Užsienio ir šalies patirties analizės rezultatai leidžia teigti, kad daugiaaukščių gyvenamųjų namų teritorijų želdynų formavimas priklauso nuo įvairių veiksnių: miesto dydžio; planuojamoje teritorijoje susiklosčiusio užstatymo morfologinio tipo ir planuojamos teritorijos struktūros, jos dydžio; užstatymo aukštingumo ir tankumo; gyventojų skaičiaus ir demografinės sudėties; planuojamos vietovės ir gretimų teritorijų urbanistinės bei gamtinės aplinkos pobūdžio; vietovės klimato ir mikroklimato bei higienos sąlygų; gyventojams aptarnauti reikalingos socialinės infrastruktūros; vietovės apželdinimo tradicijų ir galimo naudoti želdinių asortimento ir pan. 

Gyvenamųjų namų grupė

Gyvenamųjų namų grupė (kaimynija) – tai mažiausia gyvenamosios teritorijos struktūrinė dalis, kurią sudaro keli (3–8) daugiabučiai namai. 

Kaip tvirtina urbanistas M. Pakalnis: „projektuojant namų grupę turi būti formuojama tokia užstatymo, viešų ir privačių erdvių struktūra, kuri sudarytų palankias sąlygas saugiai ir gyvybingai kaimynų bendruomenei susiformuoti ir gyventi“ („Miestų, miestelių ir kaimų (gyvenamųjų vietovių) planavimo normos“, 2009). 

Namų grupės želdynus sudaro šalia kiekvieno namo esančios prienamio želdynų juostos ir kelių namų bendrojo kiemo su vaikų žaidimo ir poilsio aikštelėmis želdiniai (1 pav.). Visi esantys namų grupės teritorijoje želdiniai priskiriami priklausomiesiems želdynams, o visų šioje gyvenamojoje teritorijoje projektuojamų kelių namų grupių, kvartalų ir gyvenamojo rajono priklausomųjų želdynų plotas nustatomas procentais pagal visą projektuojamos gyvenamųjų daugiaaukščių namų žemės sklypo plotą, kuris yra 30 % (LR aplinkos ministro įsakymas Nr. DI-694, 2007).

Prienamio želdinių juosta, esanti tarp gyvenamojo namo ir vidaus kiemo šaligatvio, daroma 5–8 m, o kartais ir daugiau metrų pločio (1 pav., b). Joje įrengiami įėjimai į namus, kai kada atskiri įėjimai į pirmo aukšto butus su nedideliais privačiais darželiais, želdiniai (60–120 m^²) ir pan. 

Prienamio želdinių juostoje iki 5–8 m pločio įrengiama paprastoji veja, kurioje sodinamos įvairios gražiai žydinčių neaukštų krūmų grupių kompozicijos. Greta esantį namą rekomenduojama dekoruoti vertikaliai, sodinant prie namo vijoklinius ir laipiojančius sumedėjusius augalus – lianas.

Prienamio žaliojoje juostoje, platesnėje nei 10 m, galima sodinti pavienį medį (soliterą) ar 2–3 nedidelių ar siauralapių medžių grupę, išlaikant nuo namo išorinių sienų su langais iki medžio kamieno atstumą, ne mažesnį kaip 6–9 metrai. Sodinant medžius prie namų, reikia įvertinti insoliacijos ir apšvietimo reikalavimus. 

Prie gyvenamojo namo iš gatvės pusės, tarp namo ir gatvės šaligatvio, įrengiama vadinamoji užstatymo žalioji juosta. Jos plotis ir apželdinimas gali būti labai įvairus, jis priklauso nuo gatvės kategorijos ir užstatymo urbanistinio architektūrinio sprendimo, įvažiavimo į požeminį garažą ir pan. Ši žalioji juosta priskiriama gatvės želdynams, todėl neįskaitoma į gyvenamojo namo priklausomųjų želdynų plotą. 

