Kansajaus regione įsikūrę keturi reikšmingi miestai: Kiotas, Osaka, Nara ir Kobė. Kiotas yra Japonijos švietimo centras, besididžiuojantis geriausiais universitetais. Jeigu bandytume iššifruoti šio miesto pavadinimą, tikriausiai nustebtume ar net šiek tiek nusiviltume. Jis reiškia tiesiog „sostinės miestas“. Kitas, poetiškesnis jo pavadinimas yra Mijako. Tiesa ta, kad Kiotas daugiau nei tūkstantmetį buvo oficialia šalies sostine.
Dėl šios priežasties japonai, galvodami apie šį miestą, vis dar mato jame savo valstybės kultūros ir religijos centrą. Tiesa ta, kad susipažinę su šiuo miestu artimiau galėtume drąsiai teigti, kad tai rafinuotas, pilnas metaforų kultūros centras, kuriame reikšmingiausią vaidmenį atlieka detalės.
Preciziškai apgalvota miesto struktūra
Dažniausiai visi, besilankantys Kiote pirmą kartą, nerimastingai ieško senamiesčio. Visus gražiausius dalykus tikimės išvysti aplankę seniausią miesto dalį, kur per trumpą laiką, jaukiai vaikščiodami pėsčiomis, galėsime apžiūrėti viską, kas svarbiausia. Tačiau pasirodo, kad Japonijos sostinė Kiotas senamiesčio neturi. Priešingai nei viduramžių Europoje, svarbiausi Rytų Azijos miestai tiesiog buvo sukurti urbanisto rankomis, suplanuoti tuščioje vietoje ir tokio dydžio, kokio reikėjo. Kadangi Kiotas buvo kuriamas kaip valstybės sostinė, kuri turėjo sutalpinti ne tik imperatoriaus rūmus, bet ir galingą valdininkų bei diduomenės armiją, kuri rūpinosi šalies reikalais.
Kiekvienai tokiai valdininko šeimai buvo paskirtas kvadratinis sklypas, lygus maždaug 1,5 ha, kuris sudarė miesto ląstelę. Tai buvo vienos šeimos ūkis su gyvenamaisiais pastatais ir sodais. Šie nedideli vienodi kvadratėliai tvarkingai grupavosi po 16 į didesnius kvadratus, šie dėliojosi pasaulio krypčių atžvilgiu, formuodami miestą. Žvelgiant iš viršaus, šis miestas priminė milžinišką šachmatų lentą. Nepaisant to, kad kiekvienas miesto lopinėlis buvo apskaičiuotas matematiškai tiksliai, Kiotas buvo kuriamas atsižvelgiant į fengšui principus.
Medinė miesto architektūra
Daugeliui gerai žinoma, kad Japonija beveik visus savo objektus statė iš medžio. Priešingai nei mūrinė Europos architektūra, medis nėra toks ilgaamžis. Anksčiau gyvenamieji miestiečių namai turėjo daug ką atlaikyti – buvo griaunami ir deginami, naikinami žemės drebėjimų, o vėliau vėl perstatomi. Dėl šios priežasties nebeišvysime tūkstantmetį menančių fasadų. Šiandien medinę gyvenamųjų namų architektūrą pakeitė modernioji architektūra.
Tiesa, būtina paminėti „vertingąją“ medžio architektūrą, kurios likimas kiek kitoks. Tai didikų rezidencijos, šventyklos, maldyklos, rūmai, sodai, kuriems japonai visada teikė didžiulį dėmesį ir kruopščiai prižiūrėjo. Nors daugelis nukentėjo nuo gaisrų ir stichinių nelaimių, šiandien dar galime išvysti keletą tokių įstabių objektų. Kioto pastatai, menantys viduramžius, yra išblaškyti po visą miestą, t. y. pasislėpę kiek toliau nuo miesto šurmulio, gamtos apsuptyje. Skaičiuojama 17 objektų Kiote, kurie UNESCO buvo pripažinti kaip pasaulio paveldas.
Auksinis paviljonas – prabangos ir galios simbolis
Bene pačia instagramiškiausia vieta Kiote laikomas Auksinis paviljonas. Vieni šį objektą laiko banaliu, turistiniu objektu, vis dėlto į kitų lankytinų objektų sąrašą patenka kaip būtiniausi. Auksiniu paviljonu yra vadinamas sodas, kuriame stūkso žymiausias pastatas. Jo vardu ir buvo pavadinta ši gamtos oazė. Triaukštis nedidelis namelis tvenkinio pakrantėje yra paauksuotas aukso folija, užklijuota ant medinio paviršiaus. Vos tik pašviečia saulė, skaidriame vandenyje atsispindintis statinio siluetas sukuria išties užburiantį reginį.
