Kinas visada buvo miesto ženklas. Ir tada, kai naujasis brolių Lumière’ų išradimas sutraukdavo minias pasižiūrėti „judančių paveikslėlių“ (pats pirmasis filmas buvo atvažiuojančio garvežio vaizdinys – jį išvydę dauguma žiūrovų pašoko iš savo vietų ir puolė prie išėjimo, išsigandę, kad traukinys jų nepervažiuotų).
Ir tada, kai keliaujantys komersantai rodydavo filmus apleistose pašiūrėse, daržinėse ir bet kur, kur buvo vietos kino projektoriui pasistatyti. Ir tada, kai kinui buvo pastatyti specialūs pastatai – pirmieji kino teatrai (Vilnius ir Kaunas buvo vieni pirmųjų pasaulio miestų, skyrusių tam atskiras nuolatines patalpas. Pirmasis toks pastatas Vilniuje duris atvėrė 1905 m. ir vadinosi – o taip! – „Iliuzija“).
Ir tada, kai buvo kino aukso amžius, nes jis buvo populiariausia pramoga (tarpukario Vilniuje veikusius 12 kino teatrų kasmet aplankydavo daugiau kaip 2 mln. žiūrovų. Pokario metais miesto kino teatrų lankomumas buvo milžiniškas – amžininkai pasakoja apie grūstyse suplėšytus drabužius ir mėlynes ant šonų).
Ir tada, kai kinui iššūkį metė televizija, o iliuzijų pasaulis tapo pavaldus asmeninėms žiūrovo užgaidoms, nes jį galima buvo įjungti ar išjungti pagal kiekvieno norą (kine juk taip negalima, tiesa?).
Tačiau labiausiai miesto atributu kinas buvo tada, kai atsirado vidiakai, ir, norint pažiūrėti filmą, iš namų eiti nebereikėjo, užtekdavo išsinuomoti vaizdo kasetę (paprastai su tuo siaubingai juokingu sniaukrojančiu rusišku įgarsinimu, kuris pats savaime yra 9-ojo deš. kino legenda).
Nes eiti į kiną visada buvo kažkas daugiau nei tiesiog ketinimas pasižiūrėti filmą (nors kino pradžioje filmo žiūrėjimas irgi buvo svarbus). Eiti į kiną nebuvo taip komplikuota, kaip eiti į teatrą – nereikėjo šventinių drabužių ar pasiimti batelių persiauti (mamos ir kitos vyresnio amžiaus ponios į teatrą visada nešdavosi gražesnį rankinuką ir maišelį su bateliais – stebėti spektaklį su žieminiais batais buvo nepagarba teatrui, o šventinio rankinuko ir celofaninio maišelio kombinacija greta išeiginės aprangos visiškai nestebino). Kine nebuvo pertraukų, kurių metu reikėtų keistai kaip mokykloje vaikščioti ratu po vestibiulį, ir apskritai – kinas buvo žymiai paprastesnė bei greitesnė pramoga.
Ir daug romantiškesnė. Nes į kiną eidavo visų pirma jaunimas, ir, kaip jau minėta, filmo žiūrėjimas buvo tikrai ne pirmoji priežastis, dėl kurios į jį būdavo einama. Ėjimas į kiną buvo nuotykis, ir jau vien dėl to labai romantiškas užsiėmimas. Tiesą sakant, dabar sunku net prisiminti, kodėl tai buvo nuotykis – gal kad tai vykdavo ne kasdien, gal kad eidavome su draugais ir pasirodydavome kitais amplua nei paprastai, gal romantiką kūrė kino salės tamsa ir didžiuliame ekrane stebimi svetimi gyvenimai… Kaip ten bebūtų, aišku tik viena: jei vaikinas kviesdavo „į kiną“, reiškė, kad tai – rimta…
Ir dar – kinas visada buvo mieste. Net jei kino teatras buvo šalia namų, o miesto centras – visai į kitą pusę, išgyvenama patirtis būdavo panaši: tiek mieste, tiek kine jausdavaisi pabuvojęs centre, kartu su kitais patyręs kažkokią asmenybės transformaciją (aišku, žiūrint vidiakus, transformacijų irgi būdavo, bet tai – nesulyginami dalykai…).