Namų grupės kiemas – tai atvira erdvė, teritorija, apsupta kelių (3–8) ją sudarančių gyvenamųjų namų, turinti vidinį kiemą su vaikų žaidimų ir poilsio aikštelėmis. Įvairiose Europos šalyse, ypač Skandinavijoje, naujai projektuojamų daugiaaukščių gyvenamųjų namų grupėse automobiliai neįsileidžiami į vidinį namų grupės kiemą, jis skiriamas tik trumpalaikiam gyventojų poilsiui. Automobilių stovėjimo vietos įrengiamos po namais, kiemais, požeminiuose ar antžeminiuose daugiaaukščiuose garažuose. Įvažiavimas į garažus įrengiamas iš gatvės (2 pav.). Šis projektavimo principas turi sparčiau įsitvirtinti ir mūsų šalies teritorijų planavimo dokumentuose. Namų grupės kiemo suplanavimas, apželdinimas ir įrengimas priklauso nuo jo ploto dydžio, užstatymo planinės erdvinės struktūros, aukštingumo, gyventojų skaičiaus, gamtinių sąlygų ir pan., todėl jis gali būti labai įvairus. Namų grupės kieme turi būti įrengiama vaikų iki 6 metų žaidimų aikštelė ar kelios aikštelės ir jų įranga. Jų rekomenduojamas poreikis – 2–3 m² vienam būstui. Atstumas nuo būsto iki vaikų žaidimų aikštelės (pasiekiamumo spindulys) – iki 100 metrų. Be to, aikštelė turi būti 15–20 m atitraukta nuo namų langų. Namų grupės kieme turi būti įrengiama ir vyresnio amžiaus gyventojams (pensininkams) ramaus poilsio aikštelė su patogiais lauko baldais. Jų poreikis – apie 2 m² vienam būstui. Vaikų žaidimų ir trumpalaikio poilsio aikštelės turi būti atitraukiamos nuo pagrindinio tako, tarp jų įrengiant tapybiškas medžiakrūmių ir krūmų juostas.

Kiemo kraštovaizdžio architektūros formavimo pagrindinis principas – atvirų erdvių, kurias sudaro vejos ir aikštelės, derinimas su medžių ir krūmų grupėmis, išdėstytomis netoli aikštelių, ir su supančia kiemą užstatymo architektūra. Tai turi padėti sukurti dekoratyvų kiemo visumos vaizdą, suformuoti ilsėtis tinkamą mikroklimatą ir sudaryti teritorijoje geras aeracijos ir insoliacijos sąlygas. Labai svarbu, formuojant kiemo kraštovaizdį, išnaudoti reljefo nelygumus, naudojant statybos metu iškastą gruntą dirbtiniam reljefui, kalvelėms ir pan. sukurti. Kiemo takų tinklas turi būti labai racionalus, pritaikytas judėti vyresnio amžiaus žmonėms ir žmonėms, turintiems negalią. Kiemo mažosios architektūros statiniai, lauko baldai turi būti labai stiprūs, galintys atlaikyti vandališkus išpuolius, o jų dizaino sprendiniai turi sudaryti stilistinę vienovę. Tačiau žaidimų aikštelės įrenginių dizainas kiekviename kieme gali būti skirtingas, kad tai taptų kiemo atpažinimo ženklu. Kiemo želdinių pagrindą turi sudaryti mindžiojimui atspari veja, pavieniai ir nedidelės grupės medžių, laisvo plano, gražiai žydinčių krūmų grupės. Želdinių asortimente negali būti medžių ir gėlių, kurių lapai, žiedai ar vaisiai yra nuodingi, taip pat krūmai, turintys aštrius spyglius. Visa tai – želdiniai, reljefas, mažieji kraštovaizdžio architektūros statiniai, lauko baldai, vaikų žaidimų įrenginiai, kiemo apšvietimo įrenginiai, aikštelių ir takų dangos bei dekoratyvinės skulptūros akcentai – padės sukurti namų grupės kiemo vaizdą, malonias ir patogias gyvenimo bei poilsio sąlygas. Reikia siekti, kad kiekvienas namų grupės kiemo želdynas turėtų savitą ir įsimintiną įvaizdį (3 pav.).

