„The Field Guide to Urban Plazas“ (išleido „SWA Group“) tyrėjai ištyrė visuomenės elgesį Niujorko viešosiose erdvėse. Tyrimo metu nustatyta, kad žmonės linkę užimti aikštės kraštus pirmiau, nei pasirenka laiką leisti aikštės viduryje. Tai buvo pastebėta įvairiose vietose, įskaitant tas, kuriose sėdimos vietos ir žalieji plotai tolygiai paskirstyti erdvėje. Apskritai, prieš pradedant migruoti į vidurį, talpa kraštuose siekia 50–75%. Mokslininkai taip pat nustatė būdus, kurie padeda žmones pritraukti į erdvės centrą, ant kokių baldų jie mieliau sėdi ir kada automobilių triukšmas suartina bendruomenes. Štai kelios iš mokslininkų pasiūlytos įžvalgos.
Spurgos efektas
Spurgos efektu vadinamos viešosios erdvės, kurios nepaisant prastos infrastruktūros traukė žmonės dėl panoraminių vaizdų. Net jeigu žmogui nepatogu ir viešoji erdvė yra sunkiai pasiekiama, net jeigu aikštėje labai daug žmonių, jie stengėsi čia atvykti ir surasti geriausią vietą kraštovaizdžio tyrinėjimui. Abiejų tipų erdvėse žmonės pirmiausia linkę eiti tiesiai link geriausio vaizdo. Daugelis laukė ilgose eilėse, norėdami nufotografuoti. Jei netoliese buvo sėdimų vietų, tai žmonės praleido laiką erdvėje nuo 10 iki 15 minučių. Kai kurie žmonės lipo ant suolų, kad geriau ir daugiau matytų gražiojo kraštovaizdžio ar išgautų geriausią kadrą.
Greitėjimo juosta
Pėsčiųjų srautas, tokio tipo erdvėse, buvo linkęs greičiau eiti, rečiau sustoti. Čia viešoji erdvė buvo lyg takų tinklas. Todėl žmonės nevienodai išsisklaidė erdvėse. Žmonių neatbaidė minios ar didesnės grupės. Atvirkščiai, atrodė, kad žmones traukia erdvės, kuriose žmonių tankis varijuoja nuo vidutinio iki didelio, o ne nuo mažo iki mažiausio.
Mokymas
Mokslininkus nustebino, kad lygiais suskirstytose erdvėse, jaunesni žmonės stengiasi užimti kuo aukštesnes pozicijas, vyresnieji – vidutinio lygio (iki dviejų metrų aukščio). Todėl tokiose erdvėse ypač populiarūs buvo baldakimai.
Daugiausiai žmonės buriavosi į mažas grupeles: nuo dviejų iki keturių. Daugelis jaunuolių nevengdavo pasnausti saulės atokaitoje, jeigu ant žolės buvo patiesti baldai iš jaukių medžiagų, tokių kaip mediena.
Driežas
Aikštėse su įvairiomis erdvių serijomis, buvo pastebėta, kad žmonės pradeda ieškoti privatumo, todėl renkasi erdves, kuriose už nugaros būtų žolynai arba siena, o prieš akis atsiveria puikus matomumas. Atrama buvo įvairių formų – nuo aukštesnės gyvatvorės iki sienų, statybinių tvorų ir užtvarų. Tokio tipo erdvės buvo labai perkrautos ir jose žmonės leisdavo laiką ilgiau nei 30 minučių vienai grupei.
Jaunesnės grupės buvo linkusios užimti dvikryptes zonas, kuriose jos galėtų tapti auditorijos dalimi. Paaugliai, užimantys aikšteles, norėjo pamatyti, kas vyksta aplink juos, ir patys būti matomais.
Pramogos
Žmonės stengdavosi atsisėsti saulės užlietose vietose (nors tyrime minima, kad kito klimato zonose vyrauja atvirkštinis procesas). Žmonės buvo linkę keisti savo sėdėjimo vietą, jeigu saulė apšviesdavo kitą erdvės vietą.
Žmonės teikė pirmenybę sėdimoms vietoms – jie dažniausiai užėmė erdves, kuriose buvo daugybė baldų. Kaip pavyzdžiui, jei sėdimosios dalys buvo suprojektuotos keliuose aukščiuose ir gyliuose, žmonės naudojo jas sėdėti, stovėti, gulėti ir atsiremti.
Mėgaujasi triukšmu
Iki šiol buvo tikėta, kad bent kelias minutes pailsėti galima tik atokiau nuo gatvės šurmulio. Tyrėjai nustatė, kad žmonės mielai renkasi poilsio zonas, kurios tik atskirtos nuo gatvės, nes mėgsta stebėti eismą. Daugelis skaitė, bendravo ir mėgavosi gatvės triukšmu, kuris tapo tiesiog fonu. Tokie koridoriai gali būti įsprausti tarp dviejų namų ar žaliųjų sienų. Jie sėkmingi net jeigu yra labai siauri (vos 5 – 7 metrų pločio).
Nori blizgesio
Pagrindiniais traukos elementais tapo atspindintys paviršiai, tokie kaip veidrodinės skluptūros. Žmonės negailėdavo ir 10 minučių savo atvaizdo fotografavimui. Atrodė, kad kūrinio dydis ir forma neturi tiek daug reikšmės. Mokslininkai pastebėjo, kad žmonės linkę telktis aplink daiktus, net jeigu jais ir nesinaudoja. Šis reiškinys buvo pastebėtas daugumoje vietų. Kai trys ar daugiau žmonių stovėjo ar sėdėjo kartu grupėje, jie dažnai tai darydavo aplink baldą, žemą plantaciją, plokščią lentą ar net šiukšlių dėžę. Grupės atstovavo daugybei lankytojų, nuo biurų darbuotojų iki turistų.
„Pasidaryk pats“ užsiėmimas
Dar viena mokslininkus nustebinusi tendencija žmonių pomėgis kilnojamiems baldams. Situacijose, kai keturi ar daugiau žmonių norėjo sėdėti kartu, jie dažnai apeidavo fiksuotas sėdimas vietas, mieliau naudodamiesi judančiomis arba iš dalies judančiomis sėdimomis vietomis. Šio tipo balduose buvo fiksuotos kilnojamomis detalėmis, kurias buvo galima pasukti ir transformuoti. Tad grupės paprastai pertvarkė baldus, kad šie geriausiai atitiktų jų poreikius.
Žmonės baldus gamino iš bet ko. „Plaza“ lankytojai sėdėjo ant daugelio objektų, kurie nebuvo skirti baldams, pavyzdžiui: žolynų, paminklų. Taip žmonės stengdavosi kažkur ir kažkaip rasti atramą pėdoms. Tarkim, turėdami kilnojamąsias kėdes, žmonės dažnai užimdavo dvi kėdes – vieną sėdėti, kitą – kojoms.
Mokslininkai tikisi, kad ši žmonių elgesio analizė padės planuoti viešąsias erdves.
