Daugiau nei 40 metų profesinę patirtį turinčios architektės Yvonne Farrell ir Shelley McNamara, Dublino studijos „Grafton Architects“ įkūrėjos, yra pirmosios moterys, kartu apdovanotos aukščiausiu architektūros apdovanojimu – 2020 metų Pritzkerio architektūros premija.
Architektūroje, kuri tradiciškai buvo ir tebėra vyrų dominuojanti profesija, Y. Farrell ir S. McNamara laikomos pionierėmis ir švyturiais kitoms moterims profesiniame kelyje.
Šiemet Tarptautinės šviesos dienos proga UNESCO paskelbė 2022 metų „Daylight Award“ laureatus – apdovanojimą už architektūrą gavo Y. Farrell ir Sh. McNamara.
Yvonne Farrell:
„Savo architektūrą apibūdiname kaip erdvės fiziką, kultūros fiziką… Mūsų santykis su šviesa prasideda nuo žiūrėjimo į saulės kampą – tai vienas iš aspektų, kurį vertiname labai giliai. Pereidami į būsimą tvarumo laiką, turėtume žinoti, kad šviesa yra nepaprasta energija, tai ne tik vizualinis malonumas.“
Iwan Baan nuotr.
Šviesa yra gyvenimas. Be šviesos gyvybė mūsų planetoje neegzistuotų. Tarptautinė šviesos diena minima kiekvienų metų gegužės 16 dieną, raginant stiprinti mokslinį bendradarbiavimą ir išnaudoti jo potencialą skatinant tvarų vystymąsi. Terminas „dienos apšvietimas“ reiškia architektūrinį dizainą, leidžiantį natūraliai šviesai patekti į pastatus. Ji suteikia daug privalumų, įskaitant energijos taupymą, didesnį darbingumą, geresnį ryšį su lauko erdve. Į pastatą šviečianti saulė teikia nemokamą šilumą ir šviesą, bet taip pat gali sukelti akinimą ir perkaitimą bei diskomfortą, kai šilumos per daug, ir tai didina energijos poreikį vėsinimui.
Naudoti saulės šviesą, kai jos reikia, ir nukreipti jos galią, kai jos nereikia, yra dvi svarbiausios pastato projektavimo užduotys, kurias puikiai įvaldė architektės „Daylight Award“ laureatės Y. Farrell ir Sh. McNamara, įvertintos už humanistinį šviesos naudojimą architektūroje, gerinantį gyvenimo kokybę. „Grafton Architects“ įkūrėjos dienos šviesos panaudojimą projekte vertina kaip pagrindinę kokybę, kuri turi įtakos erdvės išdėstymui.
Pašaukimas ir karjera
Architektės, kalbėdamos apie vaikystę, prisimena, kad architektūra traukė ir žavėjo jau ankstyvame amžiuje, tad buvo logiškas pasirinktas profesinis kelias.
Shelley McNamara:
„Mano pirmoji patirtis, susijusi su architektūra, buvo apsilankymas didžiuliame XVIII amžiaus name gražioje pagrindinėje Limeriko miesto gatvėje, kur gyveno mano teta. Jos vyras pirmame aukšte turėjo gražią vaistinę, dekoruotą raudonmedžiu, o ji – mažą Montessori mokyklą virš prieškambario. Tai sukėlė man nuostabą, koks gali būti namas. Puikiai prisimenu erdvės ir šviesos pojūtį, kuris man buvo absoliutus apreiškimas.“
Ros Kavanagh nuotr.
Yvonne Farrell:
„Vienas iš pirmųjų mano prisiminimų, kai gulėdama ant grindų namuose po fortepijonu, kuriuo mama grojo, apsivertusi ant nugaros suvokiau po juo nuostabią erdvę, pripildytą muzikos. Užaugau Talamore, kuriame gausu gatvių ir aikščių, akmeninių sandėlių, meistriškai pastatytų namų, o kanalas brėžia nuostabią kraštovaizdžio liniją. Miestelio pakraštyje, ąžuolyne, pavasarį sužydi varpelių kilimas. Gamtą jaučiau labai arti.“
Y. Farrell (1951) ir Sh. McNamara (1952) susipažino per studijas Dublino universiteto koledžo (UCD) Architektūros mokykloje. Joms dėstė architektai racionalistai, kurie siekė mesti iššūkį egzistuojančioms architektūros idėjoms. Racionalizmas – XX amžiaus architektų idėjinė koncepcija – konstruktyvizmo, funkcionalizmo, struktūralizmo ir joms artimų architektūros tendencijų visuma. Jis rėmėsi mokslo ir technikos laimėjimais, taikė pramoninius statybos būdus, šiuolaikines statybines medžiagas ir konstrukcijas. Pastatai projektuoti paprastų, konstruktyvių formų, funkcionalūs, taisyklingo plano. Siekta iš esmės pagerinti gyvenamąją ir darbo aplinką.
1976-aisiais, praėjus vos metams po studijų, Y. Farrell ir S. McNamar buvo pasiūlyta unikali galimybė dėstyti architektūrą Dublino universiteto koledže. Prasidėjo iki šiol trunkantis jų akademinis gyvenimas. Jos dirbo Harvardo aukštojoje dizaino mokykloje, Londono architektūros mokykloje, Jeilio, Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, taip pat buvo kviestinės profesorės Lozanoje, Stokholme, Osle ir kitose Europos bei Amerikos architektūros mokyklose.
„Mokymas mums visada buvo lygiagreti realybė. Tai būdas bandyti išgryninti savo patirtį ir padovanoti ją kitiems, ateinančioms kartoms, kad jos iš tikrųjų atliktų vaidmenį kultūros augime.“
Ed Reeve nuotr.
