Vilniaus universiteto (VU) tinklalaidės „Mokslas be pamokslų“ pašnekovo, VU Chemijos ir geomokslų fakulteto mokslininko, klimatologo Justino Kilpio teigimu, ilgalaikėje klimato kaitos statistikoje šie metai paliks teigiamą ženklą, bet norint spręsti klimato kaitos problemą iš esmės svarbesnis yra nuolatinis, nors ir labai menkas, CO2 mažėjimas.

Didžiausi teršėjai – korporacijos

Nors ir kaip norėtųsi tikėti, kad karantinas buvo gera proga apmąstyti ir galbūt šiek tiek pakeisti žmonių gyvenimo įpročius, J. Kilpys sako, kad naivu būtų manyti, jog po karantino pasaulis pasidarys švaresnis: „Ankstesnės krizės parodo, kad po ekonominio nuosmukio, stagnacijos ekonomikos variklis skatinamas visais įmanomais būdais, jis vėl užsikuria ir tarša šauna į viršų.“

Jau gegužės mėnesį buvo matyti pirmieji pasaulio ekonomikos skatinimo ženklai – Kinijoje tarša tuo metu grįžo į pradinį lygį ir yra požymių, kad ji bus net didesnė nei paprastai.

Tačiau kalbant ne apie valstybinio masto, bet apie socialinius, žmonių įpročių pokyčius galima matyti labiau optimistinį ir ilgalaikį poveikį. Anot klimatologo, kai kurie nauji įpročiai karantino metu, tarkim, darbas iš namų, gali turėti labai teigiamą poveikį atmosferos taršai ir CO2 išmetimų mažinimui: „Jei didelės kompanijos pamatytų, kad nereikia skraidyti lėktuvais į susitikimus ir kad juos puikiai galima organizuoti internetinėse platformose, tai sumažintų organizacijos CO2 pėdsaką.“

Mokslininką džiugina faktas, kad karantino laikotarpiu visame pasaulyje, o ir Lietuvoje, labai smarkiai išaugo dviračių pardavimai – Australijoje pardavimai kilo net 120 proc. Tikėtina, kad ir praėjus karantinui žmonės įsigytais dviračiais naudosis intensyviau ir taip prisidės prie darnaus judumo mieste.

Tačiau J. Kilpys pabrėžia, kad didžiausias teršėjų vaidmuo (maždaug 80 proc.) atitenka ne atskiriems žmonėms, kurie skraido, važinėja automobiliais, ir net ne atskiroms valstybėms, bet didžiulėms tarptautinėms korporacijoms, kurios išgauna naudingąsias iškasenas, turi plantacijas. Jas sutramdyti ir imtis taršos mažinimo priemonių galėtų valstybės ir jų vyriausybės.

Daugiausia klimato kaitos mitų – JAV

Paskutinės šių metų socialinės apklausos Lietuvoje parodė, kad daugiau kaip 70 proc. lietuvių mano, jog klimato kaita yra problema ir ją reikėtų spręsti. Iš to matyti, kad klimato kaitos neigėjų balsas yra nišinis, tačiau socialiniuose tinkluose atrodo vis dar gerai girdimas.

Kodėl žmonės neigia klimato kaitą ar apskritai mokslą, atsakyti padeda sociologiniai tyrimai. Pasak jų, lemiamą vaidmenį žmogaus pažiūroms šia tema vaidina jo socialinė aplinka ir žmonės, su kuriais jie bendrauja, taip pat politinės pažiūros.

„Reikia pripažinti, kad labai daug klimato kaitos mitų atsiranda Jungtinėse Amerikos Valstijose, kur yra labai griežtas pasidalinimas į dvi politines pažiūras: demokratai arba respublikonai. Jei tu esi respublikonas, tu sakai, kad klimato kaita yra nesąmonė, net nesigilindamas į faktus, vien dėl to, kad tu taip pabrėži savo politinį identitetą“, – tvirtina pašnekovas.

Tačiau klimatologą asmeniškai labiausiai liūdina, kai sąmokslo teorijas ir klimato kaitos mitus skleidžia jo kolegos, kitos srities mokslininkai.

Didžiausias kada nors buvęs klimato šiltėjimas

Mokslininkai turi duomenų apie klimatą Žemėje per šimtus tūkstančių metų. Klimatas visuomet keitėsi, dėl to abejonių nekyla, bet ne tokiu spartumu, kaip tai vyksta pastaruosius 30–60 metų.

