Dar prieš du dešimtmečius architektūros studentams į galvas net tris semestrus kraudavo žinias apie architektūros istoriją keliaujant nuo Antikos iki modernizmo, o vėliau XX amžiaus architektūra. Šiandien viskas kitaip – per kelias paskaitas prašokame pusantro tūkstantmečio architektūros istoriją ir likusią semestro dalį marinuojamės XX amžiuje. Tad galima numanyti kokią didelę modernizmo „dozę“ studentai gauna. Iš universiteto dažniausiai išsineša vieną mintį – šiuolaikinis judėjimas buvo neišvengiama ir didvyriška plėtra, kylanti iš Švietimo ir Pramonės revoliucijų.
Didžioji istorija apie modernizmą nublanksta pradėjus dirbti. Čia moderniu pastatu staiga pavadinama pašiūrė su plokščiu stogu ir stikliniu fasadu. Ar gali būti kas nors baisiau? Gali.
Baisiau, kai 1960-aisiais atėjęs modernizmas pakeitė miestų veidą, 2010 – aisiais urbanistinis pasaulėlis pasikeitė dar labiau, o mes ir vienus, ir kitus vadiname tuo pačiu nuvalkiotu modernizmu.
Oksfordo universiteto spauda neseniai paskelbė prieštaringą naują šiuolaikinio judėjimo vertinimą, pavadintą Didžiosios Britanijos istoriko Jameso Stevens Curl citata: „Neįtikėtinas augimas ir architektūrinio Barbarizmo išlikimas”.
J. Curl praleido savo karjerą tiriant architektūrą Britų salose, akcentuodamas paminklus, kapines. Jo mokslinė produkcija yra produktyvi. Paskutinė knyga nemaloniai atskleidžia istorikų pasakojimus apie moderniztinės architektūros atsiradimą Europoje ir Amerikoje praėjusio amžiaus. Vis dėlto šis vertinimas rodo prieštaringą ir gerai apgalvotą 1945 m. laikotarpio istoriją. Istoriją, kuri turėtų pakeisti mūsų supratimą apie tai, kaip atsirado ir buvo pradėtas mitologizuotas „Tarptautinis stilius”.
Prieš didžiąją depresiją nebuvo dominuojančio požiūrio į dizainą. Naudojant 1914 m. Kaip atspirties tašką, „Dystopia” leidimas parodo, kaip ekonomika ir politika paveikė Vokietijos pirmaujančių architektų karjerą, leidžiančią kai kuriems klestėti ir kitiems išnykti.
Tada politinis ir kultūrinis kraštovaizdis radikaliai pasikeitė po represijų, o architektai Prancūzijoje, Belgijoje ir Veimaro Respublikoje buvo primesti revoliucijai, kuria siekiama veiksmingai perkelti dideles pabėgėlių populiacijas. Kažką reikėjo slėpti, kažką statyti pigiau ir daugiau. Čia reikėjo greitai suvartojamos architektūros.
Taip, iki pat dešimtojo dešimtmečio pradžios abiejose Atlanto pusėse buvo mažai „modernistinės” architektūros, kurios atitiktų architektų Alfredo Barro, Philip Johnsono ir Henry Russellio Hitchcocko pateiktus apibrėžimus. Ir štai stovime prie 2018 – ųjų slenksčio. Ir vėl tos pačios diskusijos apie tai ką statome ir kodėl. O galbūt šiandien, visame pasaulyje vykstant plataus masto diskusijoms apie tinkamą naujojo amžiaus stilių, laikas į architektūros pasaulį įsileisti naujus stilius arba suformuoti naujus apibrėžimus?
Skaitytojo laiškas
Mark Alan Hewitt nuotr.
Redakcija STRUCTUM neatsako už trečiųjų šalių turinį
Dalinkitės savo istorijomis ir nuomonėmis. Laukiame Jūsų laiškų el.p. agniete@structum.lt.
