Potvyniai yra reikšminga viso pasaulio pastatų problema. Vakarų Europos valstybes, trečdalį visos žemyninės JAV, Kiniją ir kitas pasaulio šalis kasmet kamuoja potvyniai. Keičiantis klimatui, ledo tirpimo greitis spartėja ir sausumoje bei vandenyje, ir šiauriniame bei pietiniame pusrutulyje. Kiekvienas centimetras pakilusio jūros lygio gresia perkėlimu milijonui žmonių. Pakrančių erozija, audros jūroje, dideli potvyniai didina pakrančių teritorijų užtvindymo riziką.
Ekstremalūs krituliai, sniego tirpimas, audros ir vėjai, nešantys potvynio vandenis į sausumą, bei jūros lygio kilimas sukelia upių potvynius, kurie yra vienas didžiausių ekstremalių klimato reiškinių Europoje. Didelės upės, pavyzdžiui, Dunojus, Reinas, Elbė, gali patvinti praėjus nemažai laiko po liūties ir neslūgti ne vieną mėnesį. Potvyniai verčia keisti miestų infrastruktūrą ir net gyvenimo būdą.
Nors architektūra negali išspręsti ar apsaugoti nuo labiausiai žudančių potvynių, įmanoma ir būtina imtis apsaugos priemonių, kurios galėtų sušvelninti žalą ir išgelbėti gyvybes.
VANDENS „SKLYPAS“ KAINUOJA PIGIAU NEI ŽEMĖ
Nyderlandai dešimtmečius kovoja su vandens stichija. Du trečdaliai gyventojų gyvena žemiau jūros lygio, o tirpstantys ledynai kelia rimtą susirūpinimą. Olandų pasididžiavimas ir pripažintas inžinerijos stebuklas – bangolaužiai, dambos ir šliuzai. Taip pat Nyderlandai atima žemę iš jūros ir stato salas, kurios irgi padeda atremti bangas, bet kai kurias vis labiau užliejamas šalies dalis gali tekti grąžinti jūrai. Architektai siūlo dar vieną sprendimą užtvindymo zonose: pastatus statyti plaukiojančius, kitus – pakelti ant polių ir tradicinių dirbtinių kalvų, naudojamų nuo senų laikų.
„Waterbuurt“ (olandiškai – vandens kvartalas) yra moderniausias gyvenamasis plotas Amsterdame, Nyderlanduose, kurį sudaro beveik 100 plaukiojančių namų, prišvartuotų Eimerio ežere. Jie plūduriuoja šalia prieplaukų ir yra prišvartuoti prie plieninių stulpų, todėl kyla ir leidžiasi vertikaliai kartu su potvyniu. Olandijos architekto Marlieso Rohmerio suprojektuotuose namuose „nėra beprasmių nesąmonių, tik bazinis interjeras“, tačiau namai yra komfortiški. Jų moduliai pagaminti laivų statykloje maždaug už 65 km į šiaurę nuo Eimerio ežero ir atgabenti kanalų tinklu. Nors „Vandens kvartalas“ vis dar nebaigtas statyti, bet kai kurie namai jau yra apgyvendinti.
Daug kas mano, kad šioje Europos šalyje gyventi ant vandens yra daug saugiau nei sausumoje. Be to, didelių miesto centrų, tokių kaip Amsterdamas, žemės kainos pastaraisiais metais smarkiai pakilo, o vandens „sklypas“ nėra toks brangus kaip žemė. „Waterbuurt“ yra įrodymas, kad gyventi ant vandens ne tik įmanoma, bet netgi geriau nei sausumoje, nors tai nėra lengva – daug dalykų, kurie yra įprasti sausumoje, ant vandens teko išradinėti ir techniniu, ir teisiniu požiūriu.
„Waterbuurt“ rajonas norėtų tapti didžiausia vandens gyvenviete Nyderlandų istorijoje. Plūduriuojantys namai pastatyti ant panardintų betoninių platformų ir susideda iš lengvo plieno rėmo, medinės sienos apkaltos apdailos plokštėmis. Miegamieji ir vonios kambarys yra apatiniame aukšte, kuris atsiduria iš dalies po vandeniu. Virtuvė ir valgomasis yra aukštesniame aukšte, o pagrindinė svetainės zona ir lauko terasa – viršutiniame. Visi plaukiojantys namai gali būti suprojektuoti su plaukiojančiomis terasomis, su antru įėjimu ar lentų taku aplink namą, o šalia plūduriuojančio namo supsis šeimų valtys ir plaukiojantys parkai.
TAKELIAI VIRŠ MIESTO PELKĖS
Vidurio Danijoje architektų studijos „CF Moller“ sukurta hibridinė apsaugos nuo potvynių sistema sujungs miesto planavimą, prisitaikymą prie klimato kaitos ir gamtos apsaugą. Projektas skirtas apsaugoti netoliese esančiam Randersui nuo potvynių ir gretimiems laukams paversti pelkių gamtiniu parku. Iš maumedžio lentų įrengtas pakeltas lentų takas nuo miesto tęsis per vandens užlietas pievas. Vingiuojančiu taku bus galima pasiekti Gudeno upės prieplauką. Eidami parko takais, lankytojai prieis pusmėnulio formos platformą, kurią takai aplenks iš abiejų pusių, o virš suformuoto vandens baseino bus pakabintas jį uždengiantis virvinis tinklas, ant kurio žmonės galės prisėsti virš vandens, pakibti virš pelkės ir mėgautis saulėlydžiu.
