Miestai taip greitai keičia, kad kartais pokyčiai ateina ir praeina, kitiems to net nepastebint. Nugriauti pastatą galima per naktį ir tai kas buvo didingi betono rūmai virsta pilna statybinių atliekų aikštele. Jauna prancūzų dizainerė, doktorantė Anna Saint Pierre sukūrė projektą „Granitas“, kuris skatina statybines medžiagas perdirbti ir vėliau panaudoti pakartotinai.
Pasak jaunosios mokslininkės, granito plokštės ir pilki fasadai galėtų tapti žiedinės ekonomikos dalimi. Iš viso 182 tonos granito gali būti išardyta, susmulkinta ir išrūšiuota vienoje vietoje, o vėliau įtraukta į naują projektą. Tai leistų ne tik išsaugoti gamtą, tačiau ir sumažinti statybų sąnaudas, pagreitinti statybų procesą.
Problema – nėra nauja
Statybos ir griovimo atliekos – vienas didžiausiu atliekų srautų Europos Sąjungos valstybėse. Per metus vienam gyventojui jų susidaro viena tona, per visą Europos Sąjungą – 500 mln. tonų kasmet. Vertingos medžiagos nuo jų atskiriamos ir regeneruojamos ne visuomet.
Daug mokslininkų iš viso pasaulio kuria ekologiškesnes statybines medžiagas, t.y. betoną iš
pelenų, medžio plaušto plokštės ir kitos. Tačiau statybinės medžiagos vis dar perdirbamos senomis technologijomis ir labai mažais kiekiais. Geresnis statybos ir griovimo atliekų tvarkymas gali turėti reikšmingą poveikį žiedinei ekonomikai, – skelbia Europos Komisija.
Didžioji dalis statybos sektoriuje susidarančių atliekų (apie 40 %) – griaunant pastatus susidarančios inertinių statybinių medžiagų atliekos – betono, plytų, čerpių. Jos, taikant modernias selektyvaus griovimo technologijas ir naudojant smulkinimo įrangą, jau statybos aikštelėje perdirbamos į įvairius statybinius užpildus, kurie savo kokybinėmis charakteristikomis nė kiek nenusileidžia užpildams, pagamintiems iš iškastinių gamtinių išteklių.
Europos Komisija 2015 m. pabaigoje priėmė dokumentų rinkinį, siekdama paskatinti Europoje formuoti žiedinę ekonomiką, kuri yra raktas į didesnį mūsų konkurencingumą pasaulyje, tvarų ekonomikos augimą bei naujų darbo vietų kūrimą.
Perdirbti bet kokią struktūrą
Paryžiaus tyrėjos sukurto projekto „Granitas“ idėja yra skirta nustatyti tam tikrą tęstinumo lygį, nes pastatai yra nugriaunami ir pakeičiami kitais. Pokalbio su garsiu žurnalistu Samuel Medina, ji dažnai kartojo žodį „restauracija”. Prancūzijoje tai ypač opi problema, juk čia architektūros paveldas išgyveno revoliucijas, karo ciklus. Restauravimo praktika Vakarų Europoje negali būti atskirta nuo statybų, – teigė pašnekovė. Dabar ši tendencija jaučiama labai stipriai ir siejama su Eugène Viollet-le-Duc, XIX amžiaus architekto patirtimi, atsakingo už neišdildomo „Notre-Dame“ įvaizdžio kūrimą.
Tačiau iš esmės šiandienos išsaugojimo režimas pritraukiamas prie klastingo tikrumo, savavališkai užšaldytos istorijos idealizuoto momento. Tai užgniaužia transformacijos ir atgimimo galimybę. Išsaugojimas jai nėra vaizdinga praktika, bet būdas išlaisvinti statinių ir vietovių potencialą.
Mokslininkė tiria medžiagas nuo pat jų susidarymo pradžios. Savo moksliniame darbe ji aprašo visus medžiagų geologinės kilmės virsmo epizodus.
„Tai puikus laiko registras. Jis leidžia pakeisti požiūrį į statybas. Pripažindama, koks didelis anglies energijos kiekis yra statybų pramonėje, suprantu poreikį kurti naujus hibridinius statybinius blokus. Šis imperatyvas paskatino suformuluoti atomistinį architektonikos supratimą. Mano kurtuose prototipuose akmens plokštės susmulkintos į skaldą, po to susmulkinamos į miltelius, sutankintos iki skysto betono koncistencijos arba šlifuojamos. Vėliau jos gali būti panaudotos dar kartą. Tai gana primityvus, tačiau veiksmingas būdas saugoti aplinką”, – rašo Anna Saint Pierre.
