Vienas įdomiausių nūdienos architektų Gintautas Natkevičius vadinamas architektūros džentelmenišku chuliganu ir, matyt, ne veltui. Šis kūrėjas bando prisikasti iki išgrynintos idėjos šaknų, diskutuodamas su kolegomis ir nagrinėdamas aktualias šiandienos profesijos tendencijas, ieškodamas stilistinio vientisumo. Kurdamas provokuoja, erzina ir džiugina, skatina ieškoti gylio – ko gero, tai tik pora priežasčių, imponuojančių ir skatinančių klientus minti architektų biuro „UAB Architektų biuras G. Natkevičius ir partneriai“ Kaune slenkstį.
Idėjų gimimas, dažniausiai uždara teritorija, po kurią dažno architekto mintys klaidžioja ir pasibaigus darbo dienai, parėjus namo, atkeliavus į biurą savaitgaliui – mąstymo grandinėlė pinasi be perstojo. G. Natkevičius sako, kad nauji architektūriniai projektai, bendravimas su žmonėmis taip įtraukia, kad architekto galvoje nuolat verda tyrimai, paieška ne tik jau numatytų kokybės rodiklių: idėjos vientisumo, funkcionalumo, estetikos, sprendimų racionalumo, bet ir architektūrinės emocijos, architektūrinės nuotaikos. Kuriamas gi ne tik architektūros objektas, kuriama aplinka žmogui.
Net nežinodamas pastato kūrėjo, dažnas miesto svečias pradeda pažintį būtent su šio kūrėjo projektu tik atvykęs į Tarptautinį Kauno oro uostą. LSMU Visuomenės sveikatos fakulteto pastatas Kaune, Kauno jėzuitų gimnazijos priestatas, Šiluvos aikštė su Šiluvos muziejumi, centrinis Raseinių parkas, krematoriumas Kėdainiuose, Marriott viešbutis Vilniuje – tai tik keli jų. „Nesvarbu, ar tai kylantys biurų pastatai, ar daugiafunkciai kompleksai, individualūs namai, mes visada siekiame, kad pastatas ne tik būtų patogus, estetiškas, bet dar ir turėtų vadinamąją penktąją dimensiją, kitaip tariant, dvasią“, – pradeda pokalbį architektų biuro vadovas G. Natkevičius.
Jūsų užsakovas santūrus ar mėgstantis rizikingus sprendimus? Kokio būsto tikisi šiuolaikinis verslininkas, jaunas žmogus?
Nėra status quo, viskas kinta laike. Po nepriklausomybės finansus valdė ir pajėgūs statyti buvo mažiau išsilavinę, bet greitai ir daug uždirbę žmonės. Mentaliteto kontrastas ir išsilavinimų skirtumas. Dabar su žavesiu stebiu, kaip ateina karta, kuri jau yra mačiusi pasaulio, kuri godi įspūdžių, žinių, naujovių, estetikos, reikli ir sau, ir savo aplinkai. Jie ne tik mėgsta rizikingus sprendimus, bet džiugina ir atsiradusiu supratimu apie architektūrą. Dauguma dabartinių klientų – labai stropūs, skirtingi, bet visi ieškantys nekasdieniškų sprendimų. Juk namas bet kuriuo atveju tėra plytų krūva, kurią galima ir vienaip, ir kitaip sukrauti. Bet vienu atveju tu sukuri papildomą dimensiją, kuri padeda atsirasti sielai, nuotaikai, kitu atveju gali sukrauti plytų krūvą taip, kad neatsiskleistų joks scenarijus. O statinio kaina – ta pati. Kritiškai žiūrėdamas, žinau tik kelis architektus Lietuvoje, kurie projektuoja pastatus suteikdami jiems vadinamąją dvasią. Bet pagaliau atsirado ir tokių išprususių žmonių/klientų, kurie tuos kolegas architektus mato, supranta, vertina. Dėl to laikas dabar yra smagus ir dėkingas. Tik noriu ypatingai pabrėžti – nieko neprojektuoju vienas. Aš tiesiog svaigstu nuo komandinio darbo ir man didžiausias malonumas kažką “burti“ ir kurti drauge su ištikimiausiais biuro kolegomis.