Pats akivaizdžiausias dabartinės sparčios kaitos požymis yra šylančios, trumpėjančios žiemos. Paskutinės žiemos Lietuvoje apskritai nebuvo. Būtent tas klimato kaitos greitis ir kelia didžiausią nerimą, nes yra labai nenatūralus procesas, kokio nėra buvę per tūkstančius metų Žemės planetoje.

Kaip pasakoja klimatologas, dabar klimato kaitą leidžia stebėti instrumentiniai meteorologiniai matavimai, kurie Europoje ir Lietuvoje atliekami daugiau kaip 200 metų. Apie ankstesnius klimato pokyčius informacijos suteikia tokie netiesioginiai metodai kaip medžių rievių storio skaičiavimas (dendroklimatologija), pelkių ar ežerų dugno nuosėdų tyrimai. „O pats didžiausias ir seniausias meteorologinių duomenų archyvas yra ledynai Grenlandijoje ir Antarktidoje. Iš Antarktidos ledo gręžinių galima ištraukti ledą, kuris yra 800 tūkst. metų senumo. Tame ledo kerne yra įšalę oro burbuliukai, iš kurių galima nustatyti, koks buvo CO2 kiekis, o pagal deguonies izotopų santykį – kokia buvo temperatūra.“

Migracija dėl klimato kaitos sudrumstų pasaulinį saugumą

Klimato kaita yra žmonių sukelta problema, bet ir paveikia ji daugiausia tuos pačius žmones. Anot mokslininko, turtingos šalys dar gali lengviau prisitaikyti prie klimato kaitos sukeliamų stichinių padarinių, bet gausiai gyvenamose besivystančiose šalyse pakilus vandenyno lygiui žmonės pasmerkti arba žūti, arba keltis kitur. „Jeigu žmonės ims migruoti dėl klimato kaitos, kils socialiniai neramumai, daugiau konfliktų. Keičiantis klimatui, didėjant jo ekstremalumui kyla problemų su maisto ir geriamojo vandens ištekliais – kai kuriuose pasaulio regionuose jų gali stigti.“

Žinoma, Lietuvoje neturime labai ekstremalių gamtos reiškinių: tropinių ciklonų, didžiulių potvynių, kurie visiškai nusiaubtų mūsų šalį, tačiau jūros lygio kilimas gali pridaryti bėdų pajūryje.

„Skaičiuojama, kad pietryčių Baltijos regione, priklausomai nuo klimato kaitos scenarijaus, Baltijos jūros lygis pakils 0,5–1 metrą. 50 centimetrų yra optimistinis scenarijus, tai reikštų, kad šiltnamio efektą sukeliančių dujų mažėja, naudojama atsinaujinanti energija ir pan. O blogasis scenarijus – tarša didėja ir niekas nieko su klimato kaita nedaro“, – aiškina pašnekovas.

Baltijos pajūryje vieno metro pokytis reikštų kranto erozijos padidėjimą ties Palanga, dar labiau susiaurėtų paplūdimiai, bet skaudžiausias smūgis būtų Kuršių marioms – didelė Rusnės, Nemuno deltos regiono dalis atsidurtų po vandeniu.

Iš mokslinių straipsnių – į politiką

Iš mokslininkų straipsnių į politinį lauką klimato kaitos klausimas persikėlė 1988 m., kai buvo įkurta Tarpvyriausybinė klimato kaitos komisija (IPCC) ir kai JAV kongrese NASA mokslininkas Jamesas Hansenas pareiškė, kad klimato kaita – rimta problema ir reikia ją spręsti. Kitas esminis lūžis apibrėžiant klimato kaitos problemą įvyko 2011 m., kai IPCC savo trečiojoje ataskaitoje patvirtino, kad dabartiniai klimato kaitos pokyčiai vyksta dėl žmonių sukeltos atmosferos taršos.

Supratusi, kuria linkme būtina judėti, šiemet Europa išsikėlė ambicingą CO2 neutralumo tikslą. Tai nereiškia, kad Europa dešimtmečiais negalės išskirti CO2 į aplinką, bet toks teršalų kiekis, koks bus išmetamas, turės būti pašalinamas iš atmosferos. Pagrindinis, natūralus ir daug investicijų nereikalaujantis sprendimas siekiant šio tikslo būtų didesnis rūpinimasis vandenynais ir miškais, kurie sugeria daugiausia CO2. Todėl mokslininkas visų pirma siūlo imtis rimtai spręsti miškų kirtimo problemą, išsaugoti esamus miškus ir kiek įmanoma didinti jų plotus.