Net lietaus vanduo nuo Randerso stogų, nuo automobilių stovėjimo aikštelių ir kelių bus nukreiptas nuotėkiu į vandens užliejamas pievas, kurios veiks kaip vandens valymo baseinai, prieš vandeniui grįžtant atgal į Gudeną. Pertvarkyti keliai ir kanalizacija neleis vandeniui kauptis tose vietose, kur dirbtinė danga trukdo natūraliam drenažui. Kaip ir daugelis Danijos miestų, Randersas kenčia nuo didėjančios potvynių grėsmės, nes klimato kaita ir toliau kelia vandens lygį ir stipresnes audras. Problemas paaštrino pastaraisiais metais kylantis Gudeno upės lygis ir stiprios liūtys. Tikimasi stabilizuoti natūralią aplinką, kartu sumažinant potvynių riziką miestui ir sukuriant naują gamtos parką, kuriame gyventojai ir lankytojai galės mėgautis kraštovaizdžiu ir jo laukine gamta. Projektą numatyta baigti 2021 metais.
TILTO INKARAI JŪROS DUGNE
Dėl klimato kaitos kylantis vanduo tapo miesto planuotojų rūpesčiu visame pasaulyje, nes architektai ir dizaineriai patiria vis didesnį spaudimą kurti integruotas potvynių valdymo sistemas, panaudojant vandeniui pralaidžias medžiagas ir žaliąsias zonas. Keičiama kelių ir tiltų architektūra.
Norvegijos viešųjų kelių administracija įgyvendins inovatyvius dviejų pagrindinių fjordų perėjų projektus.
Daugialypis 5 km kabantis tiltas ant plaukiojančių pamatų kirs Bjornafjordeno fjordą į pietus nuo Bergeno. Jis turėtų tapti ilgiausiu pasaulyje plūduriuojančiu C formos tiltu. Laikančiųjų tilto atramų lynai bus pritvirtinti prie fjordo krantų, o vertikalios atramų pamatų kojos bus tvirtinamos inkarais, įsiskverbusiais į jūros dugną. Konceptualiai tai klasikinis pakabinamasis tiltas, žinomų technologijų, sujungtų nauju būdu, darinys, bet pirmasis tokio pobūdžio ir išskirtinis dėl savo ilgio ir plaukiojančių pamatų inkarų. Antrojo 1,6 km tilto per Langenueno fjordą statybai mokslininkai pasiūlė naudoti aliuminį kaip patvaresnę, ekonomiškesnę alternatyvą plienui, statant pakabinamąjį tiltą. Du pagrindiniai tiltai per Bjornafjordeną ir Langenueną pakeis vietinius keltų maršrutus, kurie yra neatsiejama Norvegijos transporto tinklo dalis. Dėl atšiaurių oro sąlygų vakarinėje Norvegijos pakrantėje vietinės kelionės tampa nenuspėjamos.
Dabar ilgiausias pasaulyje plaukiojantis tiltas yra Vašingtone, per Vašingtono ežerą. Jo ilgis – daugiau nei 2,3 km. Vašingtono ežero dugnas inžinerijos požiūriu yra minkštas dumblas, todėl pastatyti įprastą pakabinamąjį tiltą su įleistomis į dugną atramomis yra gana sunku ir brangu. Plaukiojančio tilto konstrukcijai naudojami pontonai – 77 milžiniškos dėžės, iš kurių didžiausia – 8,5 m aukščio, 23 m pločio ir 110 m ilgio. Tai betoninės dėžutės, bet jos neskęsta kaip puodelis, apvožtas panardintas į vonią žemyn – apsemta tik jų dalis. Vašingtono inžinieriai sukūrė specialų betono mišinį ir liejimo procesą, kad pontonai netrūkinėtų. Juose įtaisyti jutikliai, aptikę vandens prasiskverbimą, siunčia skubius įspėjimus. Tiltas pastatytas taip, kad atlaikytų uraganinį vėją. Vašingtono ežero dugne jis pritvirtintas 58 dideliais inkarais, kurių kiekvienas pritvirtintas prie plieninių kabelių. Inkarai paskęsta minkštame dumble, nes sveria 107 tonas.
Potvynių barjerai miestuose, upių ir jūrų pakrantėse padeda sustabdyti potvynių vandenis ir jų išvengti. Tokių sprendimų aktualumas kasdien didėja. Pesimistiškiausi mokslinių tyrimų scenarijai rodo, kad ateityje daugumą Europos miestų vargins vis dažnesni upių potvyniai, o per 10 metų jų srautas Jungtinėje Karalystėje, Belgijos, Nyderlandų ir Skandinavijos miestuose padidės iki 20 %. Žemos pakrantės miestų teritorijos vis labiau kentės nuo potvynių dėl jūros lygio kilimo ir audrų. Daugelyje Europos pakrančių potvyniai per šimtmetį gali tapti 10 kartų dažnesni.