Klientai visi skirtingi, ne visi malonūs. Kaip pavyksta su jais susikalbėti?
Tai tarsi traukti loterijos bilietą. Svarbus dalykas intuicija, įsiklausymas, pašnekesys. Būdamas profesionalas, pirmo pokalbio metu visuomet bandai nuskenuoti kliento būdą, jo aplinką. Įvertinti susikalbėjimo galimybes. Bet iki galo niekada negali nuspėti. Pats projektavimo procesas – absoliučiai svarbus: ir architektas, ir klientas turi bendradarbiauti. Daug dalykų turi suprasti, sužinoti, atsakyti, apgalvoti. Per pirmą pokalbį ne viską gali numatyti. Jeigu lydi sėkmė, tampa labai įdomu. Pavyzdžiui, teko dirbi su projektu, kai užsakovai – meno žmonės. Pačiam buvo smalsu ir įdomu, kas išeis susidūrus kelioms stiprioms asmenybėms, kaip jie reaguoja į mūsų pasiūlymus, mintis, kaip menininkai viską mato architektūroje.
Pajuokausiu, kad bendravimo pozityvumo statistika būtų negailestingiausia pedagogams, dėstytojams, kurie gyvenime ir darbe pratę tik teigti, diktuoti savas žaidimo taisykles. Sudėtingesni klientai ir aukšto rango ekonomistai. Išdykėliai dideles pajamas gaunantys klientai, pradėjus įgyvendinimą, neretai mėgsta ką nors kardinaliai keisti arba architektūrą, statybą bando transformuoti į kažkokį savo asmenini verslo algoritmą, schemą. Aišku, viskas priklauso nuo žmonių ir susikalbėjimo proceso. Kad tave išgirstų, su vienais užsakovais tai vyksta ilgiau, su kitais – trumpiau. Bendraudami su jais biure visuomet pasikliaujame tik kelių kolegų, kurie dalyvavo pašnekesyje, nuomone, kad atėjusysis tikrai būtų išgirstas, suprastas, kad galėtume jam rasti geriausią sprendimą. Ne tik teigiame. Ir klausome. Esame nuoširdūs. Beje, dažnai tą scenarijų, projekto dvasią diktuoja ne tik aplinka, bet ir klientas, jo gyvenimo būdas, charakteris, o architektų darbas – išversti tai į architektūrinę kalbą.
Keista girdėti visuomenės ir, beje, kai kurių kolegų komentarus, kad architektas pataikauja klientui. Bet jis turi pataikauti! Gerąja prasme, protingai. Architektas privalo informuoti klientą ne tik apie visas projekto galimybes, bet ir apie galimas juridines pinkles. Įtikinti, pasiūlyti žaidimo taisykles, maksimaliai išpildyti kliento, jo partnerių ar šeimos lūkesčius. Jeigu elgsiesi taip, turėsi rezultatą, jeigu kitaip, gali būti, kad jis su tavimi daugiau nebedirbs.
Ar jūs, jūsų biuras turi braižą, kurį galėtumėte nusakyti?
Taip, mes turime braižą, tik tai sudėtingas, subtilus ir sunkiai apčiuopiamas burtas, bet jis yra. Ir jį lemia keletas dalykų. Visų pirma, manau, kad turime ašį, galvą, aplink kurią sukasi biuras, kuri sugalvoja būdą, kaip dirbti ir realizuoti objektus, bendrauti. Vieni architektų biurai yra daugiau autoritariniai, kiti dar kitokie, o mūsų biurui būdinga tai, kad biure daug plepama, svarstoma, daug juokaujama, daug keičiamasi informacija. Visame tame atsiranda mąstymo bendrumas, švarumas, išsigryninama idėja. Ir būtent dėl to mūsų objektai yra ženkliški, ikoniški, juos galima nusakyti vienu žodžiu, sakiniu. Bet visa tai atsiranda iš kolektyvinio darbo, diskusijų, sveikos kritikos, savikritikos, nebijojimo šalia vienas kito nukristi veidu į purvą, kelti tam tikrus reikalavimus sau. Pagrindinis mūsų bruožas – bandymas ištransliuoti aiškią mintį. Kad nebūtų daugžodžiaujama, kad atsirastų viena tema, vienas švarus ženklas. Ne visada tai pasiseka, kalbėdami ir diskutuodami mes, 20 žmonių komanda, to siekiame.