Įdomiai išspręstas daugiaaukščių gyvenamųjų namų grupės želdynas Vilniaus „Antakalnio terasų“ kvartale (autoriai: archit. A. Kaušpėdas, V. Kaušpėdienė, G. Gaudešiūtė, A. Juodpusis, J. Ingelevičius, konstr. D. Bulybenko, T. Menkov, 2010–2012), buvusios Lietuvos kino studijos teritorijoje. Gyvenamąjį kvartalą sudaro trys gyvenamųjų namų grupės: „Eglių terasos“ (pastatyta 2012 m.), „Beržų terasos“ (bus pastatyta 2014–2015 m.), „Pušų terasos“ (rengiama aikštelė statybai) (4 pav.).

Gyvenamųjų namų grupės „Eglių terasos“ struktūrą formuoja dvi sublokuotų 4–6 aukštų daugiabučių namų eilės (po keturis namus), tarp jų paliekant erdvų vidaus kiemą gyventojų bendruomenės poreikiams. Namų grupėje yra 181 butas. Kadangi sklypas yra ant žemėjančio šlaito, kurio peraukštėjimas yra 4 m, blokuoto užstatymo namai išdėstyti ant skirtingų, kas 1 m žemėjančių terasų, skirtingo aukštingumo, žaismingos ir spalvingos architektūros užstatymas sukuria įsimintiną ir malonų erdvinį vaizdą. Ypač šį įspūdį sustiprina terasuotas, gerai suplanuotas vidaus kiemas, kurio keturiose terasose įrengtos keturios skirtingos funkcinės zonos: bendruomenės aikštė, jaunimo ir senjorų sodeliai, vaikų žaidimų aikštelė. Šias zonas sieja takas su laiptais ir pandusas žmonėms, turintiems negalią. Visi patekimai į namų laiptines įrengti iš vidaus kiemo. Malonų erdvinį kiemo sprendinį kuria gerai tarpusavyje suderintos skirtingų medžiagų dangos, mažosios architektūros objektai (lauko baldai, pavėsinės, fontanėliai, žaidimų įrenginiai ir kt.) ir želdiniai. Tačiau reikėtų rekomenduoti autoriams suprojektuoti komplektą suolų su atlošais ir juos daugiau naudoti vidaus kieme, ypač senjorų sodelyje (5 pav.).

Kiemo apželdinimas saikingas, terasose išradingai įkomponuotos eglės, kurios puoš kiemą visus metus ir pagal tradiciją bus puošiamos per Šv. Kalėdas. Pagirtinas ir sprendinys prie pirmo aukšto butų įrengti nedidelius privačius sodelius.

Namų grupės teritorijos suplanavimas, sutvarkymas ir apželdinimas sudaro sąlygas plėtoti kaimyniškus santykius, skatins norą šeimininkauti ir prižiūrėti savo teritoriją, ko ypač dar trūksta kituose Vilniaus miesto gyvenamuosiuose rajonuose.

Namų grupėje po visais namais ir kiemu įrengta 200 vietų požeminė automobilių stovėjimo aikštelė, ji formuojama su nuolydžiu pagal žemėjančius namus. Šalia įėjimo į kompleksą suformuoti želdynai, svečių automobilių aikštelė (17 vietų) ir kt. gerai susieja jį su supančiu kraštovaizdžiu. Pagirtina, kad projektuojamame visame „Antakalnio terasų“ kvartale propaguojamos ekologinės vertybės. Pastatams suteikta B energinio naudingumo klasė. Želdinius laistyti numatyta iš požeminių nuo stogo surenkamo lietaus vandens rezervuarų. Visi pietų ir pietvakarių langų stiklai padengti saulės kontrolės plėvele, saugančia patalpas nuo perkaitimo. Namuose kiekvienam butui įrengtos didelės atviros arba įstiklintos terasos (lodžijos, erkeriai, balkonai), sudarančios galimybę grožėtis puikiu kraštovaizdžiu ir ilsėtis atvirame ore. Vertinant šių gyvenamųjų namų grupės suplanavimą ir užstatymo architektūrą, teritorijos įrengimą ir apželdinimą, galima teigti, kad tai vienas įdomiausių tokio pobūdžio įgyvendintų objektų šalyje.