Nuo L. Di Caprio iki G. Thunberg

Pašnekovo teigimu, klimato kaitos vėliavnešių buvo pačių įvairiausių: nuo NASA mokslininko J. Hanseno, politiko Alo Gore‘o iki aktoriaus Leonardo Di Caprio, kuris tapo specialiuoju Jungtinių Tautų klimato kaitos pasiuntiniu. Tačiau tokio atgarsio pasaulyje kaip spontaniškai ir netikėtai atsiradusi Greta Thunberg niekas nesusilaukė.

Didžiulio populiarumo pasaulyje sulaukęs judėjimas „Fridays For Future“ parodė, kad visuomenė pribrendo pokyčiams ir suaktyvėjo klimato kaitos klausimais.

Tačiau Lietuva pasauliniuose klimato kaitos judėjimuose ir susitarimuose didelių iniciatyvų nesiima – seka Europos Komisijos gairėmis, savų tikslų kelia per mažai arba ne tuos, kurių reikia. „Mes turime ir savo nacionalinę klimato kaitos politikos strategiją, bet joje išsikelti tikslai yra apgaulingi. Skamba visai neblogai, kad iki 2030 m. įsipareigojame sumažinti taršą 40 proc., palyginti su 1990-ųjų lygiu. Tačiau 1993 m. mes jau buvome sumažinę taršą daugiau kaip 50 proc.“, – aiškina klimatologas.

Logiškiau ir realiau skamba Europos Sąjungos Lietuvos transportui, žemės ūkiui, atliekų sektoriui iškeltas tikslas sumažinti CO2 kiekį 9 proc., palyginti su 2005 m. lygiu.

Ką galime padaryti kiekvienas?

Klimato kaita pašnekovui yra jautri tema, jau seniai tapusi jo gyvenimo būdu, nes jam rūpi aplinka, kurioje gyvena. Todėl stengiasi ją tausoti kasdien: mieste važinėja dviračiu, taupo elektrą buityje, nusipirko nutolusią saulės jėgainę ir elektros energiją naudoja iš atsinaujinančių energijos išteklių. Nors iki galo nepavyksta, bet stengiasi valgyti daugiau vegetariškai ar bent sumažinti mėsos, ypač jautienos, vartojimą, nes ji turi labai didelį CO2 pėdsaką. Iš visų maisto produktų jautiena yra tas produktas, kurio užauginimas sukelia didžiausią atmosferos taršą.

Gamta klimatologui rūpėjo nuo pradinių klasių, tik trumpam buvo tai pamiršęs. Justinui potraukį gamtai priminė 12 klasėje paskutinio skambučio metu iš mokytojos gautas jo ketvirtoje klasėje rašytas rašinėlis „Kuo norėčiau būti užaugęs“. Jame pradinukas rašė, kad svajoja būti eiguliu, gyventi namelyje prie miško ir turėti arklį, kuriuo jodinėtų aplinkui. „Man dvyliktokui tai labai stipriai kirto per širdį ir smegenis, nes buvau nusprendęs stoti į finansų draudimo matematiką. Buvau paveiktas draugų aplinkos. Visi mano draugai žadėjo studijuoti teisę, ekonomiką, vadybą. Bet po rašinėlio širdyje pajutau, kad vis dar noriu būti gamtininkas.“

Vaikinas, 12 klasėje galvojęs apie matematiką, fiziką, nelaikė biologijos, geografijos egzaminų, bet staiga pajutęs, kad nori būti gamtininkas, ėmė ieškoti, kur gali įstoti be tų egzaminų. Atrado hidrologiją ir meteorologiją Vilniaus universitete, o ten įstojęs iš karto pasijuto savas, atsidūręs savo vietoje.

Todėl, mokslininko manymu, svarbu nepasiduoti aplinkos, draugų spaudimui ir pagalvoti, kad niekada nevėlu prisiminti savo tikras svajones ir pakeisti sprendimą.

Paruošta pagal VU informaciją/@Asociatyvi nuotr.