Ką daryti su senais pastatais? Kartais jie net ir praradę išdidumą mums pasakoja senas istorijas, o kartais patys tampa priminimu. Norime tikėti, kad jie verti renesanso. Bet ar tai taisyklė? Kalbėdami apie antram gyvenimui prikeltus pastatus, privalome paminėti vieną iš sėkmės istorija tapusių rekonstrukcijos pavyzdžių – „Vilnius Tech park“. Ilgą laiką visuomenės dėmesį buvo prikaustę pokyčiai, kurių kelias pažymėjo istoriniuose rūmuose veikusios apverktinos būklės ligoninės virsmą į modernų, išskirtinį biurų pastatą. Šiandien apie šias transformacijas kalbamės su šių jų autoriumi, vienu iš dviejų architektų studijos A2SM įkūrėju, architektu Aurimu Sasnausku.
Kokie požymiai rodo, kad pastatas turi būti nugriautas, o kokie – kad jam verta suteikti antrą gyvenimą?
Pirmiausiai turime konkrečiai išskirti saugotinų statinių kriterijus: paminklai, kuriuos reikia restauruoti, pastatai su vertingais elementais ir mažiau vertingi pastatai, nors ir seni. Manau, kad didžiausia klaida būtų saugoti pastatą tik todėl, kad jis senas. Tiesa yra ir tokių pastatų, kurie turi savo istoriją, jie yra vertingi, nors ir nesaugomi. Kaip pavyzdžiui, loftai, fabrikai. Jeigu įdomios erdvės ir vertingi elementai – žinoma, be abejonių, būtina prikelti antram gyvenimui. Senas pastatas padiktuoja ir įdomius sprendimus. Jeigu senas pastatas neturi potencialo – gal neverta jo saugoti ar atnaujinti tik tam, kad jis ir toliau gyventų savo beveidį gyvenimą.
„Vilnius tech park“ yra labai įdomioje istorinėje vietoje, parke. Į kultūros paveldo registrą buvo įtraukti fasadai ir keletas kitų elementų, kuriuos išsaugojome. Tačiau palikome ir daugiau detalių, kurios mums pasirodė vertingos, nors ir nebuvo sąraše, kaip pavyzdžiui, didelės medinės durys.
Kas geriausiai gali priimti šį sprendimą – vartotojas/architektas – ekspertas/ savivalda?
.. Kai yra aiškiai apibrėžta kurie pastatai ar jų elementai yra vertingi, kurie mažiau, savininkas su architektu patys galėtų priimti sprendimus.
Per daug ir per mažai reguliavimo yra blogai. Tai sritis, kurioje turi būti tam tikras kontrolės balansas. Deja, bet pas mus kartais vis dar vertingą statinį nori nugriauti ar išmesti, o nevertingą saugoja tik todėl, kad jis senas. Šiuo metu, per daug interpretacijų kultūros paveldo tema.
Kaip rasti tobulą pastato istorinio palikimo ir naujo architektūros pėdsako pusiausvyrą? Kaip jis buvo surastas vėliau ne vieną architektūrinį apdovanojimą gavusiame „Vilnius Tech park“?
Šiame objekte turėjome kultūros paveldo apibrėžtas ypač svarbias zonas ir sąrašą saugotinų elementų. Vienas iš tokių buvo fasadas, todėl jis buvo tik perdažytas, o didesnių pokyčių nedaryta. Visos transformacijos vyko interjere. Ir mes žaidėme tam tikrą žaidimą, kuriame norėjosi pabrėžti pastato amžių. Kartais tai reiškė sudėtingus sprendimus. Kaip pavyzdžiui, statybininkai sakė, kad pakabintos lubos bus paprasčiausias sprendimas, nes nei sienos, nei medinės konstrukcijos saugomos nebuvo. Mes atvėrėme lubas. Šis sprendimas lėmė, kad erdvė atsivėrė ir tapo aukštesnė, kita vertus – eksponuojame seną konstrukciją. Antras pavyzdys – jau minėtos durys – jos atrestauruotos ir sugrąžintos į originalias vietas. Kai kurios, kurių atrestauruoti nebuvo įmanoma, tapo naujais interjero elementais, tarkim, stalu registratūroje.
Aš manau, kad kuo daugiau senų/originalių elementų pritaikysime interjere tuo netradiciškesnis jis taps. Taip padidėja ir erdvės vertė.
Ar senosios ligoninės erdvės padiktavo kažkokius interjero sprendinius?