Gyvenamasis kvartalas

Gyvenamasis kvartalas – tai struktūrinė gyvenamosios teritorijos dalis, kurią sudaro kelios (2–6) gyvenamųjų namų grupės ir kvartalo poilsio sodas (atskirasis vietinės reikšmės želdynas), skirtas kvartalo gyventojams. Sudėtinėmis gyvenamojo kvartalo dalimis taip pat gali būti negyvenamieji bendruomenės poreikiams reikalingi socialinės ir aptarnavimo infrastruktūros objektai (mokyklos, vaikų darželiai ir pan.) bei kiti objektai, nedarantys neigiamo poveikio kvartalo gyvenimo kokybei („Miestų, miestelių ir kaimų (gyvenamųjų vietovių) planavimo normos“, 2009). Gyvenamojo kvartalo želdyną sudaro gyvenamųjų namų grupių kiemų želdynai (kuriuos jau aptarėme) ir juos jungiantis kvartalo poilsio sodas.

Gyvenamojo kvartalo poilsio sodas – tai atskirasis vietinis želdynas, skirtas kvartalo gyventojų bendruomenės trumpalaikiam poilsiui. Pagal šalies normas poilsio sodo plotas yra 8–10 m² vienam kvartalo gyventojui, o pasiekiamumo spindulys (atstumas nuo kvartalo kiekvieno gyvenamojo būsto iki želdyno) – ne didesnis kaip 300 metrų. Kvartalo poilsio sodas turi būti pasiekiamas pėsčiomis per 5–10 minučių. Jame turi būti poilsio ir sporto aikštelių, skirtų mokyklinio amžiaus vaikų, jaunimo, pagyvenusių žmonių bei neįgaliųjų žmonių kasdieniam poilsiui (6 pav.).

Planinė erdvinė gyvenamojo kvartalo sodo (vietinio želdyno) struktūra turi būti susieta su gyvenamųjų namų grupių kiemų želdynais, gyvenamojo rajono parko želdynų ir būsimo sodo teritorijos gamtine (reljefas, vandens telkiniai, želdynai ir pan.) bei urbanistine aplinka ir būsimo sodo funkcinių zonų specifinėmis savybėmis. 

Gyvenamojo kvartalo sodo kraštovaizdžio architektūros formavimo pagrindiniai principai yra beveik tokie patys, kaip gyvenamųjų rajonų parkų formavimo principai.

Gyvenamasis rajonas

Gyvenamasis rajonas – tai stambiausias miesto gyvenamųjų teritorijų struktūrinis vienetas, kurį sudaro keli gyvenamieji kvartalai su savo poilsio sodais ir gyvenamojo rajono poilsio parkas (atskirasis rajoninės reikšmės želdynas). Orientacinis planuojamas miestų gyvenamojo rajono plotas didmiesčiuose gali būti 70 ha, o jame gyventojų skaičius – 10 tūkst., vidutiniuose miestuose – 50 ha ir 5 tūkst. gyventojų, o mažuose mietuose – 40 ha ir 3 tūkst. gyventojų.

Gyvenamojo rajono sudedamosiomis dalimis taip pat gali būti negyvenamieji, bendruomenės poreikiams reikalingi, socialinės (mokyklos, vaikų darželiai, prekybos centrai ir pan.) ir aptarnavimo infrastruktūros objektai bei kiti objektai, nedarantys neigiamo poveikio rajono gyvenimo kokybei („Miestų, miestelių ir kaimų (gyvenamųjų vietovių) planavimo normos“, 2009).