Objekto vieta architekto kūrybai svarbi?
Jeigu žmonės gali, rekomenduojame rinktis sklypą, turintį savo dvasią. Išskirtinį požymį. Kokio nerasite kitur. Tai gali būti vaizdas į upę, nuo kalvos atsiverianti panorama. Pieva tarp daugybės tipinių namų nėra išskirtinė. Ten pastatyti namą kainuos tiek pat, o jo vertė parduodant bus mažesnė. Bet logiška, kad visi žmonės negali pasirinkti tik pačių gražiausių vietų. Nėra taip buvę, kad, pamačius primityvų rajoną ar lauką, architektą atstumtų erdvė. Kiekvienoje situacijoje galima kurti. Praloštų partijų beveik nėra. Dažniau pasitaiko momentų, kai klientui architektūra mažai rūpi arba yra labai didelis skonio skirtumas. Tuomet bandome juos korektiškai nukreipti į kitus biurus, kur būtų galimybė įgyvendinti jų lūkesčius. O dėl vietos visuomet prisitaikome, randame sprendimą. Be abejonės, įdomiau dirbti, kai yra miesto centras, istoriniai sluoksniai. Visiškai plyname lauke nėra taip įdomu – tarsi nėra rebuso, nereikia nieko išpainioti.
Ką kurti jums arčiau širdies: privačius namus ar verslo objektus?
Ir vieni, ir kiti turi savo pliusų, minusų. Privačiuose namuose yra galimybė realizuoti tam tikras mintis, dažnai patys klientai nori paeksperimentuoti, projektas juda žymiai greičiau. Bet mastelis mažas, daug pasikartojimų. Tas schemas mintyse esi daug kartų “prasukęs“ ir jau net nebūna taip įdomu. O stambiuose objektuose kartais atsiranda galimybių. Įdomiausia, kai objektas, tema kaitaliojasi: privatus namas, žemės ūkio statinys, oro uostas, ligoninė, viešbutis ir t. t. Tai suteikia galimybę viską pergalvoti iš naujo. Pakeitęs temą tarsi atsišviežini minčių bagažą.
Neretai pelno siekiama užmerkus akis į profesinę etiką, ieškoma, kaip atpiginti architekto parinktas medžiagas, supaprastinti sprendimus. Ar tokia kova vyksta?
Vyksta. Finansiniai dalykai Lietuvoje – sunki tema. Šalyje nėra daug labai turtingų įmonių, kurios gali sau leisti statyti gerai: su skoniu, įrangos kokybe. Bet siekiamybė, net ir silpnesnių įmonių, yra. Mūsų verslininkams gaji saviapgaulės bacila. Pavyzdžiui, skaičiavimai, patirtys ir sąmatos sako, kad, norint gerai pastatyti kokį nors objektą, tai turėtų kainuoti 10 mln. eurų. Bet verslininkas mano, kad jis vienintelis! žino kažkokį stebuklingą būdą viską padaryt už 7 mln. eurų. Šį mąstymą žmogus perkelia į statybos projektavimo lauką. Jis žino, kad reikia 10 mln., bet galvoja, kad yra kur kas gudresnis už ekonomikos dėsnius. Ir tikriausiai jis pasistatys už 7 milijonus. Tokia 80 % visų Lietuvos objektų problema. Tada prasideda bėdos, nusistatomi nerealūs terminai. Tai reiškia neramias statybas. Pirma bėda – kažkas nėra padaroma. Antra bėda – bandydamas pasiekti užsiduotą sumą, verslininkas rengia konkursą. Tame konkurse visada atsiranda statybininkų, kurie norėtų gauti darbą, kurie lygiai taip pat, kaip tas klientas, bando save apgauti: gal kaip nors susitars, gal tilps į terminus, sąmatas, nesumokės kokiems nors subrangovams. Amžina karuselė. Labai daug objektų pritrūksta sumos skirtumo, kad statiniai taptų kokybiški. Finale juos pastato. Tačiau lieka nelaimingi architektai, nes ne viską padarė, kad tikrai būtų išbaigta. Lieka nelaimingas pats klientas, nes visi mato, kad iki galo nėra kokybiškai pastatyta. Dažniausiai lieka nelaimingi ir rangovai, nes ieškoma priekabių ir jiems nesumokama. Žmonės dirba patirdami nervinę įtampą, pavargsta nuo išsikeltų nerealių užduočių. Tikrai gerų objektų nėra daug. Daugelyje matyti lėšų trūkumas. Kad nekristų į akis, geras architektas trūkumus ir klaidas paslepia – tarsi moteris, kuri maskuoja trūkumus, paryškina pranašumus.