Požiūris
1978 metais Y. Farrell ir S. McNamara kartu su trimis kolegomis įkūrė „Grafton Architects“. Bet iš penkių partnerių iki šiol biure tebedirba tik Yvonne ir Shelley.
Daugelį savo pastatų jos suprojektavo gimtojoje Airijoje, tačiau architektės yra laimėjusios didelių užsakymų ir kitose pasaulio vietose, pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje ir Peru. Jos dirba įvairiose šalyse ir žemynuose. Pirmasis jų tarptautinis pripažinimas toli nuo gimtosios Airijos įvyko po 25 metų, kai 2008-aisiais Milane „Universita Luigi Bocconi“, architektūros festivalyje, buvo apdovanotos Pasaulio metų pastato prizu. Nuo to laiko prasidėjo kiti tarptautiniai projektai, sulaukę tiek pat architektų bendruomenės pritarimo.
Dennis Gilbert nuotr.
Ryškiausi studijos „Grafton Architects“ projektuoti pastatai – universiteto miestelis UTEC Limoje, Peru, kuris yra bene daugiausia pripažinimo už Europos ribų airių duetui pelnęs projektas. 2016 metais jis įvertintas Karališkuoju Britų architektų instituto (RIBA) aukso medaliu. Taip pat garsūs projektai – ESB būstinė Dubline ir Naujoji ekonomikos mokykla Tulūzoje, naujasis Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos (LSE) pastatas ir daugybė kitų.
Jų kūryboje – daug švietimo pastatų, kultūros bei viešųjų įstaigų, būsto projektų. Nuosekliai dirbdamos architektės kelis dešimtmečius kuria aukščiausios kokybės architektūros projektus, pritaikytus konkrečiai vietai, kurioje pastatas bus pastatytas, ir skirtus konkrečioms funkcijoms bei žmonėms, kurie ten gyvens, naudosis pastato erdvėmis.
Jos naudoja sunkias medžiagas, įskaitant akmenį ir betoną, kad suformuotų erdvius pastatus, skatinančius žmonių bendravimą.
Gerai pažindamos vietovę, atlikusios jos tyrimus ir gerbdamos kultūrą bei kontekstą, architektės Y. Farrell ir S. McNamara sugeba tinkamiausiai pritaikyti pastatus konkrečiai aplinkai ir konkretiems miestams, kuriems tie pastatai suteikia modernumo. Pasak Pritzkerio premijos žiuri, toks „vietos dvasios“ supratimas reiškia, kad architektų darbai stiprina vietos bendruomenę, o jų pastatai yra „geri kaimynai“, kurie įsilieja į aplinką ir pagerina miesto patogumą.
Yvonne Farrell:
„Globalizacija – ne kažko užkariavimas ar savo buvimo kur nors įtvirtinimas, o galimybė prisidėti prie to, kas tau atrodo gera.“
Federico Brunetti nuotr.
Vertybės
2020 metais Y. Farrell ir Sh. McNamara apdovanotos Pritzkerio architektūros prizu – už sąžiningą požiūrį į pastatus, taip pat už nepaliaujamą įsipareigojimą siekti tobulumo architektūroje, atsakingą požiūris į aplinką, gebėjimą būti kosmopolitiškomis, kartu suvokiant kiekvienos vietos, kurioje dirba, unikalumą.
Pritzkerio architektūros premijos komisijos teigimu, jų požiūris į architektūrą visada yra sąžiningas, atskleidžiantis projektavimo ir statybos procesų supratimą nuo didelių konstrukcijų iki smulkiausių detalių. Dažnai būtent šios detalės, ypač nedidelio biudžeto pastatuose, leidžia sukurti vizualiai įdomų pastatą keičiant medžiagas, atsižvelgiant į angas, šešėlius ir kitus iššūkius. Kartu nepamirštamas sveikas protas, aplinkos saugojimo metodikos, skirtos efektyviam, tvariam pastatui.
Architektės suprojektuoja sudėtingus pastatus taip, kad vaizdai sujungtų gilias vidines erdves su didesne išorine sfera ir leistų natūraliai šviesai prasiskverbti ir pagyvinti erdves giliai pastato viduje. Dažnai šviesos srautai iš stoglangių ar viršutinių aukštų langų sklinda visame pastato viduje, suteikdami šilumą ir įdomų vizualinį vaizdą, padeda lengvai orientuotis erdvėse ir suteikia būtiną ryšį su išore. Joms pavyko sukurti pastatus, kurie yra monumentalūs, tačiau kartu juose sukurtos tokios erdvės, kurios suburia bendruomenę, o dialogai tarp jų pastatų ir aplinkos siūlo naują jų darbų ir vietos vertinimą.
Pasak komisijos, architektės Y. Farrell ir S. McNamara keturiasdešimt metų kartu kuria architektūrą taip, kad tai aiškiai atspindi Pritzkerio premijos tikslus: pripažinti architektūros meną ir nuoseklią tarnystę žmonijai, kurią liudija daugybė jų darbų.
Yvonne Farrell apie literatūrą kaip įkvėpimą:
„Mums literatūra, žodžiai, vaizduotė ir kūryba yra labai glaudžiai susiję.“
Shelley McNamara apie architektūrą:
„Užuot galvoję apie erdvę, o paskui suradę jai struktūrą, mes sukuriame struktūrą, o ta, savo ruožtu, sukuria erdvę. Architektūroje yra malonus svorio pojūtis.“
* citatos iš archdaily.com, wikipedia.org, pritzkerprize.com