Net tada – visai neseniai – kai atsirado kokybiškas namų kinas, ir tada, kai jis tapo daugmaž įperkamas didžiajai publikos daliai, kinas išliko neatskiriama miesto gyvenimo dalimi, vienu ryškiausių jo atributų.
Ir tik kai prekybos centrai decentralizavo miesto gyvenimą bei uzurpavo kino teatrus, o miestas virto vartojimo, o ne kultūros sinonimu, tapo akivaizdu, kad romantiškas miesto ir kino ryšys turi būti atnaujintas.
Žvaigždėto dangaus romantika
Suderinti vasaros nakties romantiką su kino filmų demonstravimu sugalvojo – sunku patikėti – praktiškieji vokiečiai. Pirmieji kino seansai po atviru dangumi įvyko apie 1916 m. Berlyne. Truputį vėliau tais pačiais metais lauko kinas pasirodė Australijoje – Brumo miestelio kino teatras „Sun Pictures“ įtrauktas į Gineso rekordų knygą kaip ilgiausiai istorijoje veikiantis kino teatras po atviru dangumi.
Nieko keista, kad ši vasariška pramoga paplito visame pasaulyje – jai reikia tik projektoriaus, ekrano ir įgarsinimo sistemos, o nenorintieji sėdėti ant žemės gali atsinešti savo kėdes. Komfortą dievinantys amerikiečiai ėjo dar toliau: 1933 m. Naujajame Džersyje pradėjo veikti pirmasis drive-in kinas, kuriame filmus buvo galima žiūrėti neišlipus iš automobilio. Naujoji mada išplito po visas Valstijas, o senų kadilakų minia priešais didžiulį kino ekraną tapo autentišku 7-ojo deš. Amerikos vaizdeliu.
Ši mada atkeliavo ir į Europą. Pirmasis toks kino teatras atsirado Frankfurte, jis veikia ir šiandien. Paprastų lauko kino teatrų skaičius irgi nuolat augo – pavyzdžiui, Atėnuose 7-ajame deš. buvo daugiau nei 600 kino teatrų po atviru dangumi.
Nors susižavėjimas lauko kinu niekada nebuvo dingęs iš kino pasaulio, naują gyvybę šiai vasaros tendencijai įkvėpė 9-ajame deš. atsiradę pripučiami ekranai. Lauko kino salės įrengimas tapo dar paprastesnis – tokia per kelias minutes galėjo virsti beveik bet kuri erdvė.
Kino teatras miesto aikštėje
Tai, kad kinas po žvaigždėmis yra miesto reginys, patvirtina ir gražiausių atvirų kino erdvių sąrašai, kurių viršūnėse – turtingą kultūros istoriją turintys miestai: Bolonija (Piazza Maggiore aikštėje vykstanti „Cineteca di Bologna“), Barselona (erdvė prie Montžuiko pilies Sala Montjuic), Paryžius (parke La Villette vykstantis „Cinéma en Plein Air“), Lokarnas (Didžiojoje miesto aikštėje Piazza Grande vykstantis filmų festivalis), Viena (Karlsplatz aikštės „Kinas po žvaigždėmis“), Bukareštas („Gradina cu Filme“ atviroje miesto sodo terasoje) ir daugybė kitų. Daugelyje šių vietų įėjimas nemokamas, o žiūrovai gauna paplūdimio kėdę ir pledą apsisaugoti nuo vakaro vėsos.
Vietos prie vandens – taip pat populiarios. Čia reikėtų paminėti Amsterdamą, kur filmai demonstruojami jaukioje Stenen Hoofd krantinėje (filmų festivalis „Pluk de Nacht“) arba Roma, kur Tibro upės salelėje kasmet nuo birželio iki rugsėjo vyksta „Kino salos“ (L’Isola Del Cinema) festivalis.
