Mišrūs objektai, kuriuose galima ir gyventi, ir dirbti, ir pramogauti, dažnai siejami su technologiniu progresu bei urbanistine pažanga, tačiau, iš tiesų, universalaus naudojimo buveinės jau egzistavo pirmykštėse bendruomenėse.
Tyrimai atskleidė, kad prieš šimtus tūkstančių metų sudėtingos urvų sistemos buvo naudojamos skirtingiems poreikiams. Romėnai visoje imperijoje statė didelius daugiafunkcinius kompleksus. O viduramžiais žmonės gamino, pardavinėjo ir gyveno tame pačiame pastate. Pramonė ir prekyba nuo namų ūkio atsiskyrė tik pramonės revoliucijos metu. Didelės apimties pramoninei automatikai reikėjo specialios prieigos ir pakankamai erdvės, kad būtų galima talpinti triukšmingas mašinas ir gamybos sistemas.
Laikai keičiasi
Visgi nuo pramonės laikų daug kas pasikeitė. Laipsniškas perėjimas nuo „gamybos“ prie „paslaugų“ eros, specializuotų žinių sričių augimas ir komunikacijos pažanga reiškia, kad organizacijos gali veikti mažesniu mastu, suteikdamos galimybę dirbti iš namų.
Be to, tvarumui tampant kritiniu aspektu, tyrimai parodė, kad lanksčios erdvės gali būti ekonomiškai perspektyvesnės. O kai kuriose šalyse įstatymai ir finansinės paskatos remiasi nuomone, kad visi skirtingi gyvenimo aspektai gali būti sėkmingai vykdomi vietos lygiu, bendroje vietoje. Tad namų aplinka vėl, kaip ir senaisiais laikais, tapo tinkama darbo atlikimui.
Tačiau pereiti prie, vadinamojo, mišriojo naudojimo nėra paprasta. Didėjantis gyventojų tankis miestuose, painūs nuosavybės modeliai ir poreikis dalytis ribotais žemės ištekliais tampa sunkiai sukontroliuojamais iššūkiais.
Urbanistai, architektai, dizaineriai turi permąstyti, kaip paskirstyti skirtingas veiklas ir įvairius privatumo lygius vienoje erdvėje, kartu išsprendžiant visas, vis sudėtingesnes, šiuolaikinio miesto gyvenimo technines savybes.
Tai, ko gero, yra didžiausias iššūkis – visiems išmokti dirbti lygiagrečiai. Technologijos, žinoma, atėjo į pagalbą, pasitelkiant naujas komunikacijos priemones ir programinius sprendimus, leidžiančius visiems dalyvaujantiems kartu dirbti pagal vieną bendrą dizaino modelį. Tačiau vien tik to nebepakanka.
Lėtas progresas
Yra daugybė priežasčių, kodėl pastatų struktūros pokyčiai vyksta lėtai. Anot psichologijos procesus tiriančių mokslininkų, žmonėms nepatinka dalytis savo gyvenamosiomis patalpomis pramoniniam ir komerciniam naudojimui. Tokie aspektai, kaip triukšmas, kvapai, privatumo praradimas dažnai tampa kliūtimi daugumai pirkėjų investuoti į „mišraus naudojimo“ schemas.
Visgi tendencija, nors ir lėtai, pamažu keičiasi. Pavyzdžiai rodo, kad gyvenimas, darbas, bendravimas ir linksminimasis vienoje vietoje turi daug privalumų, tokių kaip trumpesnis kelionių į darbą ir atgal laikas bei aktyvesnis socialinis gyvenimas tiek dideliuose miestuose, tiek mažesnio tankio rajonuose.
Be to, mišraus naudojimo gyvenvietės gali padėti gyventojams užmegzti stipresnius ryšius su kitais. Virtualioji realybė ir globalios komunikacijos sistemos sujungdamos visuomenę skaitmeninėje erdvėje, ją atskyrė kasdieniniame gyvenime. Manoma, kad šią problemą galėtų sušvelninti bendra aplinka, kurioje neišvengiamai vyksta didesnė interakcija tarp žmonių.
