Kai susitikome su padangų dizaineriu Armand’u Leconte’u, buvo ruduo ir lietingas Liuksemburgo oras visiškai nederėjo su jo pasisveikinimu. Vyras entuziastingai palydėjo mus į dizaino studiją, kurioje kasdien dirba su savo komanda kurdamas vis naują padangų seriją. Kalbėjome apie tai, kas suteikia jam įkvėpimo, ir apie viešai nematomą jo darbo dalį, kuri yra svarbi jo profesijos ir asmenybės dėlionės dalis.
Prieš šešerius metus Armand’as baigė dizaino mokyklą, tačiau automobilių sektoriuje ėmė dirbti ne iš karto. Savo karjerą jis pradėjo nuo banglenčių sporto įrangos dizainerio darbo Bretanėje, kur praleido didžiąją jaunystės dalį. „Kai buvau vaikas, mane visada žavėjo automobiliai, todėl neturėtų stebinti, kad po metų atsisveikinau su banglentėmis bei naro kostiumais ir persikėliau į „Dunlop“. Manau, kad mano tėvas šiek tiek prisidėjo prie šios aistros – jis jau ankstyvoje vaikystėje supažindino mane su senovinių transporto priemonių gerbėjais, – pasakoja Armand’as ir šypsodamasis priduria: – Yra geras anekdotas, puikiai iliustruojantis mano aistrą automobiliams. Kalbėti pradėjau labai vėlai – manau, kad turėjau būti jau trejų metų. Kai pagaliau pravėriau burną, pirmieji mano žodžiai buvo ne „mama“ arba „tėtis“, bet „ratas sulūžo!“, nes stebėjau, kaip mano tėvas keičia senojo „Peugeot 203“ padangą. Šį įvykį greitai pamiršau, bet tėtis man apie tai priminė, kai pirmą kartą pasakiau, kad gavau darbą „Dunlop“!“
Laisvuoju stiliumi
Armand’as domisi ne tik senais žaviais jaunystėje turėtais automobiliais, pavyzdžiui, 203 arba 2CV. „Kas dėl meilės automobiliams – nė vieno nelaikau prastesniu! – juokiasi jis. – Iš tikrųjų, kiek save pamenu, „Formulė-1“ yra kita mano aistra. Michelis Vaillant’as visada žadino mano vaizduotę. Gali būti, kad tai pirmas kartas, kai susidūriau su prekių ženklu „Dunlop“ – ryškiai geltona juosta, o logotipas išilgai jos – tarsi pėdsakas, paliktas į pergalę skubančio automobilio. Spėju, kad sėkla buvo pasėta jau tuomet, ir nuo tada niekada nenustojo augti.“
Kai galvojame apie padangas, paprastai nepajėgiame išsivaduoti iš jausmo, kad produkto dizainas neatlieka itin didelio vaidmens, o funkcionalumui ir našumui teikiamas absoliutus prioritetas. Tačiau Armand’as užtikrina, kad padangos dizainas turi reikšmės ne tik gerai išvaizdai. „Tai gali skambėti keistai, tačiau nuostabiausias dalykas yra visiška mūsų laisvė. Esate teisūs, kad padangos turi būti funkcionalios, todėl privalome gerokai susiaurinti savo idėjas, tačiau tai nereiškia, kad negalime būti kūrybingi. Piešiame dizainą rankomis, todėl galime pasiekti kraštutinius lygmenis. Turime vieną taisyklę, kad nėra taisyklių – bent jau ne pradiniame etape. Savo vaizduotei leidžiame nuklysti labai toli, tyrinėjame tai, kas mus įkvepia, ir sugrąžiname tuos elementus į realybę. Galima sakyti, kad visa galva pasineriame į debesis, nors kojomis tvirtai tebestovime ant žemės“, – atskleidžia savo darbo smulkmenas dizaineris.
