Miestai investuoja į žaliąją infrastruktūrą: atsisakoma juodos asfalto dangos, pėsčiųjų alėjos, gatvelės, automobilių aikštelės atnaujinamos, naudojant vandeniui laidžią tradicinę dangą – akmens skaldą, žvyrą, molio, betono bei plastiko trinkeles ir plyteles, taip pat netikėtas inovatyvias grindinio dangos medžiagas: galite pasivaikščioti lietui draugišku perdirbto stiklo takeliu arba porėta asfalto danga.
Per pastaruosius kelis dešimtmečius smarkus lietus tapo vis dažnesnis ir intensyvesnis, o klimato kaita padidino potvynių riziką. Dėl per didelio lietaus vandens kiekio ant nepralaidžių asfalto ir betono paviršių – ne dėl audrų antplūdžio ar perpildytų vandens telkinių – miestų gatvėse kyla pavojingi potvyniai. Lietaus ar tirpstančio sniego vanduo patenka tiesiai į kanalizaciją, ją perpildo, liejasi į vandens telkinius ir juos užteršia.
Asfaltuotos gatvės, šaligatviai, automobilių stovėjimo aikštelės, stogai ir kiti kieti, nepralaidūs paviršiai neleidžia kritulių vandeniui įsigerti į žemę. Daugiau nei pusė kritulių, iškritusių miesto teritorijose, kurias dengia daugiausia nepralaidūs paviršiai, nuteka į miesto kanalizacijos sistemas. Vidutinis miesto kvartalas gali sukelti penkis kartus daugiau lietaus nuotėkų, nei tokio pat dydžio miškingas plotas.
Be to, tamsi gatvių asfalto danga sugeria saulės kaitrą ir išspinduliuoja ją į aplinką daug greičiau nei natūrali gamta. Šis reiškinys, žinomas kaip miesto šilumos salos efektas, gali žymiai padidinti aplinkos oro temperatūrą. Apskaičiuota, kad vidutinė oro temperatūra mieste, kuriame yra 1 mln. gyventojų ar daugiau, gali būti nuo 1 iki 3 °C šiltesnė nei aplinkinėse vietovėse.
Tuo metu gėlynai, pievos, miškai ir parkai lengvai sugeria net 90 % lietaus ar sniego tirpimo vandens. Vandeniui laidi miesto grindinio danga sumažina potvynių riziką, nes neleidžia lietaus vandeniui iš karto nugarmėti į kanalizaciją ar vandens telkinius – krituliai lėtai susigeria į žemę ten, kur iškrito.
Savivaldybių ir bendruomenių vadovai pradeda suprasti, kad žalioji infrastruktūra gali suteikti daug naudos ekonomikai ir aplinkai. Miestų erdvės keičiasi: anksčiau apleistose teritorijose įrengiama daugiau parkų, o takeliai ir mašinų aikštelės netenka asfalto ir betono dangos arba greta jų įrengiami lietaus sodai.
Žolė po Kopenhagos studentų mašinų ratais
Danija yra viena pažangiausių šalių, sauganti natūralią aplinką. Šalies sostinė Kopenhaga pripažinta vienu ekologiškiausių pasaulio miestų. Siekiama, kad ant visų naujai statomų šio miesto pastatų, kurių stogų nuolydis yra mažesnis nei 30 laipsnių, būtų įrengiami žalieji stogai.
Danijos sostinė taip pat yra aplinkosaugos lyderė ir dėl savo žaliųjų automobilių stovėjimo aikštelių. Kopenhagos universitete, Danijos Karališkojoje dailės akademijoje ir Danijos technikos universitete apželdintos automobilių stovėjimo aikštelės su vandeniui pralaidžiomis trinkelėmis imituoja natūralias hidrologines funkcijas.
Lyginant su juodos dangos automobilių stovėjimo aikštelėmis, šios poringo paviršiaus aikštelės sumažina užterštų lietaus nuotėkų kiekį, o tai apsaugo vandens telkinius ir padeda išvengti potvynių. Be to, aikštelės su vandeniui laidžiomis trinkelėmis padeda sumažinti ir paviršiaus, ir vietos oro temperatūrą, nes saulėtą dieną neįkaista, kaip kad karščiu tvieskianti asfalto danga.