Gyvenamojo rajono ir jo sudedamųjų dalių: gyvenamųjų kvartalų ir namų grupių planavimas, tvarkymas ir apželdinimas turi užtikrinti:

• patogius pėsčiųjų ryšius, priėjimus prie pastatų, atskirų namų grupių, gyvenamųjų kvartalų, viešojo keleivių susisiekimo stotelių, prie prekybos, kultūros ir paslaugų objektų, mokyklų, vaikų darželių ir pan.;
• funkcionalius lengvųjų ir transporto automobilių ryšius su gyvenamaisiais būstais ir kitais socialinės ir aptarnavimo infrastruktūros objektais, patogų lengvųjų automobilių statymą požeminiuose, daugiaaukščiuose ar nešildomuose paprastos konstrukcijos maniežiniuose garažuose, išdėstytuose negyvenamuosiuose kiemuose;
• suformavimą funkcionalaus, dekoratyvaus ir bendro želdyno, kuris papildytų architektūrinę užstatymo kompoziciją ir sudarytų gyventojams malonias sąlygas ilsėtis ir bendrauti;
• gyvenamųjų namų grupių ir gyvenamųjų kvartalų individualumo ir atpažinimo požymių, architektūros, koloristikos ir kraštovaizdžio architektūros priemonėmis harmoningos visumos kūrimą;
• geras rajono teritorijų sutvarkymo elementų ir želdinių priežiūros galimybes ir pan.

Gyvenamojo rajono želdyną sudaro gyvenamųjų kvartalų, kvartalų poilsio sodų želdynai (kuriuos jau aptarėme anksčiau) ir juos jungiantis rajono poilsio parkas. 

Gyvenamojo rajono poilsio parkas – tai atskirasis rajoninis želdynas, skirtas rajono gyventojų bendruomenės poilsiui, rekreacijai. Rajoninio poilsio parko plotas apskaičiuojamas remiantis nustatyta šio tipo želdynų norma vienam rajono gyventojui ir atsižvelgiant į bendrą gyventojų skaičių mieste. Dideliame mieste – 8 m² vienam gyventojui, o vidutiniame – 6 m² vienam gyventojui (LR aplinkos ministro įsakymas Nr. DI-694, 2007). Rajoninio parko pasiekiamumo spindulys (atstumas nuo rajono kiekvieno gyvenamojo būsto iki parko) turi būti ne didesnis kaip 800 metrų. Jis turi būti pasiekiamas per 10–20 min. pėsčiomis arba 5–10 min. automobiliu (7 pav.).

Gyvenamojo rajono poilsio parko planinė erdvinė struktūra turi būti susieta su gyvenamųjų kvartalų sodais, žaliosiomis jungtimis su kitų rajonų parkais ir centriniais miesto parkais. Jo plane galime išskirti keturias zonas: administracinę, pramogų ir žaidimų, sportinių žaidimų ir ramaus poilsio zoną su išplėtotu pasivaikščiojimo takų tinklu. Administracinėje zonoje, prie pagrindinio įėjimo į rajoninį parką, įrengiama miesto visuomeninio transporto stotelė ir lengvųjų automobilių stovėjimo aikštelė, administracinis ir paslaugų pastatas, estrada su aikštele ar amfiteatras ir pan. Prie įėjimo į parką dažniausiai įrengiama pramogų, žaidimų ir atrakcionų zona, tolėliau – sporto, o parko gilumoje – ramaus poilsio zona. 

Gyvenamojo rajono poilsio parko kraštovaizdžio formavimo procese svarbią vietą užima žaidimų aikštelių įrenginiai, lauko baldai ir kiti mažosios architektūros objektai. Reikia siekti, kad jie tarpusavyje derėtų ir sudarytų stilistinę vienovę.