Na, o Londonas visko pertekusiems savo miestiečiams siūlo filmus žiūrėti ant stogo. Kino entuziastai gali rinktis net iš penkių skirtingų „Rooftop Film Club“ erdvių: „Bussey Building“, „The Roof East“, „Queen of Hoxton“, „Kensington Roof Gardens“ bei „Tobacco Dock“ (beje, klubas „Rooftop Film“ veikia ir JAV – jei vyksite į Niujorką ar Los Andželą, galite ten apsilankyti). Ši pramoga nėra nemokama, bet siūlo įvairių laikotarpių kinematografo programą – nuo „Pusryčių pas Tifani“ (1961) iki „Asai“ („Top Gun“, 1986) ar „Pradžia“ („Inception“, 2010).
Kinas už miesto
Dalis įspūdingiausiais tituluojamų kino teatrų įsikūrę ne mieste, o greta jo, ir žiūrovus vilioja savo išvaizda, lokacija ar originalia koncepcija. Kaip vieną įdomiausių galima minėti Graikijos Santorino saloje prie pat Kamarijo miestelio įsikūrusį „Cine Kamari“, veikiantį nuo 1987 metų. Nuostabi aplinka ir atmosfera, A klasės filmai bei pagarba architektūrinėms salos tradicijoms kuria unikalią erdvę, puikiai vertinamą tarptautinės bendruomenės. Bilietas kainuoja 8 eurus, o įstaiga suvokia savo svarbą vietos bendruomenei ir aktyviai prisideda prie jos gyvenimo (rengia koncertus, teatro renginius bei šventes).
„Shooting Star RV Resort“ Denveryje, Kolorado valstijoje, leidžia patirti tikrąją amerikietiško kino po atviru dangumi dvasią. Čia kiekvieną antradienį, ketvirtadienį ir šeštadienį iškart po saulėlydžio į „kino salę“ išrieda klasikiniai 7-ojo deš. automobiliai, kuriuose įsitaiso tradicinio Holivudo kino entuziastai. Tokios „ložės“ nuomos kaina – 20 dolerių vakarui, bet galima atsinešti ir savo kėdę bei pledą. Savo automobiliais atvažiuoti į šį kino teatrą neleidžiama (nes tai nėra tikras drive-in, o ir šiuolaikiniai automobiliai visiškai nedera su klasikinio kino po žvaigždėmis idėja).
Nuostabiausių kino teatrų po atviru dangumi sąrašuose galima rasti ir viešbučių ar restoranų, dažnai pasiekiamų tik juose viešintiems svečiams. Čia būtina paminėti „Soneva Kiri Cinema Paradiso“ Tailande, „Soneva Fushi“ Maldyvuose, „The Miami Beach Edition“ Majamyje bei prabangių SPA viešbučių tinklą „Six Senses“, įsikūrusį gražiausiose pasaulio vietose (atkreipkite dėmesį į Tailande ir Omane esančius „Six Senses“ lauko kino teatrus).
Iš restoraninių lauko kino teatrų išsiskiria restoranas „Amante“ Ispanijos Ibisoje, kuriame vyksta filmų naktys. Aukštai ant uolų tarp žaliuojančios augalijos įsikūręs restoranas kino žiūrovams siūlo ne tik puikų maistą ir nuostabius vaizdus, bet ir žmogaus ūgio sėdmaišius, šiltus pledus, taurę puikaus putojančio cava ir neribotą kiekį spragėsių. Šis malonumas kainuoja 30 eurų, o dalyvavusieji teigia, kad jis to vertas.