Žaliosios automobilių stovėjimo aikštelės atrodo lyg įrengtos pievose ir parkuose: žolė žaliuoja po automobilių ratais, o vešlūs medžiai, po kuriais jie statomi, padeda mažinti oro užterštumą.
Korys, kuris sužaliuoja
Ekologiškai mašinų aikštelei įrengti naudojamos dviejų tipų medžiagos: vejos betono grotelės ir plastikinė korio konstrukcija. Pro tokias grindinio konstrukcijas kritulių vanduo netrukdomai sunkiasi į gilesnius dirvožemio sluoksnius, kuriuose išvalomi teršalai, o taip įrengtose gatvėse ar aikštelėse žaliuoja žolė. Be to, naudojant skirtingus užpildus, galima sukurti dangą, kuri harmoningai derės su vietovės kraštovaizdžiu.
Betoninės vejos grotelės yra labai patvarios ir tvirtos, jos įrengiamos ten, kur yra itin intensyvus eismas ir sunkiojo transporto srautas. Tokios konstrukcijos gali išlaikyti iki kelių šimtų tonų apkrovą. Betono grotelės taip pat naudojamos dviračių takams, šaligatviams ir žaidimų bei sporto aikštelėms įrengti.
Plastikinis vejos korys gaminamas iš labai tvirto plastiko, jis būna skirtingų konfigūracijų ir spalvų. Vejos groteles lengva montuoti ir jos leidžia sukurti stabilią paviršiaus struktūrą, kuri, tinkamai įrengta, gali būti naudojama automobilių statymo zonoje, važiuojamoje dalyje bei tvirtinant apželdinamus šlaitus ar nuokalnes. Vis dėlto renkantis plastikinį korį stovėjimo aikštelei, reikia įvertinti jų tinkamumą. Grotelių, skirtų automobilių stovėjimo aikštelėms, aukštis turi būti ne mažesnis kaip 50 mm, sienelės storis turi būti ne mažesnis kaip 5 mm. Korio dydis turėtų būti kuo didesnis, nes tai skatina sėkmingai įsišaknyti žolę. Korio rėmas beveik nematomas, o tai pagerina estetiką.
Įrengiant bet kokį vejos grotelių korį, jo pagrindą reikia tinkamai paruošti – sumontuoti kelis jo sluoksnius, kad gerai susigertų vanduo: smėlio ir žvyro pagalves, išlyginamąjį sluoksnį, sudėti korio groteles ir jų ląsteles užpildyti žeme bei užsėti veja. Automobilių aikštelės smėlio pagalvėlės storis turėtų siekti 10–20 cm, žvyro – 20–30 cm, išlyginamojo pagrindo – 2–3 cm. Šios vertės skiriasi, atsižvelgiant į vietos dirvožemio tipą.
Žalias Sietlo lietaus gyvenimas
Jungtinėse Amerikos Valstijose didieji miestai vienas po kito įgyvendina žaliosios infrastruktūros projektus. Sietlas, didžiausias Vašingtono valstijos miestas, jau ne vieną dešimtmetį rekonstruoja viešąsias erdves, pėsčiųjų takus, gatves ir automobilių stovėjimo aikšteles: jų danga keičiama pralaidžia vandeniui. Bet gyventojams reikia patogių gatvių, šaligatvių ir dviračių takų bei automobilių stovėjimo aikštelių, o komunalinių įmonių paslaugoms teikti būtina gerai veikianti nuotėkų sistema ir jos komunikacijos. Todėl ten, kur mieste išliko kieta danga, didinamas gatvių nuolydis, kad krituliai būtų nukreipti į lietaus sodus, įrengiamus kelkraščiuose ir tarp eismo juostų.
Keičiasi ne tik viešosios erdvės – vis dažniau privačių namų valdų savininkai pasiryžta modernizuoti savo sklypus, pakeisti jų grindinio dangą, įsirengti lietaus sodus ir lietaus vandenį buitiniams poreikiams kaupti įrengtose talpyklose. Sietlo individualių namų, verslo ir įstaigų savininkai gali gauti paramą, kuri padengia visas arba didžiąją dalį išlaidų lietaus sodams arba vandens talpykloms įrengti. Taip pat siūloma pagalba kuriant naują sklypo dizainą ir montuojant infrastruktūros įrangą.