Todėl architektas planuotojas, užstatymo architektas, kraštovaizdžio architektas, miesto teritorijų inžinerinio sutvarkymo, įrengimo, susisiekimo organizavimo ir kiti specialistai turi glaudžiai bendradarbiauti, spręsdami gyvenamųjų teritorijų planavimo, užstatymo ir kraštovaizdžio formavimo klausimus. Šis bendradarbiavimas turi prasidėti nuo visumos, nuo gamtinių ir urbanistinių aplinkos kraštovaizdžio komponentų analizės, jų rezultatų įvertinimo ir toliau tęstis kompleksiškai nagrinėjant ir priimant konceptualius, projektuojamo objekto planavimo, užstatymo ir kraštovaizdžio formavimo sprendinius. 

Toliau projektavimo procese, detalizuojant planavimo, užstatymo ir kraštovaizdžio formavimo uždavinius, toks kompleksinio bendradarbiavimo lygio santykis sumažėja, tačiau ir toliau jis turi būti, kad ir žemesnio lygmens, bet palaikomas. Toks kompleksinio bendradarbiavimo, projektavimo principas nuo visumos iki detalių yra tinkamas. Tik toks kompleksiškas gyvenamosios architektūrinės aplinkos formavimas ir įprasminimas gali užtikrinti gyventojams turėti gražią, gerą gyventi, sveiką ilsėtis aplinką.

Gyvenamojo kvartalo sodo  teritorijoje galima išskirti tris zonas:

• mokyklinio amžiaus vaikų ir jaunimo žaidimų zona, dažniausiai įrengiama netoli įėjimo į sodą iš namų grupės kiemų pusės. Rekomenduojama žaidimų aikšteles grupuoti pagal amžiaus grupes ir jas tarpusavyje atskirti želdiniais;
• ramaus poilsio zona, skiriama vyresnio amžiaus žmonėms, dažniausiai įrengiama ramiausioje sodo teritorijoje želdinių prieglobstyje. Čia daromi pasivaikščiojimo takai, o prie jų – nedidelės poilsio aikštelės su patogiais lauko baldais;
• sportinių žaidimų zona, skiriama jaunimui. Čia įrengiamos sporto, mažojo golfo, kėglių ir pan. aikštelės. Ši zona atitolinama nuo ramaus poilsio zonos.

1 PAV. Nedidelės namų grupės želdyno planavimo schema 

a planas: 

1 – Ikimokyklinio amžiaus vaikų žaidimų aikštelė; 

2 – pagyvenusių žmonių poilsio aikštelė; 

3 – žaidimų pieva; 

4 – prienamio sodeliai su terasomis; 

5 – mokyklinio amžiaus vaikų žaidimų aikštelė;

6 – dekoratyvinis akcentas; 

7 – treniruoklių aikštelė.

b prienamio želdinių juostos su nedideliais privačiais sodeliais: 

1 – šlaitelis; 

2 – gyvatvorė; 

3 – namo siena; 

4 – žema sienelė; 

5 – ažūrinė tvorelė; 

6 – veja; 

7 – plytelių danga; 

8 – terasa; 

9 – laiptai; 

10 – stalas su skėčiu ir kėdėmis; 

11 – stalas su suolu.

6 PAV. Didelio gyvenamojo kvartalo poilsio sodo 

Frankfurte prie Oderio (Vokietija) plano schema

1 – namų grupės;

2 – kvartalo poilsio sodas; 

3 – mokykla; 

4 – vaikų darželis;

5 – vaikų lopšelis; 

6 – prekybos ir paslaugų objektai; 

7 – sporto aikštynas; 

8 – ramaus poilsio zona; 

9 – mokyklinio amžiaus vaikų žaidimų zona.