Riaumojantys liūtai ir drebantys inžinieriai
Armand’as juokiasi: „Kartais inžinieriai ima drebėti, pamatę beprotiškus mūsų sukurtus dalykus, tačiau, mano nuomone, tai vienintelis būdas, kaip galime pasiekti tikrai novatoriškų rezultatų. Žinoma, vėlesniuose etapuose, kai dizainas koreguojamas dėl funkcionalumo ir našumo, taikome apribojimus, remdamiesi inžinierių duomenimis. Tai ne visada lengva, dažnai turime labai stengtis, kad kuriant produktą mūsų balsas būtų išgirstas, bet būtent taip pagaliau supaprastiname padangų dizainą ir padarome jį tinkamą naudoti kelyje.“
Taigi, kas įkvepia Armand’ą? „Tai gali būti tikrai bet kas, – sako jis. – Man, kaip automobilių entuziastui, žinoma, puikus įkvėpimo šaltinis yra lenktyniniai automobiliai ir futuristinės transporto priemonės.“
Tačiau vyras neapsiriboja automobiliais. Jo manymu, tai pernelyg sumažintų galimybes. Jis parodo savo futuristinės padangos profilio piešinį, iš dalies pridengiantį fone nuožmiai riaumojantį liūtą. Nesunku pastebėti, kad protektoriaus raštas įkvėptas grėsmingų žvėrių karaliaus nasrų. „O žiemines padangas, – tęsia jis, – gali įkvėpti lokiai. Architektūra, kaip ir viskas, kas futuristiška, yra įspūdinga. Štai dėl ko žvelgiame taip plačiai: norime sukurti padangą, kuri puikiai tiktų energingam, besikeičiančiam pasauliui. Pasauliui vystantis norime, kad ir padangos vystytųsi kartu su juo. Iš kraštutinumų, iš ateities tiesiame tiltus į realybę. Aštri ir puiki vaizduotė visada skatina naujoves, leidžia kasdienį produktą perkelti į kitą lygį – kitaip tariant, įkvėpti jam tam tikros sielos.
Atsitraukti, kad išlaikytume kūrybinę mintį
Armand’ui dizainas yra dvasinė būsena, o ne darbas nuo devynių iki penkių. Jis visada galvoja, semiasi įkvėpimo iš savo patirties, asmeninio gyvenimo, iš bet ko. Variklis niekada nenustoja veikti, kad neatitrūktum nuo automobilių reikalų, nors jis sutinka, kad kartais tai gali varginti: „Kartais po ilgos darbo dienos apima jausmas, kad išeikvojau visą savo vaizduotę. Tai iš tikrųjų įtemptas darbas. Bet grįžęs namo pas savo vienų metų vaiką turi užvesti variklį iš naujo. Žinote, nenoriu, kad mano darbas trukdytų žadinti mano sūnaus vaizduotę.“
Nereikia nė sakyti, kad dizaineriui kartais reikia pasinaudoti tikrai užtarnautu poilsiu. Jis turi seną „Renault 4CV“, kurį priešokiais patvarko. Be to, neseniai įsigijo 1996 m. „BMW Z3“, kuriuo mėgsta pasivėžinti savaitgaliais („Turime labai patogų, patikimą šeimyninį automobilį, tačiau mano Z3 yra bomba!“ – juokiasi jis.). Taip pat kiekviena pasitaikiusia proga jis mėgsta pasivažinėti kalnų dviračiu vešliais Liuksemburgo miškais.
„Visas šias aistras jungia tai, kad jos suteikia atokvėpio minutę. Manau, kad tokiam kūrėjui kaip aš labai svarbu kuriam laikui atsitraukti nuo visko. Nesupraskite manęs klaidingai, man labai patinka futuristiniai dizainai, kuriuos piešiu kiekvieną dieną, tačiau seni automobiliai turi savo žavesio: čia nėra elektronikos, galima užuosti alyvą, tepalus ir degalus. Be to, puiku valdyti tokį automobilį, kuris „jaučia“ kelią, o jūs „jaučiate“ savo automobilį. Tai išlaisvinantis jausmas – kažkas, ką patiriu važiuodamas kalnų dviračiu. Jūs intensyviai judate, tačiau tuo pat metu galite apie viską pamiršti. Šiomis sustabdytomis akimirkomis galiu pasinerti į stulbinantį tokių paprastų dalykų, kaip virš žalių kalvų kylanti saulė, žavesį, gėrėtis spalvomis, šviesa, absoliučiu grožiu: tai lašelis įkvėpimo, kurį parsinešu su savimi, ir grįžtu į darbą vėl įsikrovęs energijos“, – sako dizaineris.