Renovuoti ar griauti?
Statiniai turi savo amžių. Nors kiekvienas laikas diktuoja tendencijas, visuomet bandai projektuoti taip, kad objektas nepasentų. Prisiminkite pokalbio pradžią apie mokėjimą jam suteikti penktąją dimensiją, dvasią. Architektas deda pastangas, kad objekto neištiktų toks likimas, ir jį tektų nugriauti, stengiasi sukurti vertę, ženklą, padaryti statinį maksimaliai universalų. Net jeigu pasikeis situacija, pavyzdžiui, pastatas keis savo paskirtį, jį perpirks kiti klientai, būtų galima vėl naudoti, nereikėtų nugriauti, sumaišyti su žeme. Pavyzdžiui, A. Ambraso ar R. Paleko projektuoti statiniai beveik visi yra tiek vertingi, kad, manau, jog jie niekada nebus griaunami. Iš senesnių laikų yra tokių objektų, kaip, pavyzdžiui, chrestomatinis pastatas, reprezentatyviausias sovietinės Palangos kurortinės paskirties objektas – A. Lėcko poilsio namai „Žilvinas“ arba J. Šeiboko Lietuvos kooperatyvų sąjungos administracinis pastatas Vilniuje. Tai objektai, turintys savo veidą, penktąją dimensiją, kuri apsaugo juos nuo sunaikinimo. Tikras profesionalas turi ir nori tai pasiekti. Tai turi būti siekiamybė. Pats sau esi didžiausias kritikas, uždavinių kėlėjas. Tiesa, ne visada pasiseka.
Gal yra kokių nors interjero ar eksterjero stiliaus detalių, kurios, praėjus kiek laiko, dabar vėl atgijo?
Visą laiką istorijos ratas sukasi. Pavyzdys – šaipomasi, kad niekas tapetų ant sienų neklijuoja, nemadinga. Bet yra pasaulinės firmos, kurios gamina tokius tapetus, jog panašios apdailos atlikti neįmanoma. Tarkime, tekstiliniai kaip šilkas, drobė tapetai, kurie gali interjerui sukurti visai kitą nuotaiką. Tad ir negali teigti, kad štai dabar tapetai nėra madingi. Arba kokia nors klasikinė forma, pavyzdžiui, arka. Tarsi nemadinga. Bet kartkartėmis ji prisikelia garsiausių pasaulio architektų dėka. Nemadingas pas mus tinkas, tinkuoti pastatai. Bet mano labiausiai gerbiami pasaulio architektai yra suprojektavę ir pastatę tinkuotus namus. Nėra madingų ar nemadingų, blogų spalvų, viską lemia tūriai, erdvės, medžiagų ir sprendinių deriniai. Ir dar yra blogi šokėjai. Šokėjai, kuriems visą laiką kažkas trukdo.
Namas, kuriame norėtų gyventi architektas G. Natkevičius, jo šeima, koks jis? Tokiame ir gyvenate?
Aš pats niekada nenorėjau namo. Gyvename bute. Pastebėjau, kad, pasirinkus tokį gyvenimo būdą, kai viskas: ir pragyvenimo šaltinis, ir verslas, ir hobis, viskas yra viename – logiška, kad tau nepatogu važinėti N km iš priemiesčio. Aišku, kad turi būti kuo arčiau darbo vietos. Tad gyvenu centre. Iki darbo nuvykti užtrunka 10 minučių. Po darbo valandų, savaitgalį galiu išeiti į miesto centrą ir akimirksniu atsidurti šurmulyje su alaus taure. Tai yra absoliutus komfortas. Man patinka gyvenimas centre.