Suskaičiuota, kad mieste yra daugiau nei 45 tūkst. tinkamų žaliajai infrastruktūrai sklypų. Sietle pakanka lietaus, tad namų savininkai nuo savo stogų gali sukaupti tiek vandens, kad, nenaudodami miesto tiekiamo komunalinio vandens, turėtų pakankamai tualetui ir automobiliui nuplauti, augalams laistyti ir kitiems buitiniams poreikiams, išskyrus maistą. Tai sumažina bendrą buitinio geriamojo vandens poreikį maždaug 25 %, o vidutinio dydžio namų ūkio mokesčiai už miesto vandenį sumažėja ketvirtadaliu.
Pasinaudodami parama gyventojai aktyviai pertvarko savo privačias valdas. Vienas aktyvaus jų atnaujinimo projektų pavyzdžių – Sietle 8-oji Ave NW Green gatvė, kurioje gyventojai pertvarkė daugiau nei 30 sklypų ir juose įrengė kelias dešimtis lietaus sodų.
Lietaus sodai puošia miestus
Į lietaus sodus, įrengtus gatvių kelkraščiuose, plūsteli pirmasis lietaus nuotėkų srautas, kuriame paprastai būna didžiausia teršalų koncentracija. Jie filtruoja vandens nuplautas gatvės dulkes, purvą ir teršalus, pavyzdžiui: šiukšles, gyvūnų išmatas, tepalus, automobilių išmetamųjų medžiagų nuosėdas ir pan. Kai nuotėkio vanduo patenka į lietaus sodą, jame esančius teršalus absorbuoja dirvožemis ir augalai, vykstant natūraliems procesams, įskaitant filtravimą, absorbciją ir mikrobus. Lietaus sodai veiksmingai pašalina iš lietaus nuotėkio iki 90 % maisto ir cheminių medžiagų ir iki 80 % nuosėdų bei kenksmingų medžiagų.
Svarbu, kad lietaus sodai padeda apsaugoti netoliese esančius upelius ir kitus vandens tvenkinius, nes sumažina užteršto nuotėkio srautą. Lietaus sodai surenka kritulius nuo stogų, važiuojamosios dalies ar gatvės ir leidžia susigerti į žemę 30 % daugiau vandens, net lyginant su įprasta veja.
Lietaus sodai miestuose taip pat suteikia maistą bei pastogę vabzdžiams, paukščiams ir laukiniams gyvūnams. Juose sodinami giliai įsišaknijantys vietiniai augalai, kurių šaknimis vanduo gali įsiskverbti į dirvą, o sausuoju metu tokių augalų gilios šaknys pačios randa vandens. Tai sumažina poreikį laistyti lietaus sodą. Vietiniai augalai tinkamesni, nes yra prisitaikę prie klimato, metų laikų bei oro sąlygų ir išgyvena geriausiai.
Už kelių metrų nuo namo įrengtas lietaus sodas, į kurį nuo pastatų nukreipiamas kritulių vanduo, gali sumažinti vandens kiekį, patenkantį į namo rūsį ir kanalizaciją. Šios zonos projektuojamos ir įrengiamos taip, kad jose nebūtų ilgiau nei parą stovinčio vandens, išskyrus labai didelių audrų metu, todėl, juos tinkamai įrengus, neverta baimintis dėl uodų antplūdžio.
„Išlaisvinama“ ir žalinama Filadelfija
Filadelfija, kurioje yra viena seniausių JAV kanalizacijos sistemų, investuoja 2,4 mlrd. dolerių atnaujinti ne mažiau nei trečdalį viso miesto ploto, dengiamo vandeniui nepralaidžiais paviršiais – tai beveik 4 046 ha, kuriuose įrengta miesto vandentiekio ir kanalizacijos sistema.
Novatoriškas programos aspektas yra jos dotacijų programa, privačioje nuosavybėje skatinanti savanorišką žaliosios infrastruktūros modernizavimą. Gyventojams siūloma daug būdų, kaip įsirengti ekologišką infrastruktūrą savo namuose: jie remiami finansiškai ir mokomi, kaip pertvarkyti sklypus – sodinti medžius, kaupti lietaus vandenį talpose ir naudoti jį pakartotinai, atsisakyti lietvamzdžių ir asfalto, betono ar kitos vandeniui nepralaidžios dangos sklype, įsirengiant akytų paviršių įvažiavimus, aikšteles ir takelius.
