ir kėdės, elektros jungiklio kompiuteriui pasikrauti”, – klausia Viktoras Pontis.
V.Pontis nusprendė viešą automobilių stovėjimo aikštelę netoli San Francisko miesto rotušės paversti laikina lauko bendradarbystės erdve. Maždaug dvylika žmonių, tarp jų ir keletas žinių darbuotojų, atsinešė stalus ir kompiuterius. Automobilių stovėjimo aikštelėje jie ne tik dirbo, tačiau ir pietavo iš savo atsineštų pietų dėžučių. Jaunas specialistas atsinešė dokumentus, kuriuos perskaitė prieš susitikimą. Susitikimas įvyko čia pat, ant šaligatvio.
Ši iniciatyva sulaukė didelio susidomėjimo socialiniuose tinkluose, o „WePark“ grupės susivienijo Bristolyje, Los Andžele ir Portlande, Oregone ir kitur.
„WePark“ remiasi nuostata, kad viešą automobilių stovėjimo aikštelę ir kitas viešąsias erdves galima naudoti kitiems tikslams nei kaitinimuisi prieš saulę ar bereikšmiam plakimui liežuviu, tai vadinant pokalbiais.
Balandžio 29 dieną, įkūrus bendradarbystės erdvę automobilių stovėjimo aikštelėje, Viktoras Pontis už užimtą dviračio vietą mokėjo po 1,50 JAV dolerio (kiek daugiau nei eurą) už valandą. Vyras naudojosi viešuoju internetu. Per dieną ši iniciatyva jam nekainavo net dešimties eurų ir tai jis vadina pigiausia darbo vieta San Franciske.
„The guardian“ korespondentų kalbinta moteris pripažino, kad jos vyras dėl to, jog nerado tinkamos darbo vietos turėjo persikraustyti iš San Francisko.
V.Pontis mano, kad susirinkę žmonės kuria palankią atmosferą. Juk žmonės viešosiose erdvėse gali sukurti ne tik gyvybingesnį miestą, tačiau ir padaryti jį saugesniu. Buvo daug žmonių, kurie kalbino šios iniciatyvos dalyvius.
„Viešosios erdvės turi būti visiems. „WePark“ aktyvistai moka už stovėjimo vietą, tada juos naudoja kaip darbo vietas“, – sakė V. Pontis.