7 PAV. GYVENAMOJO RAJONO POILSIO PARKO ROSTOKE (VOKIETIJA) SCHEMA 

1 – gondolų ežeras; 

2 – sporto ir pramogų aikštelės; 

3 – mažaaukščių namų grupė; 

4 – vaikų pasivažinėjimo elektromobiliais aikštelė; 

5 – gimnastikos salė; 

6 – sporto aikštė; 

7 – žaidimų pievutė; 

8 – vaikiškų statybų aikštelė; 

9 – atrakcionų aikštelės ir centras; 

10 – riedučių aikštelė; 

11 – žvejų kaimelis; 

12 – pokalbių aikštelė; 

13 – žaidimų aikštelė; 

14 – riedlenčių aikštelė; 

15 – estrada; 

16 – sporto aikštelė su žiūrovų tribūnomis; 

17 – žaidimų pieva; 

18 – ramaus poilsio zona su pasivaikščiojimų takais ir poilsio aikštelėmis; 

19 – mokykla; 

20 – automobilių antžeminė ir požeminė stovėjimo aikštelė ir daugiaaukštis garažas; 

21 – administracinis ir paslaugų korpusas.

—————————————————————————————–

Literatūra

1. Balėnas, K., 1985. Vilniaus mikrorajonai – projektai ir tikrovė, Statyba ir architektūra 1: 4–5.

2. Brookes, J., 1984. The Garden Book. London: A Dorling Kindersley Book. 286 p.

3. Chmielewski, J. M., 2001. Teoria urbanistiki w projektowaniu i planowaniu miast. Warszawa: Oficyna wydawnicza Politechniki Warszawskiej.

4. Czarnecki, B., Sieminski, W., 2004. Ksztaltowanie bezpiecznej przestreni publiciznej. Warszawa: Difin. 352 s.

5. Czarnecki, W., 1989. Podstawy urbanistyki i architektury. Bialystok: Wydawnictwa Politechniki Bialostockiej. 295 p.

6. Hobhouse, P., 2002. The story of Gardening. London: A Dorling Kindersley. 468 p.

7. Jakovlevas-Mateckis, K., 2004. Miesto ir jo gyvenamosios aplinkos sisteminio formavimo principai, Dailė 33: 57–65.

8. Jakovlevas-Mateckis, K., 2009. Miesto kraštovaizdžio architektūra. I tomas. Miesto kraštovaizdžio architektūros raida ir teorijos pagrindai: monografija. Vilnius: Technika. 412 p.

9. Jakovlevas-Mateckis, K., 2006. Miesto želdynų problemos ir jų socialinė paskirtis, Urbanistika ir architektūra 30(1): 3–14.

10. Jaralovas, J., 1975. Kiekvienam kompleksui – savitas veidas, Statyba ir architektūra 1: 3–8.

11. Kolb, W., Schwarz, T., 2006. Mit Pflanzen gestalten. Pflanzungenplanen. Ausführen und pflegen. Stuttgart: Eugen Ulmer KG. 176 s.

12. Korzeniewski, W., 1989. Budownictwo mieszkaniowe: poradnik projektanta. Waszawa: Arkady. 472 s.

13. Lammert, U. und andere, 1979. Städtebau. Berlin: VEB Verlag für Bauwesen. 493 p.

14. LR aplinkos ministro įsakymas Nr. DI-694 „Dėl atskirųjų rekreacinės paskirties želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų plotų normų ir priklausomųjų želdynų normų (plotų) nustatymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, Žin, 2007, Nr. 137-5624.

15. Miestų, miestelių ir kaimų (gyvenamųjų vietovių) planavimo normos, 2009. Projektas (III variantas). Projekto vadovas M. Pakalnis. Savivaldybės įmonė „Vilniaus planas“. 42 p.

16. Rietdorf, W., 1984. Städtische Wohnumwelt. Berlin: VEB Verlag für Bauwesen. 248 p.

17. Rietdorf, W., Baeseler, H., 1979. Freizeit anlagen. Berlin: VEB Verlag für Bauwesen. 248 p.

18. Ruseckaitė, J., 2010. Sovietinių metų gyvenamieji rajonai Vilniuje: tipiškumo problema, Urbanistika ir architektūra 34(5): 270–281.

19. Vanagas, J., 2012. Nuo urvinio būsto iki šiuolaikinio megalopolio: monografija. Vilnius: Technika. 192 p.

20. Vanagas, J., 2008. Urbanistikos pagrindai. Vilnius: Technika. 242 p.