Miestas švenčia kiekvieno tūkstančio hektarų „išlaisvinimą“ iš kietos dangos ir žalinimą.
Filadelfija apskaičiavo, kad žalioji infrastruktūra dažnai yra daug pigesnė priežiūros aspektu nei įprastas lietaus vandens nuotėkų valdymas. Naujas žaliosios infrastruktūros planas per 25 metus miestui kainuos 1,2 mlrd. JAV dolerių, palyginti su 6 mlrd. išlaidų kanalizacijos sistemų plėtrai ir drenažo priežiūrai.
Žalieji stogai taip pat draugiški lietui, bet jie ne tik sulaiko kritulius – jie gali sumažinti šildymo ir vėsinimo išlaidas, o tai leidžia sutaupyti net 15 % energijos. Skaičiuojama, kad žaliojo stogo gyvenimo trukmė yra du kartus ilgesnė nei tradicinių stogų, be to, žalios dangos priežiūros išlaidos mažos ir tai gali atpirkti ilgalaikę investiciją.
Perdirbto stiklo stebuklas ekologiškiems keliams
JAV miestai įgyvendina įvairius ekologinės infrastruktūros projektus, kai kuriems jų naudojama eksperimentinė grindinio danga, skirta pėstiesiems ir lengvoms transporto priemonėms. Šviesą atspindinti, spalvinga, akyta perdirbto stiklo danga dėl savo spalvų įvairovės suteikia neprilygstamų dizaino galimybių.
Ši akytoji danga yra panaši į tradicinį liejamą grindinį, kuriam gaminti naudojamos dervos, išskyrus tai, kad čia pasitelkiamas perdirbto stiklo ir akmens mišinys bei inovatyvus rišiklis. Mišinyje gali būti naudojama iki 100 % perdirbto stiklo, arba iki 20 % stiklo ir 80 % akmens, kad būtų užtikrintas didesnis dangos atsparumas apkrovoms ir ilgesnis eksploatavimo laikas.
Perdirbto stiklo danga yra labai akyta, tuštuma sudaro 39–47 % jos apimties (dvigubai daugiau nei akytojo asfalto ir pralaidaus betono), todėl ji mažiau užsikemša ir ją reikia mažiau prižiūrėti. Naudojant akytas, pralaidžias grindinio dangas, būtina tinkama jų priežiūra, kurios tikslas – neleisti dangos paviršiui ir po juo esančiam infiltraciniam pasluoksniui užsikimšti dėl smulkių nuosėdų. Dangos paviršius turėtų būti nusiurbiamas kas dvejus metus, kad būtų užtikrinta vandens infiltraciją. Bet dauguma įrengtų perdirbto stiklo dangos sistemų mažiau bijo užteršimo ir veikia geriau nei kitos dangos: jos išlaiko įprastą funkcionalumą net ir po penkerių metų nenusiurbiant.
Svarbu ir tai, kad perdirbto stiklo grindinio danga atspari temperatūrų kaitai – užšalimui ir atšilimui bei ekstremaliam karščiui: dangos rišamoji medžiaga lengvai plečiasi ir susitraukia. Šalto klimato vietovėse aktualu ir tai, kad porėta danga sumažina užšąlančių balų ir juodojo ledo atsiradimą, o tai didina kelio saugumą, reikia barstyti mažiau druskų.
Be to, stiklo perdirbimas prisideda prie atliekų tvarkymo ir kovos su klimato kaita: grindinio dangos mišiniui gaminti naudojamos regioninės kilmės perdirbtos medžiagos – maždaug 90 stiklinių butelių kiekviename grindinio kvadratiniame metre. Pralaidi perdirbto stiklo danga mažina ne tik potvynių riziką, bet ir miesto šilumos salos efektą dėl saulės atspindžio.
Kritulių vanduo per porėtą dangą gali lengvai susigerti į žemę. Tačiau pavojinga tai, kad išsilieję teršalai ir tirpstančios druskos per jas gali prasiskverbti į gruntinius vandenis, todėl porėtos dangos neturėtų būti įrengiamos tose vietose, kur galimas pavojingų medžiagų išsiliejimas.