Lauko kino egzotika
Tačiau yra ir tokių egzotiškų lauko kino teatrų, kurie prieinami visiems. Vienas įdomiausių – „Hot Tub Cinema London“, arba Karštų kubilų kino teatras. Jo formulė paprasta: puikūs filmai, nuostabios erdvės ir daugybė karšto vandens kubilų. Į kubilą telpa 6–7 žmonės, jį galima užsisakyti visą ar tik kelias vietas. Verslo idėja kilo po vieno gerai pavykusio asmeninio vakarėlio, ir štai jau aštuonerius metus filmų žiūrėjimu karštuose kubiluose gali džiaugtis daugybė londoniečių. Šiemet unikalaus kino teatro idėja pasiekė ir Niujorką bei Sidnėjų, taigi užsukite, jei būsite netoliese. Vienoje kino salėje telpa apie 30 kubilų, du ekranai bei aukščiausios kokybės garso sistema.
Na, o Holivude veikiančio kino teatro po atviru dangumi „Cinespia“ koncepcija iš pažiūros gana makabriška. Ši kino erdvė įsikūrusi kapinėse „Forever“, kuriose ilsisi Holivudo kino legendos, todėl žiūrovai, nesutelpantys į jiems skirtą aikštę, dažnai turi įsitaisyti tiesiai tarp antkapių. Prasidėjęs kaip išskirtinė draugų grupės, mėgusios senąją Holivudo klasiką, pramoga, per 16 metų renginys tapo masiniu: savaitgalio naktimis kapinės „Forever“ virsta milžiniška svetaine, kurioje filmus žiūri, pramogauja ir iškylauja 4 tūkst. žmonių minia. Filmai rodomi ant didžiulės baltos kapinėse esančio mauzoliejaus sienos – argi ne puikus būdas atiduoti pagarbą praeities kino legendoms? Šiame kino teatre taip pat siūloma originali pramoga – teminės fotobūdelės, įrengtos pagal rodomo filmo atmosferą.
Vis dėlto reikia pripažinti, kad labiausiai kvapą gniaužiančius išgyvenimus siūlo kinas po atviru dangumi, kuris nėra įsikūręs mieste. Čia galima paminėti Ledo viešbučio kino salę Jukasjervio kaimelyje Švedijoje, 200 km už poliarinio rato (tačiau nepamirškime, kad Ledo viešbutis yra kasmet statomas iš naujo ir kino salė ten būna ne visada). Arba amfiteatrą „Red Rocks“ šalia Denverio miesto Kolorado valstijoje, JAV, (natūraliai susiformavusį uolinį amfiteatrą Raudonųjų Uolų parke, kuriame telpa daugiau nei 9500 žiūrovų). Šis geologinis reiškinys – vienintelis natūralios kilmės akustiškai tobulas amfiteatras pasaulyje.
Na, o absoliučiai pirmą vietą egzotiškų kino teatrų sąraše be konkurencijos užima Plūduriuojantis kino teatras, kurį 2012 m. įgyvendino vokiečių architektas Ole Scheerenas kartu su Tailando „Yao Noi“ fondu. „Archipelago kinas“ buvo įkurtas Nai Pi Lae lagūnoje netoli Kudu salos Tailande. Natūralių vertikalių uolų suformuotoje įstabaus grožio įlankėlėje ant vandens buvo įrengtas mobilus ekranas su garso sistema, o žiūrovams pastatyta atskira plūduriuojanti platforma, įrengta ant perdirbtų vietinės žaliavos plaustų, ant kurių čiabuviai žvejai augina omarus. Surišus keletą tokių parengtų plaustų modulių, buvo pagaminta mobili plokštuma, ant kurios buvo sustatyti sėdmaišiai kino žiūrovams. Tokią platformą galima bet kada išardyti, o prireikus vėl surinkti, naudoti kitoms bendruomenės reikmėms – kaip žaidimų aikštelę ar renginių sceną.