Pastatas turi daug paslėptų simbolių. Apatinis aukštas yra medinis, su ištapytomis slankiojančiomis durimis. Jis atspindi imperatoriaus rūmams ir Japonijos aristokratų namams būdingą stilių. Antrojo aukšto architektūra atkuria samurajų namų stilių, o trečiajame gausu budistinės šventyklos detalių. Toks sumanymas tarsi pasakoja apie hierarchiją: dvasininkai užima aukščiausią padėtį visuomenėje, žemiau stovi samurajai ir tik tuomet – aristokratai.
Šias ypač drąsias idėjas demonstruojantį pastatą XIV amžiaus antrojoje pusėje pastatė vienas iš Japonijos šiogūnų – samurajų vyriausiųjų vadų – Ašikaga Jošimicu. Šis kūrinys puikiai atspindi to meto Japonijos galingųjų madą demonstruoti prabangą ir sukelti įspūdį. Šis statinys priklauso Šiaurės kalno kultūrai, kurioje dominuoja auksas. Dažnas gaminys buvo aukso folija, kai auksas ilgai ir kruopščiai plakamas specialiais plaktukais, kol virsta plonu ir gležnu lakšteliu. Tokia folija naudojama apklijuoti Budos statuloms, lako indams, šventyklų ir rūmų puošybai ar meno kūriniams.
Įdomu tai, kad tiek negandų išgyvenęs Auksinis paviljonas buvo sudegintas 1955 metais. Tai padarė jaunas pamišęs vienuolis, kuris į pasaulio istoriją įėjo kaip ir Herostratas, sudeginęs Artemidės šventyklą Efese.
Prasmės paieškos Sidabrinio paviljono paprastume
Ginkakudži, arba Sidabrinis paviljonas, – tai dar vienas žymus objektas Kiote. Tiesa, Auksinis paviljonas dažnai vadinamas labai panašiu vardu – Kinkakudži. Priešingai nei pastarasis, Sidabrinis paviljonas stūkso rytiniame miesto pakraštyje, taip pat simbolizuoja visai kitokį požiūrį tiek į gyvenimą, tiek į japonų kultūrą. Tiesa ta, kad Sidabrinis paviljonas siūlo visai kitokį estetikos supratimą.
Čia nerasite tviskančios prabangos, priešingai – nusidėvėjusį, šiaudais dengtą rudą pastatą, kuris pabrėžia paprastumą, tuštumos ir laiko išgryninto žavesio estetiką. Sidabrinio paviljono statytojas buvo Ašikagos Jošimicu anūkas Jošimasa, valdęs XV amžiaus antrojoje pusėje. Ši rezidencija turėjo tapti pilnu ramybės ir grožio tobulu pasauliu, supančiu Jošimasos kasdienybę.
Pastatų viduje buvo atsisakyta baldų, paliekant tik tatamių demblius, o vienintelė interjero puošmena – įgilinta niša – tokonoma, kur buvo laikoma keletas prasmingų daiktų. Šis objektas tampa tarsi rafinuotos ir prislopintos estetikos kultūros, kuri gimė Jošimasos valdymo laikais, simboliu. Beje, sidabras šioje metaforų pilnoje kultūroje taip pat turi savo reikšmę – tai mėnesienos atspindys vandenyje.
Nidžio pilis – subtilių detalių labirintuose
Verta šiek tiek atitrūkti nuo šventyklų ir sodų ir pasižvalgyti po samurajų laikų Japonijos visuomenės ir politikos kasdienybę. Išties, XVII amžiuje pastatytas Nidžio pilies kompleksas labai mažai teprimena pilį, nes tai ir buvo ne gynybinė pilis, o rezidencija, dvaras, kuris priklausė tuo metu buvusiai valdžioje Tokugavų dinastijai. Vėlgi, šioji pilis tikrai nepasižymi vakarietiška prabanga, dešimtys ir net šimtai tatamių demblių iškloti didžiulėse erdvėse be baldų ir puošmenų. Tokie statiniai tarsi pasufleruoja, kad vienintelis prabangos ženklas Japonijoje ir yra erdvi tuštuma.
Nidžio pilyje verta atkreipti dėmesį į tam tikras detales. Pavyzdžiui, ant lubų kabančios išraiškingos metalo plokštelės su raižiniais yra vinių galvučių dangteliai. Įspūdį kelia vadinamosios „lakštingalų grindys“, kur tarpusavyje trinasi metalinės detalės, kurios atlieka signalizacijos vaidmenį. Bene įspūdingiausia rūmų dalis yra slankiojančių durų-sienų tapyba. Duris puošia keli šimtai vertingų senovinių piešinių, kuriuos nutapė garsiausi Japonijos menininkai. Daugiausia vaizduojami gamtos motyvai, papuošti auksine folija.
Įdomu, kad paveikslų siužetai kinta keičiantis erdvėms, jie tampa tam tikra metafora. Arčiausiai įėjimo esantys kambariai pilni agresyvių gyvūnų, kurie skirti įbauginti lankytoją. Kuo toliau į rūmų vidų driekiasi piešiniai, tuo juose labiau atsispindi ramybė. Centriniuose kambariuose puikuojasi didingos pušys, simbolizuojančios ilgą gyvenimą.