Pirmiausiai viską norėjosi išvalyti, todėl griovėme ir ardėme linoleumą, gipso kartono pertvaras ir pakabinamas lubas. Planavome įstiklinti vieną nedidelį vidinį kiemą, tačiau dėl biudžeto buvo atsisakyta šios idėjos. Kai atvėrėme buvusią katilinę, mes pamatėme, kad ji pristatyta pramoninėmis plokštėmis ir nei architektūriškai, nei iš kultūros paveldo pozicijų nebuvo vertinga, tačiau erdvė labai įdomi. XIX amžiau sienos, XX-ame amžiuje, okupacijos metais, buvo padaryti perdengimai, katilinės kaminas su kojas primenančiais strypais. Tada juokavome, kad čia bus baras „Raketa“. Nors „Raketa“ kaip tik tada buvo atidaryta Klaipėdoje, ir baras pavirto „BarKODAS“, toje erdvėje tikrai buvo įrengtas baras. Nes barui tokios atmosferos ir reikėjo. Tad pakeitėme visai nedaug, erdvė pati padiktavo funkciją.
Mes norėjome panaudoti viską ką radome vertingo. Todėl buvo ir durys, ir langai, kuriuos atnaujinus panaudojome interjere, tik žinoma su nauja funkcija.
Ar pastato gyvenimas vyksta pagal pirminę viziją?
Šis pastatas gyvena sėkmingą gyvenimą, kokį ir norėjome sukurti. Dabar projektuojamas „Vilnius Tech park2“.
Ar architektui sunkiau dirbti su naujais, ar rekonstrukcijos projektais?
Čia priklauso nuo seno pastato. Jeigu senas pastatas turi įdomių erdvių, tai labai įdomu sukurti joms naują gyvenimą..
Naujo pastato projektai turi savas taisykles, kurios irgi yra labai įdomios. Taigi, nėra vieno apsisprendimo. Rekonstrukcija ir darbas su nauju projektu – abu žavesio turintys procesai.
Kokie pokyčiai įstatyminėje bazėje yra būtina, kad būtų pašalinti dabartiniai trūkumai šioje srityje?
Aš negaliu to pasakyti. Tiesa, kartais kultūros paveldo sistema man atrodo ne itin tiksliai arba per daug tiesmukai apibrėžta, nes vis dar kartais žaidžiame žaidimą „man gražu/negražu“. Kaip pavyzdžiui, Italijoje, matai senas duris sename name ir jauti namo istorinę dvasią. Pas mus daug pastatų atnaujina, kad ir atrodytų naujai: fasadai perdažyti kaip naujai, interjeras – naujas. Ir tu nejučia pasimeti – tai čia vertinga ir saugotina ar nauja imitacija kažko buvusio. Adekvatumas kelia klausimų. Greičiausiai geroji praktika susiformuos laikui einant, imant pavyzdžius iš Europos vakarų.
Turi būti aiškiai išskirti kriterijai: labai saugoma, saugomi tik elementai ar nesaugoma. Kartais matai, kad rekonstruodamas gali netradiciškai, kokybiškai papildyti esamą pastatą, pakelti jo vertę, tačiau tam derinančios institucijos nepritaria dėl per tiesmuko vertybių saugojimo.
Ir ne vienas žmogus, derinantis projektą turi tai spręsti. Tais atvejais, kada pastatas yra ne paminklas, tačiau turi tam tikrų vertingų savybių ekspertų komisija, kurią sudarytų paminklotvarkininkai, istorikai, architektai, galėtų spręsti ar siūlomi rekonstravimo sprendiniai sukuria naują architektūrinę kokybę, kuri ir išsaugo tai kas buvo vertinga, tačiau ir atspindi laikmetį, naujai pažvelgia į seną pastatą. Adekvati kontrolė turi būti, kuri leistų iš senų pastatų sukurti geresnius /vertingesnius pastatus.
—
Daugiau apie „Vilnius tech park“ transformacijas Aurimas Sasnauskas pasakos birželio 6 dieną STRUCTUM ir Lietuvos architektų sąjungos organizuojamoje konferencijoje „Antras gyvenimas – naujas gyvenimas. Restauracija. Renovacija“. Konferencija vyks 10 val. „Multikino” kino teatre, PC „Ozas” (Ozo g. 18, Vilnius). Daugiau informacijos čia: https://structum.lt/konferencijos/.
Norbert Tukaj nuotr.