Žiūrovai, kuriems teko dalyvauti šio kino teatro seansuose, sunkiai galėjo nusakyti savo pojūčius: „stebuklinga, efemeriška“, „dvasinga, pirmykštė kinematografinė patirtis“, „neabejotinai viena nuostabiausių kino naktų“, „tarsi būčiau miręs ir patekęs į rojų“…
Lietuviškas lauko kinas
Džiugu, kad lietuviškas kinas po atviru dangumi iš esmės neatsilieka nuo pasaulinių tendencijų ir beveik nenusileidžia garsiausioms lauko kino salėms. Nuo 2010 m., kai buvo pradėti organizuoti pirmieji lauko kino seansai Lietuvoje, turime: Vilniuje kino centrą „Pasaka“, kiną ir miesto centre, ir prie pilies (nemokami kino seansai prie Kauno pilies), ir pilyje (šiemečiai „Kino po žvaigždėmis“ seansai Vilniuje vyksta Valdovų rūmų kieme), ir prie vandens („Krantinės kinas“ Kaune), ir keliaujantį kiną miesteliuose („Kino karavanas“).
Galbūt dar neišbandėme filmo žiūrėjimo ant vandens, tačiau galime pasigirti, kad esame surengę tokį koncertą – turint valtį, jį buvo galima išgirsti 2016 m. Kaune, kur Lampėdžio ežero viduryje įrengtoje scenoje dainavo L. Adomaitis ir V. Bareikis.
Lietuvoje turime ir patogius krėslus (ar labiau gultus) siūlančią lauko kino salę („Romuva“ Kaune), ir restoraną su kino sale (taip bendradarbiauja kino teatras „Pasaka“ ir restoranas „La Boheme“ Vilniuje). Atvirose erdvėse demonstruojamus filmus galima stebėti nuo savo pledo ar sulankstomos kėdutės, einant į kiną Valdovų rūmuose galima neštis savo apklotą ar pirkti brangesnį bilietą su įskaičiuotu pledu ir patogiu sėdmaišiu. Daugumoje lauko kino erdvių galima įsigyti gėrimų ir užkandžių arba atsinešti savo (pavyzdžiui, dviejų patiekalų vakarienę penkiems asmenims – tikra istorija!).
Įdomiausia tai, kad, nepaisant permainingų ir visiškai tokio pobūdžio veiklai nepalankių Lietuvos orų (didžiausią pavojų kelia lietus ir audros – šią vasarą nepavyko pamatyti net keleto filmų Valdovų rūmuose, nes seansai buvo atšaukti dėl audros arba liūties),žiūrovų „Kine po žvaigždėmis“ netrūksta. Tikriausiai dėl to, kad kinas po žvaigždėmis yra romantiškas ir vis dar neįprastas miesto reiškinys, leidžiantis mėgautis gamtos ir kultūros sinteze, supant komfortiškai atmosferai.
Kinas išlieka svarbus miestų gyvenime: Vakaruose daug diskutuojama apie kino centrų įtaką bendruomenei formuoti miesto rajonuose. Lietuvoje taip pat vis dažniau kalbama apie tai, kad kino filmų demonstravimas padeda suburti bendruomenę. Štai Kauno „Romuvos“ kino centro direktorė sako, kad rengdami naktinius vasaros kino seansus romuviečiai įsitikino, jog šiuolaikiniam žmogui svarbus ne tik kokybiškas kino filmų turinys, bet ir išliekančios emocijos, vienos bendruomenės jausmas.
Miestas yra bendruomenė. Kinas po žvaigždėmis mums primena, ką tai reiškia, o kartu leidžia išlįsti iš kasdienio savo kiauto ir svetima istorija atveria mums bendrabūvio, kaimynystės žavesį. Kaip sako „Cinespia“ įkūrėjas Johnas Wyattas: „Filmai namuose niekada nepakeis kino. Kinas pergyveno televizijos ir namų kino iššūkius, pergyvens ir parsisiunčiamų filmų erą. Niekas negali sutrukdyti žmonėms, norintiems kartu išgyventi puikią istoriją, stebimą ekrane.“