Ribos tarp asmeninio gyvenimo, socialinio gyvenimo ir darbo pamažu nyksta. Reaguodama į tai, sukurta aplinka turi prisitaikyti, siūlydama didesnį lankstumą ir efektyvumą, tuo pačiu padėdama piliečiams siekti turtingesnės, sveikesnės ir laimingesnės ateities.
Septyni paprasti būdai sukurti sveiką, laimingą kaimynystę
Nepaisant to ar kuriamos mišrios gyvenvietės, ar objektai statomi pagal „senus papročius“, išskiriant asmeninį gyvenimą bei darbą, vis vien svarbu, kad kaimyninė aplinka būtų maloni ir sveika.
Daugybė tyrimų rodo, kad žmonės galėtų būti laimingesni ir sveikesni, jei pasistengtų daugiau judėti ir būti gamtoje. Dizainas gali padėti tai įgyvendinti, realizuodamas paprastus sprendimus.
Kaip to pasiekti? Ekspertai išskiria kelis principus. Pirmiausia, svarbu išsiaiškinti vietos proporcijas ir dydį, kad žmonės jaustųsi patogiai, saugiai.
Pavyzdžiui, anot psichologų, turėti gerą, stiprią, patikimą žmonių grupę aplink yra būtina žmogaus gyvenimo dalis, ir tai gali padėti įveikti kartų atskirtį ir kovoti su vienatve bei izoliacija. Taigi dizaineriai turėtų sugrupuoti ar sulyginti namus taip, kad sudarytų gatvių modelius, sukuriančius galimybes susidurti su kaimynais. Puikus to pavyzdys gali būti 1818 m. parengtas Savanos (Džordžija) mieste planas – žalios aikštės ir mažesnės gatvės. Modernesnį pavyzdį galima pamatyti Trento baseino plėtroje Notingeme, Jungtinėje Karalystėje.
Automobiliai yra būtinybė, todėl miestų dizaineriai turėtų apsvarstyti automobilio naudojimo ir stovėjimo praktinius aspektus, tačiau aplinka, kurioje dominuoja automobiliai, yra vengtina.
Kaimynystės turėtų būti kuriamos atsižvelgiant į sezonus, įskaitant adaptyvų kraštovaizdį ir gamtos elementus.
Prieš investuojant į brangią technologiją ir dizaino sprendimus, kraštovaizdžio dizainas turi būti laikomas mikroklimato kontrolės būdu. Pavyzdžiui, daugiamečiai medžiai, kurie atgyja šaltesniais mėnesiais, gali būti naudojami siekiant vasarą suteikti šešėlį, o žiemą leisti saulę.
Vandens telkiniai gali pagražinti kraštovaizdį, pagerinti žmonių nuotaiką ir sukurti vietos laukinės gamtos buveines, taip pat paskatindamos gyventojus geriau suvokti sezoninius pokyčius.
Kitas svarbus principas – pažangus atliekų tvarkymas turėtų būti prioritetas. Tai reiškia, kad reikia ieškoti galimybių, kur įmanoma, sukurti bendrą atliekų šalinimą, saugojimą ir surinkimą.
Kiekviena gatvė ir vieša vieta turėtų turėti stiprią tapatybę. Vietos turėtų būti pavadintos atsižvelgiant į jų charakterį, kad visi galėtų jas identifikuoti.
Tai tik keli niuansai, galintys padėti kurti darnias, jaukias bendruomenes, kuriose gyventi būtų gera kiekvienam jų nariui.
Būti laimingesniems ir sveikesniems iš tikrųjų yra paprasčiau, nei gali pasirodyti. Visuomenei tiesiog reikia prisiminti esminius dalykus, tokius kaip meilė gamtai ir tikra, ne virtuali, komunikacija su kitais žmonėmis.
Davide Macullo Architektų iliustracija
